Nors už lango vis dar ūžauja pūga, pavasaris jau netoli… O kol kas mūsų nedidelė delegacija vėl apsilankė Kauno Botanikos sode ,Vaistinių ir uoginių augalų laboratorijoje pas didelį apynių Lietuvoje auginimo entuziastą, mokslininką Kęstutį Obelevičių, turbūt pažįstamą ne vienam šio blogo rašytojui ir skaitytojui.
Išgirdome daug įdomių istorijų apie apynių selekcijos tradicijas Kaune, kur jau seniai bandyta kryžminti vokiškas apynių veisles iš Rytprusių su vietos apyniais, apie nepelnytą apynių auginimo nunykimą Lietuvoje, tarptautinių firmų pastangas šioje srityje ir pastarojo meto bandymus viską atkurti ne tik moksliniame lygyje. Pasak p. Kęstučio, iš pernykščių bandymų ypač gerai pavyko siekiai auginti Lietuvoje naują lenkišką veislę “Marynka”. Na, o savo nanodaryklai išprašėme įsigyti kelis maišėkus “post-eksperimentinių” apynių iš Kauno Fredos, kurių vis dar nepaėmė tai pažadėjusi padaryti kuri tai vaistinė.
Ponas Obelevičius mums padovanojo ir dar savo pirmtako, Vaistinių augalų skyriaus vedėjo dr. Stasio Gudanavičiaus tyrimų dėka 1989 metais išleistą brošiūrą “Apyniai”. Norėtume kelis jos paragrafus pacituoti, gal dar daugiau žmonių susigundys patys auginti apynius ar norės jai atidžiau domėtis.
LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai
“Pirmosios rašytinės žinios mūsų gimtąja kalba apie apynius pasirodė labai vėlai (lietuviškais apyniais prekiauta nuo XVI a. – red. past.) Žymus lietuvių istorikas Simonas Daukantas 1847 m. iš vokiečių kalbos išvertė B. R. Grunardo knygelę apyninkystės klausimu (“Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū, išguldė Jonas Ragaunis”). Simonas Daukantas stengėsi paskatinti valstiečius auginti apynius ir gauti už spurgus šiek tiek pajamų, nes tais laikais jie turėjo nemažą prekinę vertę. <…>
Apyniai yra daugiamečiai, dvinamiai, vijokliniai, vėjo apdulkinami žoliniai, kanapinių – Canabaceae šeimos augalai. Jų stiebai pagal laikrodžio rodyklę vyniojasi ant atramų iki 7-12 m aukščio. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais. Vyriškieji kerai spurgų neužaugina. Moteriškųjų egzempliorių žiedeliai yra kankorėžio pavidalo žiedynuose – spurguose, kurie sukrauti į nusvirusiais kekes. Nedaug mūsų gamtoje taip greitai augančių augalų kaip apyniai – per 120-150 dienų jie užauga 7-12 metrų aukščio, subrandina derlių ir jų stiebai atmiršta.
Apyniai paplitę visame pasaulyje
Apyniai dauginami iš šakniastiebių paruoštais auginiais, šakniastiebiai atpjaunami nuo senų kerų pavasarį. <…> Jie vienoje vietoje gali augti 50 ir daugiau metų, nes jų požeminė dalis ilgaamžė. Norint gauti gerą spurgų derlių, parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta su giliu podirviniu vandeniu, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlio arba lengvo priemolio dirvožemio. <…>
Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį vienas nuo kito kas 1,5 – 2 metrai. Kiekvienam kerui kasamos 60 x 60 x 60 cm dydžio duobės, kurios lygiomis dalimis užpildomos pūdinio ir iš duobučių išmesto viršutinio žemės sluoksnio mišiniu. Pasodinus po 10 – 12 dienų pradeda augti stiebeliai; paaugę tik 50-60 cm, pradeda vyniotis… [I dalies pabaiga]
