Tag Archive for 'Rusnė'

Skrudintos nėgės, bandelės ir porteris

Šį straipsnį apiė Pamario krašto kulinarinį paveldą paruošė ir maloniai leido publikuoti Rusnės muziejininkė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė B. Servienė.

“Mano melžiama karvutė – nei girdau, nei šeriu, o melžti turiu ką” – mėgstamiausias  E. Prūso  posakis. Pats skaniausias patiekalas, Irenos  keptos ar konservuotos nėgės, duonelė ir kava, galįs kas rytą valgyti, nenusibosta.

XX a. pradžioje, kada prie klaipėdiečio F. Suhr’o rūkyklos buvo iškabinama  raudona vėliava, iš kurios  žvelgia dvi akys ir iškalbingas skaičius “9”, suprask “devynakės jau eina” – vietiniai taip vadina nėges.

Nėgė
Nėgė

Žinovai ir provincialūs skanautojai žinojo, kad čia jau galima gauti paragauti šviežiai rūkytų nėgių. Anuomet jos buvo gaudomos Nemune, kur giluma, Dangėje, Vilchelmo kanale ir Rusnės plačioje vandeningoje upėje. Gilumoje pastatomi iš karklų vytelių nupinti bučiai ir tik kartą savaitėje, dažniausiai šeštadieniais auštant, tikrinami. Kiti nėgių gaudymui naudojo venterius. Žvejybos laimikis būdavo įvairus, kartais per  savaitę  į Klaipėdos F.Suhr’o rūkyklą  atplukdydavo iki 20 t. sugautų nėgių.

Šalia rūkyklos buvo nėgių ragavimo (skanavimo) svetainė (Paradys g-vėje). Medinis namelis, kuriame trys kambariai ir lauke gražus darželis. Vienu metu jame sutelpa iki 30 lankytojų  ar svečių. Susėdus prie stalo atnešamas indas, pilnas prikrautas šviežiai rūkytų nėgių, kiekvienas galėjo imti ir valgyti iki soties. Atsiskaitymas vykdavo, suskaičiavus lėkštėje sudėtas suvalgytų nėgių galvas. Nėgės buvo valgomos su bandele. Itin dideli smaližiai galėjo užsukti į rūkyklą ir tiesiog čia pat vietoje skanauti dar karštu dūmeliu kvepiančias nėges. Skanaujant nėges buvo geriamas porteris. Šis namelis buvo  žinomas  toli už Klaipėdos ribų, jame lankėsi ir išimtinai garbių svečių, kurie pasirašydavo lankytojų knygoje. Aukšti generolai, profesoriai, daktarai – Hugo Gutsche iš pietų Afrikos, rašytojo Hanso Grimo draugas, lankytojai iš Amerikos. 1916m. ši rūkykla uždaroma, ir įruošiama didesnė (Schlevis) gatvėje. Čia nėgės jau  marinuojamos, pakuojamos į dėžes ir pardavinėjamos visoje Vokietijoje.

Labiausiai vertinamos ant žarijų skrudintos nėgės. Skrudinimo patalpoje  gyvos nėgės suverčiamos į  dideles medines neaukštas bačkas ir gausiai apibarstomos druska. Uždengtos jos smarkiai raitosi, trinasi viena į kitą, besitrinant  nueina plona gleivėta oda, gerai iš vidaus ir burnos išsivalo smėlis. Moterys peilio pagalba nubraukia druskos ir odos likučius, nėgės tampa pilkai žalios spalvos.Taip paruoštos “devynakės” skrudinamos. Glaustai, viena šalia kitos sudedamos ant metalinių skrudintuvų, kepamos ant medžio anglies žarijų. Sudėtingiausias darbas ir menas yra kepamų nėgių vartymas ir nuojauta, kada nėgė pilnai paruošta. Pridegintos ar ne pilnai paskrudintos nėgės buvo metamos į šoną, jos nenaudojamos. Pradžioje nėgės skrudinamos ant  mažo karščio  žarijų, palaipsniui didinant karštį. Vartoma nesustojant, kol pilnai paskrunda. Nuėmus nuo žarijų išdėliojamos atvėsimui. Pilnai atvėsusios nėgės suskaičiuojamos (dėl vienodo kiekio pakuojant), nustatytas ir visada vienodas jų skaičius dedamas į medines bačkeles ir sandariai uždaromas  dangtis, pro specialią angą supilamas alaus acto marinatas ir mediniu kaišteliu užkemšama.

Parduodamų nėgių vertė, skonis ir paklausa priklausė nuo marinato. Alaus acto marinatas suteikė nėgėms pikantišką skonį, o paprastas actas suteikia nėgėm rūgštoką skonį, tai kenkia kokybei ir paklausai. Naudojami prieskoniai ir alaus actas buvo kiekvienos tuo metu užsiimančios  šiuo verslu  įmonės paslaptis. Geriausią paklausą turėjo ir labiausiai gurmanų vertinamos – nėgės marinuotos alaus acte.

Mažosios Lietuvos alaus istorijos fragmentai

Rusnė šiandien
Rusnė šiandien

Šią savaitę vėl buvau išvykęs į Pamarį, išvyka padovanojo dar keletą mūsų alaus kultūros atradimų. Šis dramatiškos istorijos kraštas, anksčiau buvęs Vokietijos dalimi, neabejotinai turėjo ir Vokietijos įtakotą, turtingą alaus kultūrą. Deja, informacijos apie ją nedaug išlikę, iš dalies turbūt dėl to, kad vietiniai po II pasaulinio karo buvo išgrūsti iš savo namų į Vokietiją, daug archyvų buvo išvežta ten pat, kita vertus ir šiais laikais tenka apgailestauti dėl apgailėtino Šilutės savivaldybės dėmesio savo krašto istorijos ir kultūros tyrimams. Ko verti vien nesenai iš Šilutės savivaldybės pasigirdę ketinimai uždaryti jau ir taip nustekentą, vienintelį šio krašto kraštotyros muziejų!

Šilutės etnografijos muziejus

Šilutės etnografijos muziejus

Jau anksčiau buvau aptikęs XIX amžiuje Priekulėje veikusios garsios alaus daryklos, kuri buvusi stipri konkurentė Klaipėdos aludariams, pėdsakus. Įvairius leidinius apie šį miestelį puošiančioje senovinėje nuotraukoje matosi gausus būrys miestelėnų, besibūriuojančių prie miestelio centre įsikūrusios aludės Max Beer. Praėjusiais metais Priekulės Vingio parke buvo pastatyta aikštelė Aludariui, kurioje netrukus turėtų atsirasti trys medinės skulptūros. Kol kas dar nepavyko aptikti, koks paties bravoro pastato likimas, šitą malonumą pasilikau kitai kelionei.

Susitikimas su Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, muziejininkė Birute Serviniene atskleidė kitą netikėtą šio nuostabia gamta ir retų paukščių gausa garsėjančio gamtos kampelio veidą. Kas galėjo pagalvot, kad Rusnės sala, dabar – ramybės oazė, anksčiau buvo ponų pamėgta šėlsmo vieta, tiesiog Mažosios Lietuvos Ibiza? Štai H. Zudermanas (Hermann Sudermann) savo garsioje apysakoje “Kelionė į Tilžę” rašė:

“Dešinėje pasirodo Rusnė,  ponybės pasilinksminimų vieta, kur tiek daug lėbaujama, kaip niekur kitur pasaulyje. Rusnės punšo pribijo netgi vyriausybės ponai.”

Pamarys special - Rusnės punšas
Pamarys special – Rusnės punšas

B. Servinienė ne tik iš naujo atrado Rusnės punšo receptą, bet aptiko liudijimų ir apie kitą unikalų vietinį kulinarinio paveldo receptą – ypatingame marinate skrudintas nėges, pateikiamas su vietinės gamybos porteriu! Apie šį alaus užkandį daugiau netrukus – specialiame TAD poste.

Macikų bravoro butelio reljefas
Macikų bravoro butelio reljefas

Rusnės porterio vaizdas nedavė man ramybės ir skatino dar labiau pasidomėti apie kitas krašte egzistavusias alaus daryklas. Ponia Birutė pažadėjo vėliau painformuoti apie jos vykdomą asmeninį Rusnės alaus daryklos tyrimą, o apsilankęs Šilutės kraštotyros muziejuje, apžiūrėjau ten eksponuojamus senovinius butelius. Tais laikais alaus buteliai stikle dažniausiai turėdavo bravoro pavadinimo reljefą, taip pat atspaudą ant keraminių kamščių. Taip aptikau Tilžės ir Macikų alaus bravorų pėdsakus. Apie pastarąjį, man visišką naujieną, šiek tiek papasakojo muziejuje dirbanti viena iš krašto senbuvių , Šyšioniškė Brigita.

Tilžės butelio reljefas
Tilžės butelio reljefas

Apibendrinus įvairių šaltinių informaciją, kol kas sumečiau grubų pradinį Mažosios Lietuvos ir aplinkinių alaus bravorų sąrašiuką, visiškai nepretenduojantį į kokį nors išsamumą:

  • Priekulės alaus darykla.
  • XVII a. Rusnėje veikė alaus darykla. 1613 m. Pakalnėje įsteigiama smuklė.
  • Buvęs Macikų dvaras nuo seno buvo garsus stambia alaus darykla. Johanas Zudermanas, aukščiau minėto Hermano Zudermano tėvas, dvarą įsigijo 1856 m. Pasak Brigitos, bravoro kaminas nesenai nugriuvo, bet dalis dvaro pastatų išlikę (tik įvažiavus į Macikus, po kaire – pastatas raudonų čerpių stogu.) Ten pat rasta ir kelios vokiškos knygos, deja, to meto alaus gamybos paslaptys ten neužfiksuotos. Buteliai turi reljefą “Eigentum Brauerei Matzicken”.  Gal ši gamykla taps kitos TAD ekspedicijos tikslu?
  • Tilžės (Tilsit, dab. Sovetskas) alaus darykla. Buteliai su reljefu “R. Kissner, Tilsit Schutzmarke”Kaip rašo Šilutės muziejaus istorikas D. Barasa, XVIII a. Šilutės projektuose matoma, kad aplink turgaus aikštę stovėjo Senoji ir Naujoji smuklės, alaus darykla. XIX a. aplink turgavietę buvo jau 10 smuklių. Kitame straipsnyje istorikas mini Šilutėje buvusius Tilžės ir Klaipėdos alaus gamyklų filialus. Šilutėje be alaus, gamintas ir sidras, limonadas.

    Kamštis

    Kamštis

  • Klaipėdoje XIX a. pab. atidaryta alaus darykla “Bohemijos bravoras” (nieko bendra su dabartine alaus gamykla) . Kaip rašo Bernardinai.lt, kol vyksta savininkų ginčai, “eksploatuojami ir sutvarkyti yra tik administraciniai buvusios alaus gamyklos pastatai prie Herkaus Manto gatvės, tuo tarpu pastatai kieme bei gamybinis pastatas Šaulių g. 25 jau daugelį metų apleisti ir vis labiau griūva, o teritorija virtusi šiukšlynu ir benamių prieglobsčiu.”
  • Įsrutyje (Insterburg), dabar Černiachovskas, Kaliningrado sr., būta alaus bravoro, užfiksuoto archyvinėse nuotraukose.
  • Nepriklausomybės pradžioje Mažeikiuose – buvęs brolių Šadauskų alaus bravoras ir garinis malūnas.
  • Rietavo dvare XIX a. – būta alaus daryklos – skalbyklos – vandens bokšto. Pastatas išlikęs, dab. Parko g. 12.
www.paveldas.lt)
Rietavo alaus gamyklos pastatai prieš kelis metus (foto: www.paveldas.lt)