Eilinis stambiųjų alaus daryklų triukas, pasidažant ir pasivadinant “gildija” (šis žodis ir data “1552” matyt turėtų suteikti istorijos klastotei svorio) bei jų kliedesiai apie “kokybę” ir “tradicijas” man kelia tik šypseną. Ši emblema, matoma nuotraukoje dešinėje, man šiandien simbolizuoja tuos, kurie didele dalimi yra atsakingi už alaus įvairovės ir kokybės smukdymą, tradicijos, amato ir kultūros sunykimą.
Komentaruose matyti, kad tokią pat reakciją šis spektaklis sukėlė daugumai skaitytojų. Įdomu, kad viešojoje opinijoje pramoninis alus vis dažniau suvokiamas kaip “alus iš miltelių”. Smunkantis įvaizdis – viena iš priežasčių, verčianti pramonininkus keist gaidelę, “pakelt gardelę” ir uždainuot kitą dainelę.
Žinoma, milteliai – mitas, jokio alaus taip nepagaminsi. Bet mitas ne iš dangaus nukrito – taip žmonės supaprastina nujaučiamas alaus “chaltūrinimo” technologijas. Gal pagaliau ir mums laikas painformuoti alaus vartotoją ir apžvelgti tas technologijas detaliau.
Taigi, pramoninis alus, kaip ir tikras alus, gaminamas iš grūdų salyklo. Tačiau dalis salyklo kartais pakeičiama pigesne, menkaverte žaliava iš ryžių, kukurūzų (vienas bravoras Lietuvoje netgi tuo didžiuojasi). Toliau, tokio alaus gamyboje visi procesai forsuojami ir pagreitinami keletą kartų, naudojant įvairias chemines ir technologines priemones.
Bene svarbiausia Viena jų – tai high gravity technologija, kuomet palyginus mažuose gamybos tūriuose pagaminamas bazinis, bet keliskart stipresnis alkoholinis skystis. Mielės neatsparios stipriai alkoholio koncentracijai, tačiau daryklos nepila spirito – tai kitas mitas. Pasirodo, mieles įmanoma priversti pagaminti net iki 16.2% alkoholio, papildant alaus misą cheminiais priedais, tokiais kaip azoto žaliava, ergosterolis, oleino rūgštys (inf. šaltinis čia).
Gautas stiprus raugalas gali būti atskiedžiamas vandeniu ir prisotinamas įvairiais skonikliais, kvapikliais ir dažikliais, sukurtais cukraus, salyklo, apynių pagrindu. Tokiu būdu pigiai prichaltūrinama ta įsivaizduojama gausa alaus skonio gėrimo rūšių, kurios praktiškai nesiskiria viena nuo kitos. Tiesos dėlei reikia pridurti, kad kvietinio alaus technologija sunkiau duodasi pagreitinimui – gal todėl Lietuvoje kvietinio alaus kokybė skonis gan pusėtinas.
Vienas iš svarbiausių klasikinių alaus ingridientų, suteikiantys alui būdingą išskirtinį skonį ir kvapą, yra apyniai. Tai daugybę skoninių komponentų turinti žaliava, kurios sintetiniais priedais pakeisti neišeina. Be to, ji gana brangi.
Mano turimomis žiniomis, didieji alaus gamintojai Lietuvoje natūralių apynių nenaudoja (papildymas – “Švyturio” gamybos direktorė teigia, kad apynius jie naudoja “Ekstra” alui, t.p. “Rinkuškiai” naudoja vokiškus ir čekiškus apynius – žr. komentarus). Juos pakeičia kur kas pigesni apynių ekstraktai. Verdant apynius tradiciškai – misoje, pastarųjų ekonominis efektyvumas nedidelis, žaliavos reikia daugiau, naudojimas sudėtingesnis. Izomerizuotus ekstraktus gi galima tiesiog supilti proceso pabaigoje. Deja gaminant ekstraktus, nukenčia skoninės ir aromatinės savybės, dingsta subtilumai. Iš apyniuose esančių virš 200 natūralių komponentų, ekstraktuose lieka geriausiu atveju, 30. Dalis komponentų (pvz. reaguojantys su šviesa) net specialiai pašalinami (kad alų būtų galima laikyti skaidriuose buteliuose) – ir daryklos tai netgi pristato kaip laimėjimą!
Apynių ekstraktai nėra savaime blogis, tačiau alus pagamintas vien su apynių ekstraktais yra lėkštas, nesubtilaus, neišraiškingo, dirbtinio skonio (detaliau galite paskaityti Boak&Bailey poste ir komentaruose), ką sunku paslėpti lengvame aluje. Lengviau apskritai sumažinti apynių proporciją arba užmaskuoti kitais skonikliais tirštesniame, saldesniame gėrime.
Tradicinis, tikras lageris reikalauja kelių mėnesių brandinimo (lageriavimo), kad susiformuotų subtilus skonis ir išsiskirtų natūrali angliarūgštė. Kam vargintis, vėl į pagalbą pasitelkime chemija arba genetiškai modifikuotas miėles (apie šią GM technologiją rasite čia: A History of Beer and Brewing, p. 655), pasterizacija ir filtravimu užmuškime paskutinę alaus gyvastį – mielės, galutinai paslėpkime skonį dirbtinai pripūsdami angliarūgšte iki maksimumo, ir užkabinę medalį (apie juos – kada nors vėliau) pakiškime vartotojui.
Trumpai tariant, alus pagamintas pagreitintai, chemizuotai, iš netikrų ingridientų, negali būti nei tikras, nei tradicinis, nei kokybiškas. Alus, pagamintas su apynių ekstraktais nėra nei aromatingas, nei skanus, kad ir kokį jo įvaizdį mums kištų brangiai apmokama reklama.
Ši situacija būdinga ne vien Lietuvoje – kritusia savo alaus kokybe susirūpinę net Vokietijos alaus mėgėjai ir žiniasklaida. Ta pati situacija nesenai buvo ir Anglijoje, JAV, Danijoje ir kitose šalyse, tačiau dabar situacija ten taisosi, vis labiau plečiantis tikro alaus judėjimams, mikrobravorams ir alaus entuziastų ratui. Tikimės, kad kažkada taip bus ir Lietuvoje.
– – –
Another PR gag from major breweries in Lithuania is to call themselves “Lithuanian guild of brewers” (almost all of them being owned by Scandinavian brewery groups), hang a completely irrelevant date “1552” (year of foundation of historical maltster guild), raise “ethical” maximum level of strength of their lagers from 8% to 9.5% and boast about how they’re going to become key in reviving the brewing tradition and culture. Ridiculous.
In this light I post some info I researched on high gravity brewing and other technologies used to brew bland industrial lagers.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Kietas post’as :) Bus geras url’as pažįstamiems, kurie vis dar nelabai supranta ką geria.
respect – visa teisybė pasakyta!
gerbiami alaus zinovai, prasau isvardinkite lietuviskas alaus rusis, kurios verdamos pagal high gravity technologija ir nurodykite saltini, is kur tai zinote.
“draugas pasake” argumentu nereikia. :)
taip pat isvardinkite didziuju Vokietijos, Cekijos aludariu alaus rusis, kur NEnaudojama si technologija. pasidalinkite ziniomis, o ne emocijomis.
ps – eiliuoti as irgi moku :)
Ačiū už įrašą: nebereiks internete su alučio mėgėjais ilgai ginčytis su dėl Švyturio, Utenos, Kalnapilio ir kitų didžiųjų – užteks duoti šią nuorodą :)
gerai kad as sita myzala neger.opa ir visi gryztam prie tikra namine alaus is pasvale. na dar galem ir birzu pamegint
Čia kaip mėsai E621
ale kaip paprastam mirtingajam mėgėjui atsirinkti tose alaus “verslinykų” užveistose džiunglėse, a?
Ačiū už paparastai ir visiems suprantamai išdėstytą teisybę. Gal kam netgi padės…
Dekui uz straipsni, atai jau pavargau aiskint visiems tapati per tapati.
Paprasta liaudis irgi turi skoio receptorius ir galbut mieliau gertu naturalu alu,taciau mazos aludares turi tokia problema kad ju alu labai sunku surast. Pvz paziurejau i sona i “Maži-bet-padorūs: Lietuviškos daryklos” tai nezinau kur toki alu net ir surasti. Pvz esu ragaves Juozo HBH, man tai labai patinkantis alus,taciau paskutiniu metu nelabai matau kur ji galima nupirkti. Taip ir dali kitu net jei ir zinai kur nupirkt tai pasirodo kad ta galima padaryti pvz tik vienoj vietoj mieste…Taip ir geriam sintetika;)
Tai dabar imsiu ir pradesiu alaus negert…
NOT
Operos soliste, ačiū už gerą klausimą. Kol kas sarašo alaus, gaminamo high-gravity (HG) būdu, kad ir norėčiau, pateikti negaliu. Tokiais tiksliais duomenimis nedisponuoju. Taip pat nesakiau, kad visais straipsnyje minėtais metodais naudojasi visos didž. gamyklos. Pvz. Rinkuškių gamykla, mano žiniomis nenaudoja HG, gamina atskiras misas – gal dėl to jų alus yra kur kas kokybiškesnis.
Dažnai alaus daryklos informaciją slepia, o paklausus tiesiai, dengiasi “verslo paslapties” skraiste. Būtent taip man atsitiko, oficialiai uždavus daugiau nei 10 klausimų daryklos “Horn” atstovams. Vienas klausimų buvo, ar esą tradiciniai Volfo-Engelmano serijos alūs gaminami pagal HG ar ne. Visi klausimai staiga tapo paslaptimi, nors dauguma jų buvo sudaryti pagal jų pačių išleistas, bet vienas kitai prieštaraujančias PR pranešimų versijas.
Lieka informacijos trupinius rinkti iš žiniasklaidos ir neformalių šaltinių, kuriuos laikome patikimais – žmonių, dirbančių ar kitais ryšiais susijusių su didž. alaus pramone, tiekėjais, klientais ir pan. Tarkime apie apynių naudojimą Lietuvos pramonėje daug sužinojome iš Apynių augintojų asociacijos pirmininko. Lietuva maža, kitus šaltinius įvardinti dažnai nekorektiška, kad jiems nepakenkti.
Bandome šią informaciją apie alaus kokybę, kuri šiaip jau turėtų būti laisvai prieinama vartotojui, rinkti, tikslinti, vertinti kritiškai ir pateikti. Informuotas vartotojas gali pats tikslintis informaciją, spausti gamintojus, užduoti jiems tikslesnius klausimus (o ne kartoti mitą apie miltelius).
Kalbant apie kitas šalis, be abejo, ten didžiosios gamyklos irgi chaltūrina, vienos daugiau, kitos mažiau. Posto gale tai paminėjau. Paprastai ten, kur mažesnis dėmesys, skaidrumas, daugiau ir chaltūros. Bet tai nėra joks argumentas taikstytis su vartotojo klaidinimu pas mus pačius.
Puikus straipsnis. Seniai jaučiu, kad geriam “š” alų. Apie alų turiu savo supratimą, nes mano tėvukas gamina šeimos reikmėm naminį. Jo alų pradėjau ragauti būdamas kelerių metų. Tokio alaus, pagaminto savo sodyboje iš tikro salyklo, su natūraliais apyniais nekeisčiau į jokį pirktinį “makajobą” (taip mano tėvukas vadina visą gamyklinį alų). Parduotuvėse visų didžiųjų gamintojų alūs vienodo skonio, arba tiksliau – beskoniai, gazuotas bizalas. Ir jie dar dejuoja, kad krenta pardavimai, gresia bankrotai. Taip jiems ir reikia. Tikrą alaus mėgėja galima apgauti tik kartą – antro prasto alaus butelio jis tikrai nebepirks.
Brangūs gero alaus mėgėjai – gerkime mažųjų alaus daryklų alų!!!
o mažosios čia kurios? ir ar jų yra prekybcentriuose? kaip kainos? didesnės ar mažesnės?
p.s.
nors dar tik antradienis, nu bet reik ruoštis savaitgaliui
Antanai, Mariau, taip – gero alaus ne visur lengva rasti, dažnai su tuo susiduriu. Mažesnių gyvenviečių, jei jos ne Šiaurės Lietuvoje, parduotuvėse jo tiesiog nėra. Apie barus net nešneku. Dešinėje šio psl. pusėje rasite nuorodą į skyrių “Kur rasti”, ten išvardytos kokybiško alaus vietos didesniuose Lietuvos miestuose. Šio blogo puslapiuose stengiamės dalintis tokiomis vietomis ir rūšimis, kurias atranda skaitytojai arba mes patys.
Kartais supermarketuose galima rasti vieną kitą padoraus alaus rūšį. Pvz. “Iki” prekiauja kokybišku gyvu “Gurmanų” serijos alumi. “Norfa” prekiauja “Kauno alaus” alumi, gaminamu ir brandinamu pagal išties tradicinę receptūrą. Iš didžiųjų, asmeniškai aš rinkčiausi “Rinkuškių”, “Biržų”. “Vilkmergę” sunku rekomenduoti, nors dalis jos alaus – kuris gaminamas Lietuvoje – pusėtina, tačiau didelė dalis skardinėse ir buteliuose, gaminama Rusijoje ir Lenkijoje, to alaus kokybė prasta.
Test.
vakarykstis komentaras neatsirado.
Gerbiama One, komentarai, siunčiami naujų TikrasAlus puslapio komentuotojų, per kelias valandas patvirtinami. Visi komentarai dabar matosi.
Gal tiesiog jį pakartok:)
Gerbiami alaus megejai,
manregis, kad pyktis ant musu didziuju aludariu yra ne tiek del “prasto” alaus, kiek del ju hegemonijos rinkoje. Nebera pasirinkimo, tai naturaliai apriboja vartotojo teises, todel mastanciam zmogui tokia situacija kelia diskomforta.
Jus kalbate apie “high gravity”, bet abstrakciai. “Jie gamina” sakote. Taip, jie is tikruju naudoja “high gravity” technologijas, bet ne viso alaus gamybai. Daugeliu atveju, save gerbianti alaus darykla geriausias, premium savo rusis, gamina nenaudojant “high gravity” technologijos, kuri panaudojama zemesniu klasiu alaus rusiu gamybai.
Tad jei kalbeti be isankstinio nusistatymo, tas alus, kuri daugelis peikia, nera toks, kokiu isivaizduojama esant.
Skonio reikalas – kitas dalykas. Kai Lietuvoje atsirado “skandinaviskas alus”, visi dziauges ir didziavosi juo, apie kaimietiska alu buvo kalbama kaip apie “broga”, paskui visi didieji suvienodejo, pamate, kas rinkoje labiausiai “eina”, ir zinoma pradejo nusibosti vartotojams. viskas sukasi ciklais. dabar visi vel nori “kaimietisko” alaus.
faktas vienas – privalo buti ivairove, kiekvienam savo, joks kaimo “custom” aludaris neaprupins alum didmiescio, jis tik gali pasitarnauti nisiniams megejams, rinka visada valde ir dar kuri laika valdys globalus alaus gamintojai.
tokia realybe ir su tuo kovoti ner prasmes. reikia kovoti uz pasirinkima.
operos solistui ir kitiems. Verslo zinios jau 2004 metais rase apie HG technologija ir jos naudojima Lietuvoje. Ten ivardinta net keletas alaus daryklu naudojanciu sia technologija. VZ archyve iveskite “high gravity”. Pagrindinis straipnis – 2004 07 30, V, Nr. 146, Savaitgalis, Nr. 30, 3p., Marijus Širvinskas.
Jei tiktai mažesnių gamintojų alus būtų lengvai prieinamas ir kaina neviršytų pustrečio lito puslitriui – mielai pirkčiau tik jų alų. Deja, dažniausiai tokio alaus šiaip apsipirkinėdamas PC nerasi, o ir kaina būna per skausminga mano studentiškai piniginei..
Tad, renkamės ką skanesnio siūlo didieji gamintojai ir perkam. ;)
Operos soliste, dėl hegemonijos esi teisus – tačiau akivaizdu, kad ji turi įtaką ne tik pasirinkimui, bet ir kokybei. Kokybės kriterijus nelengva apibrėžti. Todėl daug ką bandoma nurašyti atseit “skoniui”. Tačiau dar neteko girdėti, kad amato etikos išsižadėjimas, vartotojo klaidinimas, istorijos klastojimas būtų pagerinęs kokybę. Visai nesvarbu ar kalba eina apie mažus ar didelius gamintojus.
Teisingai, verta eiti UŽ įvairovę. Jos nebus, kol to nepareikalaus pirkėjas. Šis nepareikalaus, kol nebus informuotas, bus klaidinamas. O pačią įvairovę ir kokybę šiais laikais gali sukurti tik didesnis – taigi tik mažesnių – bravorų skaičius (jokiu būdu neturiu omeny vien “kaimietiškų”), turintys interesą uždirbti kitokiu būdu – puoselėdami amatą ir taip užsitarnaudami pirkėjų pagarbą ir lojalumą.
JAV 1983-aisiais buvo 43 daryklos. Šiuo metu mažų daryklų yra per 1600, ir šiandien craft/microbrewing yra greičiausiai besivystanti JAV ekonomikos šaka. JAV alaus scena šiuo metu – turbūt įvairiausia ir įdomiausia pasaulyje. Lietuvoje alaus daryklų per 10 metų sumažėjo nuo 250 iki kokių 50. Kuo greičiau šis procesas apsisuks, tuo geriau:)
Aitna, ačiū už puikią nuorodą (tiesioginė čia: http://archyvas.vz.lt/news.php?id=228329&strid=1131). Iš daryklų vadovų atsiliepimų matome kad yra skirtis tarp tradicinio, klasikinio alaus gamintojų, ir greito pelno siekėjų. HG technologija yra tik žiedeliai. Alaus procesas ilgas ir sudėtingas biocheminis procesas, o galimybių nukirtinėti jame kampus, paaukojant savybes, yra daugybė.
Daug kas priklauso nuo įmonių vadovų supratimo ir požiūrio į amatą, produktą ir vartotoją. Tipo rinka viską pati susitvarko, ir dar ciklais? Nesutikčiau.
Mūsų aptariamu atveju nemažą įtaką matyt turėjo naujų alaus daryklų vadybininkų atėjimas į vadovų postus. Seniesiems (žinoma, nekalbu apie sovietinius laikus), galbūt dėl įdiegtos pagarbos amatui, ar dėl seno auklėjimo, rūpėjo amatas ir kokybė. Naujiesiems, baigusiems užsienio vadybos universitetus, rūpi tik greitas pelnas, gal dar “efektyvizacijos” rodiklių įrašas CV.
Žinoma, yra ir kitų stambių klausimų, kuriuos jau esam minėję – kaip antai valstybinė smulkiojo verslo (anti)politika.
Puiku, Ramtyns, tiesiog puiku. Gražią diskusiją užvedei! Reikia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie TIKRĄ alų. O didiesiems aludariams patarčiau į gynybinę poziciją labai nesistoti, nes kitaip gali prapulti…
Oi įdomi diskusija! Aišku, pasaulyje jau į tokius dalykus reaguojama, pvz viešint Katalonijoje teko matyt kad vietos alaus magnatas Estrella Damm daugiausiai važiuojantis ant lagerinio alaus, tuo pat metu rinkai siūlo specialų “Double Malt”, “Keller”, “Bock”, “Inedit”, tamsų ir dar visokį alų, kurio gal teoriškai po Barselonos saule ir nereikėtų. Carlsberg ir Jacobsen tas pats…
Kitas dalykas siūlau nenukrypti ir į tendenciją “mažas = geras”. Pvz Ramtyns rekomenduoja kai kurias Biržų daryklas, kurios akivaizdžiai į stipresnes rūšis deda cukraus, taip kad nestebuklai. Kai kurios užsidariusios daryklos Pasvalio regione tai man visai negaila kad užsidarė, nes darė stiprų neorginalų alų. Ir ne prie ko čia “valstybinė SVV politika”…
Paskutinė pastaba – kiek tenka dabar studijuot tai prieškario alaus daryklų savininkai su savo sindikatu irgi neblogai pelnų vaikėsi :), tik juos gal gelbėjo tai kad pagrindiniu aludariu paprastai būdavo vokietis iš kokios nors Bavarijos į kurio įsitikinimus dėl alaus grynumo niekas nesikišdavo. O štai būtent sovietmečiu daug daryklų direktorių buvo tikrai kilę iš Šiaurės Lietuvos aludarių šeimų, tačiau jiems pasireikšti be abejo trukdė tarybinė sistema su savo vieninga receptūra ir žaliavų trūkumų….
Čiobiški, na Ispanija gal ne geriausia vieta alaus ieškot (nors, Alhambra alus pietuose visai nieko.)
Visiškai sutinku kad mažas nereiškia automatiškai geras. Bet manau, kad bendrai pasaulyje mažesniais bravorais galima labiau pasitikėti. Kadangi jie neuždirba iš apimties, neturi biudžetų reklamai, tai vieninteliai būdai išsilaikyt yra arba orientuotis į vietinę publiką, arba siūlyt kokybišką/originaų/tradicinį alų.
Beje, Biržų silpni alūs visai neblogos kokybės. Deja, juos tik tuose bjauriuose bambaliuose parduoda. Dėl stipriųjų alaus rūšių, tai nelabai jų mėgstu, gali būt kad ir tie chaltūrina.
na, istikruju, jau senokai laukiau is ramtyno post’o sia tema.
Saunus post’as ir daugiau diskusiju, kritisko mastymo sia tema, svieciant tikro alaus megejus…
Iš tikrųjų ačiū visiems komentatoriams už turiningą diskusiją. Kilo daug naujų klausimų, kuriems atsakymų ieškosim toliau.
o kaip su GYVU ALUMI? juk Snekuti manau galima atsigerti gero alaus:)
Labai butu idomu sulaukti kito straipsnio apie tai kaip toks pramoninis alus gauna tarptautinius medalius.
Jonai, būtinai kurią dieną demaskuosime ir medalių “metodiką”:)
Teko pabandrauti Estijoje su vinu aludariu ish D.Britanijos, kuris shiuo met tu dirba vieninteleje TIKRO alaus darykloje Tallinn’e. Uzhklausiau jo, kodel vietines daryklos gamina vien beskoni Lager klases alu. O gi esme tokia, kad pagamninti gera alu gali bet kuri ish Baltijos shalyse esanchiu daryklu (A Le Coq, Saku, Aldaris, Shvyturys, Kalanapilis, Ragutis, etc) tachiau shiuo metu viskas remiasi i pinigus. Tarkim ishleis partija alaus su “skoniu” (skonis subtilus dalykas) ir she tau tik 2% visu “alaus” megeju ji pamegs, na ir ka visa partija i unitaza! Ka tuo norejau pasakyti, o gi tai, kad pabaltijyje, nieks nenori rizikuoti paleidzhiant i gamyba tikra shvaru naturalu bei su skoniu alu, kurio pagaminimas kainuos 3-4 kart daugiau nei eiliniu “alaus”.
P.S.Beje, tas pats zhmogus su kuriuo kalbejau, labai gyre Juozo HBH.
Sveiki, senokai skaitau jūsų rašinius, pagarba už rytą ir iniciatyvą! Žinokit, jog esat ne vieni, šitoj nelygioj kovoj, tikrai žinau daug žmonių tiek verdančių savo alų, tiek besidominčių ir geriančių tirą alų. Džiugu kad jūs rašot ir šviečiat tautą, kuri manau labai smarkiai primiršo kas yra tikras alus.
Kaip ir minima rašinyje, ne vienų mūsų tokios bėdos. Panašūs dalykai vyko tarkim UK. Dabar vienas garbaus amžiaus kolega su pasididžiavimu pasakoja apie judėjimus prieš pigaus bizgalo monopolijas, nes pradėję savo veiklą 70-80 metais nemažai pasiekė ir pritraukė minias žmonių – tikro alaus mėgėjų. Konkrečiai daug gero girdėjau apie http://www.camra.co.uk (CAmpaign for Real Ale).
Sėkmės!
matau yra klausiančių kur pirkti tikrą alų, tai noriu pasiūlyt apsilankyt Panevėžio g. 21, Naujamiesty, Vilniuj, kur galima nusipirkti pilstomo Biržų alaus. Žinoma aplinka ir estetika ne kaip ParadisBelge ar Buntegans, bet alaus kokybė garantuota. Nuo to laiko kai atradau šitą pilstyklą kitur alaus stengiuos nebepirkt. Beja, girdėjau gandą, kad gali atsidaryt nauja Biržų pilstykla Ateities g.
Pauliau, kada grysi, jau mano virto alucio reikes ragauti :)
Nier čia kuo pirkaliuoti, vėrti sava ir basta.
[…] šią “gildijos” (ir esą veikiančios net nuo 1552!) fikciją ir panašius reikalus paskaitysite čia. Rašė ramtyns, July 17, 2009. 0 […]
Zinau tikra informacija is sesers, kuri dirbo tuometiniam Utenos aluje maisto technologe, kad kai BBH (kuris tuo metu jau valde Svyturi ir Kalnapili) pereme ir Utenos alu, visas Utenoje verdamas alus buvo pradetas virti pagal HG technologija. Svyturyje ir Kalnapilyje tai buvo daroma jau anksciau.
Mano ziniomis vienintelis Kauno alus ish didesniu daryklu dar gamina alu naturaliuoju budu. Jie netgi ekskursijas organizuoja
Almis,
Pritariu tau 100% ir tai galioja ne tik alui bet ir daugeliui kitu produktu
Morkūno alus šiauliuose: Aido g. prekybos centro šone nuo bokšto pusės, bare “Putelė” ir Lyros prekybos centro kiemelyje, bare “Karčiama”.
Jurijau, ačiū už info apie Šiaulius, papildžiau ir “Kur rasti” skyrių. Ar paminėti du barai tenkina nors minimalius kokybės reikalavimus?
Cia pries savaite vykusi Ziniu Radijo laida su Galadausku apie alu
http://www.ziniur.lt/programa/archyvas?pg=1&cat=3&item=8361
labai stiprus straipsnis. reikalingas. nors aš pats jau kažkiek metų alaus negeriu, bet šitokie straipsniai man atrodo be galo reikalingi.
Posto papildymas: naujausiais duomenimis, bent dvi didžiosios daryklos visgi naudoja apynius:
1) pasak savo pačių reklamos, Švyturys “Ekstra” alui naudoja Magnum karčiuosius ir Spalt Select aromatinius apynius (http://www.ve.lt/galery/_pdf/2008-10-14.pdf)
2) “Rinkuškiai” naudoja vokiškų ir čekiškų apynių granules
Kaip ir pienas parduotuvese yra 2.5 proc. riebumo, kaip duona isliekanti minksta savaite laiko, taip ir alus pagamintas pagal dabartines technologijas yra “klastote”. Taip jau yra, ir ateityje pamatysime dar idomesniu dalyku. Bet as tai vadinciau naturalia evoliucija ir naturaliu dalyku.
Yra bravorai verdantys, ir cia pat ispilstantys nedidelius kiekius skanaus naturalaus alaus, ir yra multinacionaliniai koncernai, valdomi visokiu akciniu fondu, kuriu vienintelis tikslas – pelnas. Ir alu virs kuo pigesni, marketingas ji pavers paklausiu, galiojimo laikas bus kuo ilgesnis ir pan. Man viskas suprantama, ir nera cia ko pykt. Tiesiog reikia moket atsirinkt.
Is kitos puses isvardintos “klastotes” irgi ne visai rimtos.
High gravity tiesiog budas efektyviau isnaudoti irengimus, ir sutaupyt energijos. Kol kas nemaciau rimtos mokslines medziagos, kuri irodytu, kad tai kenkia kokybei. Tiesiog verdama tirstesne misa ir viskas. Is tokio paties salyklo, kaip ir normal gravity. Jeigu vandenyje pavyksta istirpinti 11-13 proc. salyklo medziagu tai jau normalu, o jeigu jau 18 proc tai jau ne?
Apyniu ekstraktai. Kas esate bent domejasi apie vadinamo superkritinio CO2 ekstrakcijos principa ir galimybes? Teigti, kad taip isgautas apyniu ekstraktas bus kazkoks nepilnavertis visiska nesamone. Tai tas pats, kas sakyti, kad duona neskani, nes dirva kur isaugo grudai suarta traktoriumi, o ne arklio noragu… Tiesiog tokie laikai… skraido lektuvai, statomi dangoraiziai, i alu dedami ne apyniai, o apyniu granules, kurias greit pakeis apyniu ekstraktai. Ko gero truputi veliau ir izoekstraktai. C’est la vie…
Nereikia butu ismincium kad suprastum kad alus skaidriuose butelaiciuose yra tas pats kas pieniskos desreles (manau dar atrastum ir panasiu ingrendientu, abu is makulaturos :D ). Seniai prarades vilti kad alus gali buti tikrai “su sazine” pagamintas. Bet kitas klausimas ar Lietuvai reikia tikro alaus kuris ir atitinkamai turetu didesne kaina. Tokiai liaudziai kokia dabar turim reikia pigaus alaus kuri pirkdamas gali laimeti aukso arba kepureles, kam vargintis beieskant teisybes, jeigu turim teisybes alu.
Na del ryziu ir kukuruzu cia nepeizekit. Kainuoja jie brangiau, o ir didziuotis yra del ko, nes tai senos tradicijos ne tik lietuvos aludariu. Beje tie vieninteliai i Japonija ir sugeba kelia prasimusti.
Visa kita beveik tiesa, bet labai subjektyvi.
@Mikas: man didelė naujiena, kad kukurūzai – lietuvos aludaryustės sena tradicija. Gal taip pat, kaip ir PET tara?:)
Paskutiniu metu pamėgau pilstomą alų. Kaune, “PRISMA’ parduotuvėje (Pramonės pr.) yra “Vilniaus alaus” pilstykla. Pilstomas “šviesus nefiltruotas” “Vilniaus tamsusus” (pastarąjį ypač mėgstu), “Kvietinis”, “Kanapinis”, “Bačkorių) ir , man regis, “Senasis Vilnius”. Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie šias “gyvas” pilstomo alaus rūšis?
Neseniai atradau Biržų alų… Miežinis, Širvenos… nerealu, nes nėra ką lyginti su kitais alaus gėrimais… Taip pat mėgstu ir Vilniaus kvietinuką. Kauno alūs irgi neblogi. O Rinkuškiai tai sugedo. Sako kad pigina ir greitina, o tai reiškia kad deda to ko aluje neturi būti. Kaip autorius mano apie Biržų? kalbėjau su vienu darbuotoju – sako kad absoliučiai natūralus ir organiškas. Sako išgydo net rūštingumą skrandžio :) (kas nuo kai kurių aliuku greitai užkyla)