Viskio namų taisyklės

Kadangi nei straipsniai apie “nugarintą alaus tęsinį“ – viskį, nei apie naujų raktinių vietų atidarymus mums nėra svetimi, priėmėme Kauno viskio baro „W 1640” kvietimą ir apsilankėme jo atidaryme – degustacijoje. Ypatingai pagirtina, kad tai buvo išties ne visko-ir-nieko ragavimas, o tikslingai sudėliota degustacija, edukuojanti, kas yra vienasalykliai (škotiški) viskiai.

Pats bariukas įsikūręs viename Kauno senamiesčio rūsyje. Ir nors kartais gali atrodyti, kad 1640 – tai jo siūlomų viskio rūšių skaičius (čia jų tik per 150), šis skaičius iš tikrųjų reiškia šios patalpos statybos metus. Ją restauravęs vienas žymus Kauno architektas, atkūręs ją iš buvusio šiluminio mazgo, taip pat aktyviai dalyvavo degustacijoje ir skambiai pasisakydavo. Žodžiu, aplinka architektūriška, primenanti rūsyje buvusią legendinę Kauno arkitektų kavinę „Antis“. Jei neskaitysime naujų laikų ir „W 1640” centre – įspūdingos amerikietiškos „grojančios spintos“ arba jukebox.

Whiskey degustacijos ypatybės

Na, bet grįžkime prie renginio, ir pats įdomiausias dalykas buvo jo vedėjas – tai vienas iš blogo „Cask Strength And Carry On“ autorių ir “Whisky Magazine” kritikas Neil Ridley. Patalpa iš karto užsipildė anglišku akcentu, anglišku kostiumu, šiek tiek anglišku humoru ir temperamentu. Vedėjas, pasistatęs stiklinę ginger, vis uodė degustacijai paruoštus viskius, ir sukiojo tulpės formos stiklinaitės. Ir štai degustacijos šou pirmame Lietuvoje specializuotame viskio bare (kol kas nieko nebegirdėjome apie „Ekslibrį“ Vilniaus Rašytojų namuose) prasidėjo…

Viskis, kaip ir stiprieji eliai, ragaujamas iš tulpės formos taurės

Alaus ir viskio degustacijos akcentai yra panašūs, tačiau ne tapatūs. Pirmiausia viskis toje (būtinai tulpės formos) stiklinėje turi būti pasukiojamas, sūkuriuojamas. Taip į vidų patenka deguonies, kuri padeda nugarinti gėrimą ir atskleisti aromatus. Platesnis pagrindas, tačiau siauras kaklelis – viskio aromatai bus nukreipti link nosies. Kol viskis „kvėpuoja“, galite pakelti taurę ir įvertinti jo spalvą. Nors viskio spalvų įvairovė anaiptol neprilygsta alaus, sako, patyrę žiūrėtojai iš karto atskiria, ar gėrimas buvo brandintas šerio (europietiškas būdas), ar ąžuolo (amerikietiški burbonai) statinėse.

Ateina laikas pasidžiaugti aromatu, ir čia viskis jo intensyvumu lenkia alų, todėl rekomenduojama ilgiau pasimėgauti, pasižaisti gėrimo aromatu – nose, neskubėti maktelti. O kai jau pribręstate tam , yra dar viena taisyklė. Pirmąjį gurkšnelį rekomenduojama burnoje išlaikyti kuo ilgiau, kol su juo susipažins ir visapusiškai jo skonius pažins tas nuostabus žmogiškas organas – liežuvis. Atsiskleidžia tikra skonių paletė, ypač jei pavarinėsite taurųjį skystį po įvairius burnos kampelius.

Pagaliau, nurijus, galite pajusti, kaip ilgai po pirmos alkoholio ugnies dar atsiskleidžia nauji skoniai – tai vadinama viskio length of finish. Ir nors susidarė įspūdis, kad degustuojant viskį, palate ir finish nėra visai identiška tam, kas  taste ir aftertaste yra aprašinėjant alų – vis dėlto mandagu ir čia pradėti suokti tais pačiais rafinuotais terminais, šlovinant šokolado, karamelės, vanilės, riešutų ir visu kitus pustonius. Žodžiu, kaip skaitėte auksaburnių ir auksaplunksnių sukurtose stipraus alaus recenzijose.

Degustacijos kelias buvo sukonstruotas taip pat pagal žinomą principą – nuo lengvesnių / švelnesnių prie stipresnių / intensyvesnių gėrimų – su teise sugrįžti ir įsitikinti, kad pirmasis eilėje tikrai „buvo silpnesnis“. Programa apėmė penkias vedėjo bei baro savininkų parinktas rūšis, ir vertė galvoti, kad viskio atveju daugiau neprityrusiems ragautojams neapsimoka imtis, nes tikrai nebeišskirsi skoninių savybių – kad ir kiek sūrių sausainių tarpuose suvalgytum.

Keturi Škotijos krantai ir vienas japoniškas

Taigi pradžiai buvo pateiktas citrusinių vaisių ir žolės tonų (sunku patikėti, bet tai rašau apie viskį :) Deanston 12 viskis iš varyklos prie Perto Škotijoje, kurį vedėjas apibūdino kaip lengvą, vasarišką daiktelį. Nuskambėjo pirmas svečio pasveikinimas Slainte Mhath!

Visa karaliaus kariauna šiam vakarui

Panašiai lengvas (kaip vėliau įsitikinome), su medaus ir laukinių vaisių atšvaitais buvo Yamazaki 10 – Japonijoje, slėnyje netoli Osakos kuriamas viskis. Neilas visaip gražiai pagarbino tvirtėjančias japoniško viskio pozicijas, bet mums, popkultūros žmonėms juk tereikėjo priminti, kad ši distilerija veikia po  Suntory vardu!

Trečiasis degustacijos dalyvis buvo Glenfarclas 105 iš šeimyninės destilerijos, įsikūrusios Spėjaus upės slėnyje – unikaliame viskio gamybai regione Šiaurės Vakarų Škotijoje, kur vienas prie kitos kaip grybai susibūrusios viskio daryklos, o ši yra gal net viena iš didesnių nepriklausomų. 105 Cask Strength (šis terminas reiškia, kad jis buvo išpilstytas tokio stiprumo kaip statinėje, t.y. stiprumas nekoreguotas, neskiestas) solidžiai bakstelėjo ne tik intensyviu karamelės, gvazdikėlių ir degančios nukabinėtos apelsinais eglutės skoniu, bet ir 60 laipsnių stiprumu. Padavėja apdairiai išdalino derančio belgiško šokolado.

Nuo lango į mane žvelgia labai niūrų orą ir dar niūresnį gamtovaizdį su žaibais vaizduojantis plakatas su užrašu Highland Park. Tai reiškė, kad ragausime šį viskį, pagamintą šiaurinėse Škotijos Orknio salose. Už  Orknių jau tik Šetlando salos, toliau Farerai ir Islandija. Nepaisant to, Highland Park 18 YO yra gavęs daugybę gerų kontinentinių įvertinimų bei kalno kritikų liaupsių. Viskis pasirodė visų jų vertas, toks ąą-ąąžuolinis. Jam atvykus jau mokėjau į savo wee drum su šiaudeliu įvarvint nors kelis lašelius vandens.

Nenusigąskit, viskio kritikas rankoje laiko - presuotas durpes!

O tuo metu ponas Ridley jau rankoje laiko presuotų durpių pavyzdį ir pasakoja apie nuostabias akimirkas praleistas Islay saloje prie vakarinių Škotijos krantų. Ten susitelkė visa eilė daryklų (Laphroaig, Bowmore iš žinomesnių), tačiau dėl gamtos skurdumo salyklo gamyboje naudojamos durpės, suteikiančios jam neišdildomą „dūminį“ skonį. Iš tikrųjų, ragaujant finalinio vakaro viskio Lagavulin 16 ir dar klausant pasakojimo, pasijunti tikrai kaip pats padegdamas tas durpes dygstantiems miežiams džiovinti. Pagaliau, galit paskaityti ką apie sūrų Islay skonį kažkadaise parašė pats Užkalnis. O mes degustacijos finalui dar paragaujame dūminiame viskyje marinuotų lašišų sumuštinių.

Netrumpas finišas

Viduje šilta, o ir vakaro vedėjas priena pabendrauti, todėl aptariame durpių naudojimą salyklui džiovinti ir Lietuvoje, vidutinį viskio vartotojų amžių („pas jus taip malonu, susirinko jaunesnio vidurinio amžiaus žmonės, o viskis taip nepelnytai siejamas su šešiasdešimtmečiais“) ir degustacijų patirtis („sunkiausia buvo vesti degustacija rusų delegacijai, jie vienu mauku ištuštindavo taures“). Pagrindinio Škotiją ir Lietuvą skiriančio klausimo – kodėl niekas nesumąstė ir nedistiliavo „kažko“ iš stipraus Šiaurės Lietuvos alaus – šiandien nenagrinėsime, nes įspūdžių ir taip pakanka.

Viensalyklio viskio degustavimas – tai ne pasivažinėjimas ekonomine klase, bet tai galėtų būti įdomus įvykis bent kartą kiekvienu metų laiku. Atsakingumo čia reikia daugiau nei mėgaujantis alumi. Aišku, gera būtų eiti link to, kad nebegalvosime apie viskį kaip apie kažką, ką reikia maišyti su ledais ir kola.  Ar gerti nekontroliuojamomis dozėmis „dar-vieną-kartu-užsimirškime-šį-pasaulį“ su visokiais svarbiais viršininkais, uošviais ar praeiviais…

Naujos viskio kultūros žiedų išskleidimo ir linkime daug žadančiam „W 1640”!