- – -

Pagaliau pavyko su kompanija apsilankyti pas tą Kauno Rotušės aikštėje žadamą gyvą alų.

Alus. Pilsto jie “Šinkorių” alų, kuris kauniečiams žinomas iš Kaziuko ir panašių mugių. Gaminamas Jovarų kaime prie Pakruojo. “Sadutė” siųlo šviesų (5.6 stiprumo) ir tamsų (6.5) alaus variantus, žada turėti ir 2 laipsnių stiprumo “labiau moteriško”. Alus apmokestintas priimtinais penkiais litais už bokalą (Švyturio produkcija 6 lt).

Mūsų apsilankymo metu tamsaus alaus jie nebeturėjo (bet žadėjo jau kažkada turėti), bet dvejetas bokalų šviesaus susivartojo labai sklandžiai. Alus jau žinomas iš anksčiau, nėra niekuom stulbinantis, bet tai tikrai geras lietuviško “kaimiško” alaus atstovas. Juolab kad nėra nei kitų tokio alaus rūšių, nei kitų vietų, kur jo būtų galima įsigyti.

Vieta. Vistik tai yra restoranas. Ieškant tiesiog naujo gero alubario, kuo panašesnio į pubą, jis smarkiai “per mandras”. Nors kita vertus, to galima beveik nepastebėti, nes restoranas turi puikią, logiškai atskirtą alaus salę rūsyje. Su masyviais, žalvariu kaustytais stalais, muzikiniu fonu ir neryškiu apšvietimu. Į ją galima pateikti ir tiesiai, nusileidus laiptais žemyn, kairiau pagrindinio įėjimo. Rūsyje jie dar turi ir vyno salę, dar vieną restorano salę, vyno degustacijų salę ir vyno barą. Taip, akivaizdu, kad jei vyno specialistai.

Kitos, nei alaus kainos kanda skaudžiai. Užkandžiai, “labiau tinkantys prie alaus” atsieitų 20 – 60 litų. Bet aptarnavimas mažų mažiausiai puikus.

Ar norėsis ten užeiti dar? Taip, būtinai. Nors gal ir ne kasdien. Jei su laiku jie turėtų didesnį gero alaus pasirinkimą, tai būtu puiki vieta.

Dar kalbant apie užeigas Kaune, kur galima rasti tikro alaus, man regis nepelnytai yra pamirštama “Antis”. Ne dabartinis “Latino Baras”, o “Antis” Rotušės aikštėje, per kelis namus nuo tos pačios “Sadutės”, yra visai miela vieta. Dalis alaus pasirinkimo ten kartas nuo karto kinta, bet paskutinį kartą lankantis jie turėjo Butautų dvaro alaus (tai labai svarus traukos objektas), šviesaus Budweiser Budvar, Samson Cerny ir (tai buvo netikėtumas) pilstomo Erdinger Hefe-Weizen.

Dar kartą apie “Sadutę” ir Kauną

Į Vilniaus senamiestį atskrido vokiška žąsis

Kol tikras šefas vokietys (buvom sutikę tarpduryje! sveikinomės!) siautė virtuvėje, net ir paprastą darbo dieną į vokišką restoranėlį rinkosi svečiai. Viename kampe žymiausias dizaineris su nauju draugu, kitame – verslininkai su parduodamų verslų brėžiniais, trečiame – svečiai iš užsienio su gidu, na, o ketvirtame – mes. Įdomu tai, kad tą vakarą matyt net kelių kompanijų Wuensche hatten keine Grenzen, todėl ponai užsisakinėjo kiaulių galvas, kurias jiems mikliai nešė padavėjai. Na, bet nuo interjero – prie alaus…

Restorano freskos ragino lėbauti

„Bunte Gans“ alaus asortimentas jokių vaiduokliškų ar vienuoliškų eksperimentų nežadėjo, tik patikrintus vokiškus karius. Kaip ir turi būt. Pirmoji gretoje radome „Warsteiner“ – lagerinio alaus gintariniai saldžią klasikų klasiką, kurios karštą vasaros dieną norisi išgerti gerą dešimtį … ne vieną bokalą alaus. Po varštainerio –Auf Ihr Wohl!– sekė „Tucher Helles Hefeweizen“ iš Niurnbergo – vokiško kvietinio klasika, kurios skonį prisiminsi – kaip visad prisimeni pirmosios vaikystėje kramtytos ančiuko donaldo kramtuškės skonį. Ir pagaliau iš Mainco miesto, pasauliui davusio Gutenbergą ir spausdintinį žodį – „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“– tai yra populiariausio Vokietijoje kvietinio alaus tamsioji atmaina, pasižymėjusi ir visu tuo vaniliniu – bananiniu lengvumu tai mikliai slidžiai nugarmėjusi į gerklę.

"Koks skirtumas kas ant taurės? Svarbu, kas joje..."

Na, bet kas be ko „Gans“ sugebėjo ir šokiruoti… Tai yra, kai paprašėme minėtą Schöfferhofer atnešti kvietiniam alui skirtoje taurėje, mus pasitiko nuoširdus padavėjo prunkštelėjimas – mat ko įsigeidė, jam Tucher bokalas su rankena netinka. Negalim sakyt, kad tai buvo nemandagus jaunuolis – ir „Prost!” sakyt išmokė, ir štrudelį parekomendavo, ir nepamiršo paklaust, ar špinatų sriuba skani buvo. Kad tai turbūt kažkokia bendra knaipės politika – išdavė prie baro pūpsančios stirtos firminių vokiško alaus padėkliukų. Turbūt laukiančių, kol koks nors dar nežinia ko norintis kvailys paprašys, kad jie būtų padėti ten, kur pagal alaus pateikimo kultūrą ir priklauso – po bokalu ar taure.

Nors staltiesę apliejau, padėkliuką sutaupeu...

We visit „BUnte GAns“ – a new German -styled restaurant in Vilnius Old City (Aušros Vartų 11), which serves „Warsteiner“, „Tucher Helles Hefeweizen“ and „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“. And also, some pigs heads..

Margos žąsies juokas