Inspiruotas Stonch’o, šiandien sumečiau lankytinų vietų Lietuvoje, kur galima rasti įdomaus alaus, žemėlapį. Kaip visada, problemos su dvikalbyste, tad vietų aprašymai kol kas angliški.

Kol kas jame tik virš 50 vietų – [...]]]>
Žiūrėti Beer Map Lithuania didesniame žemėlapyje.
Peršokti tiesiai: Kaunas, Pajūris, Šiaurės Lietuva.

Inspiruotas Stonch’o, šiandien sumečiau lankytinų vietų Lietuvoje, kur galima rasti įdomaus alaus, žemėlapį. Kaip visada, problemos su dvikalbyste, tad vietų aprašymai kol kas angliški.

Kol kas jame tik virš 50 vietų – barų, restoranų, daryklų. Bus daugiau. Kviečiu prisijungti jį pildant. Žemėlapis bus patogiai prieinamas per meniu dešinėje, dabartinio Kur rasti skyriaus vietoje. Jei turite pasiūlymų, ką dar reikėtų įtraukti, prašom komentuoti apačioje arba rašyti tiesiai adresu tikrasalus (at) gmail.com.

- – -

As you can see, we started a Beer Map Lithuania project – inspired by Stonch’s London Map and yet another Beer Mapping Project. There’s only over 50 entries so far but it will be updated for sure. Hope this will help organizing your next beer trip to Lithuania.

Dar visai nesenai su bičiuliu antropologu Donatu B. alinėje diskutavome apie senovinę lietuviško alaus kultūrą, tradicijas, technikas ir receptus. Kalbėjome apie “miltą”, arba “akmeninį” alų, kuomet į užmaišytą mentalą arba misą merkiami iki raudonumo įkaitinti akmenys, apie dūminį alų iš rūkyto salyklo, keptinį alų, daromą iš mentalo kepalų, keptų krosnyje. Šiandien šios tradicijos užmirštos, [...]]]>

Dar visai nesenai su bičiuliu antropologu Donatu B. alinėje diskutavome apie senovinę lietuviško alaus kultūrą, tradicijas, technikas ir receptus. Kalbėjome apie “miltą”, arba “akmeninį” alų, kuomet į užmaišytą mentalą arba misą merkiami iki raudonumo įkaitinti akmenys, apie dūminį alų iš rūkyto salyklo, keptinį alų, daromą iš mentalo kepalų, keptų krosnyje. Šiandien šios tradicijos užmirštos, šių alaus rūšių jau neberasime parduotuvėse ir net pas naudinius aludarius (išskyrus keptinio alaus, kurį tebedaro Čižas).

Nedaug užtruko (gal porą bokalų), kol į galvą šovė mintis – “kodėl nepabandžius to šiandien”? Juk nepaprastai įdomu, kokiais skoniais čia lepindavosi prieš šimtus metų. Idėja netruko pasklist iš lūpų į lūpas, iš visų kraštų ėmė rastis vis daugiau norinčių prisijungti. Naujų dalyvių įdomios žinios, įgūdžiai ir patirtis savaime praplėtė renginio formatą.

Tad birželio vidury pagaliau įvyko pirmosios senovinio alaus ir maisto kūrybinės dirbtuvės (workshop). Į šimtametę kuršišką sodybą Kintuose, prie pat marių, rinkosi alaus darymo, senovinės kulinarijos ir midaus, naminės duonos, keramikos amatininkai, tyrinėtojai ir propaguotojai, etnologai, antropologai, geologai, virėjai ir kiti entuziastai. Čia buvo surengtos naminio alaus degustacijos stendas (ten pat buvo galima paragaut ir 10 rūšių salyklo), užkurti keli laužai ir demonstruojami įvairūs alaus ir maisto gamybos būdai, dainuojamos dainos ir tiesiog džiaugiamasi gamta unikalioje Lietuvos vietovėje.

Vienas iš ragautų, Pale Ale tipo alus

Puota tęsėsi kelias dienas, lauže ant žarijų buvo gaminama ir čia pat ragaujama ryte sugauta žuvis, kepta specialios formos moliniame inde (pagamintame Vilniaus keramikų pagal archeologų atkastus pavyzdžius), ožkiena troškinta naminiame aluje su padažu, gamintu iš burokėlių giros ir svogūnų, skalsi naminė duona, kepta krosnyje, klajoklinis kebabas ant lazdos, žemaitiška pusmarškonė košė, burokai kepti žarijose, uzbekiškas plovas… ir žinoma, daug alaus, išvirto Tikro Alaus rūsyje bei Užkanavės bravorėlyje – tiek klasikinių stilių – Kolsch, Pale Ale, tiek eksperimentinių – Imperinio Stauto, dūminio Porterio, pelyninio, “ajurvedinio” alaus. Degustaciją papildė ir atvykėlių suvežtas tikras alus – iš Juozo Alaus, Butautų dvaro, Kauno Alaus daryklų.

Šį kartą neturėjome tradicinės aludarystės rakandų – medinių kubilų, girinių, trikojų ir statinių, tad alus buvo gaminamas kiek modernesniu būdu. Netrukus visa senovinė sodyba tapo alaus gamybos proceso dalimi. Name ant pečiaus keliuose katiluose buvo kaitinamas vanduo, kieme vyko salinimas, tekinimas ir kiti procesai, kol pagaliau misa buvo aušinama prie šalto vandens šaltinio už namo. Vėliau alus buvo supiltas į fermentavimo talpas ir pastatytas šilčiausiame namo kambary gyventi. Viso buvo išvirtos 4 rūšys alaus – “miltas” (akmeninis), “rūkytas”, tradicinis biržietiškas ir jungtinis “Biržų-Užkanavės”.

Ruobuts rūko / smoking malt

Rūkytam alui salyklą dar prieš kelias dienas ant alksnio malkų išrūkė Užkanaviečiai Tuomsons ir Ruobuts, kurie ėmėsi ir paties alaus. Biržietiškas alus gaunasi tik tada, jei jį verda aludaris iš Biržų – tam specialiai atvyko biržietis Saulius. Sužinojome, kad biržietiško alaus misa nevirinama, iš apynių verdama “arbata”, apyniai sudėdami į mentalą, o nuoviras – į misą.

“Miltas” (sen. liet. žodis, žymintis akmenis, kuriais kaitinamas vanduo pirčiai, arba pats vanduo “miltas” – “pamylėtas akmens”) alus reikalavo didesnio pasiruošimo – geologų pagalba pajūryje buvo atrinkti specialūs akmenys. Čia tinka tik kelios rūšys, tinkamos sandaros, gerai atsparios karščiui ir ilgai jį išlaikančios. Akmenys buvo iki raudonumo įkaitinti ugnyje ir žarijose, tada leidžiami į specialų tinklą, įmerktą mison.

Ištraukti iš alaus, jau atvėsę akmenys, pasidengę saldžia karamele / Caramel coated stones that gave away their heat and flavour for beer

Šį panardinimą lydėjo ne tik purslų taškymasis, greitai užverdančio alaus putos ir karamelinis kvapas, bet ir speciali aludarystės daina, atliekama Vykinto ir kitų draugų iš senovinių amatų ir gyvosios istorijos festivalio Apuolėje. Panašu, kad ši daina įpūtė alui gyvybės ir užtikrino sėkmingą jo “gyvenimą”.

Kiek sėkmingai suveikė visos mūsų pastangos aluje, pamatysime už poros savaičių, kai šis bus pilnai subrendęs. Tačiau svarbiausia, kad susirinkę žmonės (30-40 žmonių) puikiai bendravo ir kūrė kartu, keitėsi žiniomis, audė apmatus tolesnei bendrai veiklai – ir taip dirbtuves pavirto energija trykštančiu mini amatų festivaliu.

Padėka visiems dalyvavusiems ir – iki rezultatų degustacijos!

Daugiau foto – TA Galerijoje, bei Viktorijos ir Vilijos galerijose

- – -

"Miltas" alus pakeliui į brandinimo rūsius / Stone beer ready for 2ndary fermentation

Finally we start a series of Tikras Alus events and the first one develops to an energetic mini festival of ancient brewing and culinary crafts bonanza. We brew 4 different old traditional beers that once used to be made in Lithuania – “Miltas akmeninis” (hot stone beer, where mash or/and wort was prebaked or boiled by red hot stones, similarly to steinbier tradition in Germany), “Dūminis” (with smoked malt – originally it would be smoked unintentionally while drying on fire smoke in sauna or house loft), traditional Biržų (where the wort is not boiled and hop tea is added) and “Collaboration beer” which was a group work of different brewers as the name implies. A tasting of experimental homebrews – gruit ales, classic and experimental styles as well as collection of craft beers from around the country was also here, as well as uncountable numbers of culinary treats, ranging from ancient meals prepared on coals in clay pots and other clay vessels crafted following archeological discoveries, foods ranging from morning-catch fish, goat meat, beer, beet-root kwass to nomadic kebaps, porridges and filling pilaf, all accompanied by travel, beer, culinary stories and folk songs about brewing.

A highly succesfull event which brought many interesting people together, enabling intensive knowledge and ideas exchange and stimulation, we feel it is going to inspire many further collaborations and similar events. I will drink to that.

More photos in the galleries: 1, 2, 3

Iš daugelio Tikro Alaus Laboratorijoje šiemet išvirtų alaus rūšių vienas išsiskyrė rekordiniu jo išnykimo draugų ragautojų gerklėsna greičiu. Tai ‘Raškažinis’, kuriam vardą davė vieno autodirbtuvių darbuotojo, akivaizdžiai labiau mėgstančio pūst į akį, nei dirbt, pravardė. Na o skonį ir kvapą jam suteikė dvi laukinių lietuviškų apynių rūšys, surinktos vasarą Ignalinos nacionaliniame parke (prie [...]]]>

Iš daugelio Tikro Alaus Laboratorijoje šiemet išvirtų alaus rūšių vienas išsiskyrė rekordiniu jo išnykimo draugų ragautojų gerklėsna greičiu. Tai ‘Raškažinis’, kuriam vardą davė vieno autodirbtuvių darbuotojo, akivaizdžiai labiau mėgstančio pūst į akį, nei dirbt, pravardė. Na o skonį ir kvapą jam suteikė dvi laukinių lietuviškų apynių rūšys, surinktos vasarą Ignalinos nacionaliniame parke (prie Aiseto ežero) ir Kintuose. Pirmą kartą bandėme lietuviškus apynius ir buvo ypač įdomu, ką jie gali, nes buvome prisiklausę legendų apie tai, kokie jie prasti, Lietuvoje neauga ir panašiai.

Pasirodo, VAT IR NE!!! Nors Ignalinos apyniai atrodė blankokai, užtat Kintų, maloniai kvepėjo, bet sumetus į katilą kvapas, užliejęs patalpą, buvo tiesiog nepadoriai malonus, ryškus, primenantis citrusinius vaisius. Galbūt tai vienas iš dingusios vokiškosios PamarioKuršių krašto aludarystės istorijos siūlo galas? Kaip ten bebūtų, šie apyniai davė salsvą, apelsininį kvapą, ir kiek labiau karamelinį, greipfurtinį, maloniai aštroką skonį. Kadangi nežinojome laukinių apynių stiprumo, dėjome jų gana daug (kaip rekomenduojama, maždaug 4 kartus daugiau nei kultūrinių), ir rezultate turėjome tikrai stipriai apyniuotą alų, panašiai kaip IPA (Indian Pale Ale).

Ignalinos ir Kintų laukinukai

Ikvėpti škotų ir žemaičių panašumo, receptą sudarėme panašų i ‘Scottish 80/- Export’ stiliaus alaus. Rezultate gavome naują rūšį, kurią pavadinsime Samogitian Export!

Daugiau foto – galerijoje.

—–

‘Raškažinis’, one of our brewed ales this year that gained most popularity.  It’s something we will call from now on a ‘Samogitian Export’ style, inspired by it being a crossover of Scottish 80/- Export, American Amber and IPA, with more emphasis on hop bitterness. We hopped it with two completely different types of local wild hops, picked in far apart regions of Lithuania – Ignalina National Park and Kintai.

The Kintai hops definitely was a winner and big surprize with its powerful citrus aroma, providing a fantastic grapefruit-ish, slightly spicy flavor with tones of caramel (we added some caramel malt, but not that much for it to be so pronounced). Perfect thirst-quencher and satisfying, interesting taste.

The area where we picked the hops used to be German lands, like all German lands bearing strong beer brewing tradition until WW2. There’s not much information about brewing history of this area available (but we are going to investigate more soon). Is it possible that we managed to find the survival hops sort? We hope the Association of Hop Growers of Lithuania will help us to research and find it out.

Check out the gallery. Damn, I’m so inspired I’m thinking to use a photo of this one’s head as a header for this blog:)