Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Bet ką aš žinau apie Kupiškį? Kad jis “Šiaurės Lietuvoj”, taigi alaus kraštas. Kad mūsų blogą skaito kupiškėnai – kartą susipažinome su jais per alaus degustaciją. Jie papasakojo, kad Kupiškio krašte, ar tik ne Šimonyse, senoliai virdavo alų ir su įkaitintamis akmenimis. Šimonys mažas kaimelis, bet jame tyrimą apie alaus daryma yra darę ir lietuvos etnologai (yra išspausdinta “Liaudies kultūros” žurnale).

Dar pasirodo, kupiškėnai turi paprotį, “arklio girdymas ir statymas”:

… buvo keturiolika statinių naminio alaus. “Šventė su šokiais ir dainomis vyko tris dienas. Žinoma, ne visi sulaukdavo saulės tekant – dažniau ji pati kažkaip patekėdavo, tačiau energijos, kaip ir alaus, užteko net… arkliui pakelti. Mat buvo toks nuotykis: vienas vietos pivorius, skubėdamas į šventę iš Kupiškio turgaus, visą kelią šuoliais ginė savo arklį. O karšta buvo vasara, gyvulys ištroško ir kelionei pasibaigus pulte puolė prie šulinio, šalia kurio stovėjo pilnas kibiras. Tik ne su vandeniu – su biržietišku alumi… To vieno kibiro arkliui visiškai pakako – jis taip ir nuvirto šalia šulinio. O mes bendromis jėgomis jį, beviltiškai griuvinėjantį, vis bandėme pastatyti ant kojų – štai toks išėjo neplanuotas išleistuvių atrakcionas”, – pasakoja A. Zurba. (Veidas)

A tiesa, tai apie tąji gi… alų. Kai jis butelyje su keraminiu kamščiu, kaip šis, tai maloniai nuteikia. Stiprumas 4.7%, kas gan nebūdinga šiauriečių alkoholio bomboms. Matyt bus skirtas “užsieniečiams” iš likusios Lietuvos.

Supylus į bokalą, atrodė ne ypač apetitingai. Subėgo ir mielės nuo dugno(alus gyvas ir nepasterizuotas), tad stikle mačiau šieno spalvos drumstą skystį su mažai putos, panašiai kaip Kurklių “I.O. Boiko”. Nors draugai sakė, kad šitos mielės skoniui įtakos nedaro, bet man labiau patinka skaidrus alus. Kvepia mielėm bet ne apyniais. Užtat skonyje nors ir neįkyrius, apynius tikrai atpažinsi. Tačiau keistas dalykas. Su bičiuliu žvalgėmės ir stebėjomės – skonis tarsi miežinio, bet tarsi turi kažką ir kviečio. Ir ar elis, ar lageris, sunku atskirti. Beje, neturi to kaimietiškiems alums būdingo kaip mėgsta sakyt Čiobiškis, “tvarto” kvapo.

Žodžiu alus neįprastas, tačiau mielai geriamas.  Šios daryklos produkcijos galima rasti ir Trakuose, alk. gėr. parduotuvėj prie J. Nepomuko skulptūros.

- – -

I pop a bottle  open of yet another ‘Lithuanian Northern’ beer, this time from “Kupiškėnų alus” brewery. Straw coloured, bottle conditioned and cloudy from the yeast it gives not much of aroma or head, but moderate hop bitterness and somewhat barley-wheat character. Generally a pleasent pint.