Kol čekai džiaugas ne tik tūkstantmetėmis aludarystės tradicijomis, bet ir kaip ant mielių augančiu mažų daryklėlių, bravorų-aludžių (braludžių?) ir naujų įdomių alaus rūšių skaičiumi, turime puikią progą pamąstyti, kokia gi yra mūsų lietuviška situacija vadinamojo craft arba artisan beer rinkoje.
Sunku išversti craft beer į lietuvių kalbą. Amato alus? Amatininkų alus? Kažkoks ne toks tokio vertimo skonis, ar ne?
Kalbama apie aludarystės entuziastų pagamintą ir išpuoselėtą alų, paremtą ant tvirto receptūros pamato, naudojant natūralias ir kokybiškas medžiagas, pasitelkiant tradicijas, išmonę ir improvizaciją. Toks alus – meistro darbo rezultatas, aludarystės amato tikrasis vaisius.
Tai kaip čia mes jį galėtumėm vadinti lietuviškai?
Kaip mes tokį alų bepavadintumėm, daug mūsų krašte jo neužtiksi. Žinoma, nekalbu apie namudinės aludarystės meistrus, tokius kaip mūsų bičiulis Aivaras, kurie, tikiu, namuose išverda tikrai puikaus alučio sau ir savo draugams. Kalbu apie tuos pačius mažus bravorėlius, braludes, kurie virtų gerą tikrą alų, prienamą ir platesniam mėgejų ratui, o ne tik tiems, kuriems nusišypso laimė pažinti aludarį. Galų gale tegu ir apie didesnių daryklų produkciją, kuri labiau paklustų kokybės, o ne masinės rinkos dėsniams.
Taigi, ką mes iš tokio alaus turime? Aišku pirmiausia ateina į galvą Butautų (jis gi ir IKI Gurmanų) Dvariškas ir Tamsusis. Tada – Avilio alūs. Vilniuje yra Šnekučio dvi smuklės, kuriose galima gaut neblogo alaus. Priklausomai, kaip pasiseka išvirt aludariui, arba smuklininkui jį išlaikyt. Neblogas p. Tarnausko alus, Šnekučio, Užupio – kartais tikra atgaiva, nepatingėjus ir palypėjus į Užupio kalniuką. Bet pripažinkim – pastovaus kokybės lygio ten nėra.
Ką ir viskas? Aha, sakykim, dar yra Juozo HBH alaus bravoras Palangoj, Virkštininkų bravoras prie Kretingos. Na sakykit, kas dar? Kituose miestuose? Tikiu, kad Pasvalio, Pakruojo, Biržų kraštai galėtų kažkuom papildyti šį sąrašą, nors dažnai ten alus – tai tik raugas, kuriame svarbu stiprumas. Išduokit gerą alų – ne kobrą ir ne uraganą anatolijų…
Išvardijom keletą rūšių alaus, kuris galėtų pretenduoti į craft beer pavadinimą. Kai kurie su šiokiu tokiu avansu. Tačiau žinot, kas iš karto krenta į akis? Visi šie alūs – tai daugiau mažiau naminio lietuviško keller – nefiltruoto, nepasterizuoto – alaus standartas. Vieni pasiekę gal didesnį meistrystės lygį, kitiem dar gal ir toli iki jo. Tačiau iš esmės rūšis viena. Šviesusis nefiltruotas lageris. Na gerai, yra pora dunkelio rūšių. Tačiau net baltiško porterio, kuriuo kone vieninteliu galime pasigirti kaip alumi, gimusiu šiuose kraštuose, neuždera gausiai. Ką jau kalbėti apie kokius nors IPA, stoutus ar biterius. Peikiame didžiuosius aludarius už niveliuotą masinio alaus skonį, tačiau ar daug skiriasi skoniai mūsų “kaimiško” alaus?
Gerai, kad turime tuos nefiltruotus lagerius, kurie įkūnija mūsų aludarių tradicijas, tačiau gal jau verta pažvelgti toliau nei mūsų kaimo rubežius? Ką manot?
Pabaigai – trumpas reportažas iš New Jersey craft beer festivalio:
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
internete radau daryklą keistu pavadinimu “DAVRA” http://www.davra.lt/ iš Pakruojo. Gal kam teko ragauti?
Klaipėdoje dar gyvuoja “Memelio” alus, bet kaip aptarėm ir su Mart – plokščias jis kažkoks:). Be to įtarėm, jog jį atsiveža iš kažkur toliau, o ne gamina vietoje..
Na va – Davra iš tiesų yra kažkas įdomaus. Turi ir tamsaus alaus, o jų premium šviesusis – jeigu nuotraukoje jis- visai malonios spalvos, ir puta matosi pakankamai tvirta :)
Ragaut, kaip supranti, neteko :)
kaip žinia rugsėjo mėnesį Zarasuose vyks Lietuvos kultūros sostinės renginiai, ir štai ką radau netoli Zarasų
http://www.vasaknudvaras.lt/LT/102/
Vasaknų dvaras atsidaro kaip tik rugsėjo mėn.
Biculiai! Nepykit, bet straipsnio neuzskaitau! http://www.alutis.lt po rubrika “Aludariai Lietuvoje” yra isvardijes VISUS alaus gamintojus. kas cia per retoriniai klausimai “ka mes turime”? Tai imam apie konkrecius ir diskutuojam. Galim netgi skirti vietos issiaiskinti, ar alus tikrai “gaminamas vietoje” (as tuo itariu M*****i ir B******a).
Kalba eina ne apie tai, kiek mes turime aludarių. Jų tikrai yra net daugiau nei alutis išvardijęs. Kalba eina apie tai, ką jie gamina. Kaip ir teigta straispnyje, jie (mažieji) gamina vieną rūšį alaus – lietuvišką kaimišką -su įvairiom neesminėm (dažniausiai stiprumo) variacijom. Tik dėl šio aspekto straipsnyje ir yra išreikštas apgailestavimas. Siūlyčiau vertinti straipsnį kaip kvietimą diskusijai apie mikrodaryklų lankstumo potenciją, apie alaus įvairovę ir kokybę, o ne paverkšlenimą apie tai, kad nieko neturim. Taip pat galbūt galėtų atsirasti ir diskusija apie to tradicinio lietuviško alaus esmines ypatybes, regioninius skirtumus ir pan.
Jeigu konkrečiai – tai va prašom – pamiršau vakar paminėti “Būsi trečias” braludę, kuri yra tikrai įdomi mikrodaryklos variacija su geru produktu. Ilgai gyvuojanti ir turinti tradicijas. Senokai jau bebuvau, reikia atgaivint atminti dėl alaus skonio. Gal nueinam šiandien?
O A****s.lt tai išvis paskutiniu metu tik korporatyvinius PR perspausdina :)
Manau Aivaras čia tikrai galėtų mums pavardinti daugiau braludžių… turiu įtarimą, kad jis su daugeliu jų pabendrauja:)
“Memeliui” alų bent jau kartais išties verda Virkštininkų dvaro bravoras, girdėjau iš patikimo šaltinio – bet čia greičiau vasarą, kai neužtenka pajėgumų.
Kalbant apie Pasvalio, Panevėžio ir pan. nedidelius bravorus, akivaizdu, kad produkcijos tipą smarkiai diktuoja vietinė paklausa, kuriai turbūt ta įvairovė nelabai įdomi. Kokio biterio, neįprasto, turbūt nelabai ir suprastų – atseit per mažai gazo, perdaug kartumo, “nuvėsęs”.
Galbūt jei produkcija patektų į didesnius miestus, gamintojai pajustų ir įvairesnio skonio poreikį, atsirastų stimulas jiems paeksperimentuoti su receptūra. Bet kad ji patektų į kitus miestus, reikia šiokio tokio postūmio, gal net elementarios reklamos. Deja, Šnekučio savininkas per paskutinę Užupio šventę man guodėsi, kad jam net per tą šventę savivaldybė neleidžia prekiauti alumi lauke – net šalia savo baro!
Beje, gal kam teko girdėt, kokios yra taisyklės (norėjau pasakyt, draudimai) prekybai alumi lauke, per šventes?
Na ir net nekalbu apie visiems gerai žinomą didžiųjų gamyklų vykdomą produkcijos politiką barų atžvilgiu, bei prekybos centrų – tiekėjų atžvilgiu.
Na, nesutinku iš principo, manau čia malama į vieną “lietuviško alaus” kategoriją du iš esmės skirtingi technologiniai keliai.
Pirmas – vokiečių ar pan. gamintojų standartinė vidutinio dydžio alaus varinė automatizuota daryklėlė – Avilys. Bravarija, HBH Žibininininkai, Būsi trečias.
Antras – naminis alus – Šiaurės Lietuvos gamintojai, įsk parduodama Šnekutyje alų. Manau, ten technologinis procesas šiek tiek skiriasi.
Trečiasis kelias – Būtautai (?), kurie dabar gaminami Panevėžyje (?).
Visas šis alus yra bendrai lietuviškas tik tuo, kad gaminamas iš lietuviško vandens. Na, bet islandai irgi pabrėžia, kad jų alus iš islandiško vandens…
na negamina Butautų alaus Panevėžy, nereikia tie fantazuoti
Butautų alus gaminamas UAB Fulgor, kuri registruota Panevėžyje. Bet pati gamyba labai tikėtina, vyksta dvare, Butautų kaime, Biržų raj., Pačeriaukštės sen.
Nesenai teko girdėt, kad UAB Fulgor supirko kelias alaus gamyklėles, nežinau tik kur – Pasvalio? Biržų rajonuose? Tad šios daryklėlės greičiausiai padeda pasiekti apimtis, reikalingas eksportui (į Rusiją).
Tikiuos, išsiaiškinsim daugiau šių metų Alaus Kelio metu!;)
Beje šalia Butautų alaus IKI šaldytuvuose pasirodė tokiuose pačiuose buteliuose ir Kurklių (Anykščių raj.) bravoro alus, va tokiomis etiketėmis:
http://www.daralaus.puslapiai.lt/Kurkliu/Kurkliu.html
norejau suzinoti kaip vadinosi anksciau pasvalyje veikusi gerimu gamyklele.labai dekoju
Chimkora, pabaigoje – Pasvalio alus.