Gintaro baras Molėtuose. Mažiausias bravoras pasaulyje?

Pasidžiaugę nauju Vasaknų bravoru, pasimėgavę Sartais pas Čižą, grįždami namo, užsukome į Molėtus. Įvairiais kanalais mus jau buvo pasiekęs garsas apie mistinį “Gintaro barą”, kur savininkas esą pilsto savo gamybos porterius ir stautus. Atėjo laikas pamatyti savo akimis.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, prisėdame lauke (po skėčiu). Kol laukiame baro savininko, apžiūrime meniu, kuriame laukia pirmas malonus siurprizas: užkandis prie alaus – lietuviškos sraigės sviesto ir žolelių padaže (už trigubai mažesnę kainą nei toks pat kiekis kažkuriame sostinės restoranėlyje). Originalu, ir kaip skanu! Dar pusė meniu – malkomis kūrenamoje krosnyje keptos picos. Užsukame vidun – tikrai, už baro kūrenasi plytinė krosnis, jon be sustojimo liže šaunamos picos. Vėl ragaujame – skanu, vėliau išgirsime istoriją apie italą, išmokiusį kepti picas ir nubraižiųsį, kokia turi būti itališkų picų krosnis.

Metų užkandis prie alaus

Prie šių patiekalų užsisakome to, ko čia ir atvykome – Gintaro alaus. Gėrimas atvyksta firminiuose bokaluose su tiršta akyta puta. Drumstas, tamsiai geltonos-gintarinės-su-oranžiniais-tonais spalvos, kvepia lyg ir citrusiniasi vaisiais. Tirštas, minkštas, 5% stiprumo, geriasi lėtai. Nors man per saldus, ir tikrai neprilygsta kokiems čekiškiems šedevrams, tačiau jame nerasi ir to pabodusio lietuviško kaimo kvapelio. Nesupainiosi – tai savas, kitoks alus nei kur kitur.

Net neįtartum, kad už šio paprasto fasado slypi Lietuvos alaus ateitis

Ir išties, jis verdamas čia pat, rūsyje, baro savininko Gintaro, kurį pagaliau sutinkame stovintį už baro. Jis ką tik nusileido iš to paties pastato antro aukšto, kur yra jo namai. Visas švytintis ir geros nuotaikos, jis spėriai aptarnauja ištroškusius klientus, kiekvienam rasdamas po žodelį. Visą vakarą stebėdamas jį, aš suvokiau, kad būtent taip įsivaizduočiau gerą tipiško lietuviško baro savininko/barmeno pavyzdį (jau įsivaizduoju jį šalia ūsuoto čekų hospodos šeimininko ir akį merkiančio britų publikano). Praktiškas, sumanus, rūpestingas ir suinteresuotas, su gera nuotaika. Reikia tuo gyventi. “Manes klausia, kada aš ilsiuosi. Aš atsakau, kad man nereikia ilsėtis, nes nelaikau šito darbu. Man tai – džiaugsmas ir malonumas”,- porina pašnekovas.

Baro siela - Gintaras

“Baras – tai klausykla, žmonės po bokalo viską išsipasakoja. Kadangi vaikų neturiu, tai mano džiaugsmas – čia, bendraujant su vietiniais ir svečiais,”-tęsia jis. Apsižvalgau. Tolėliau dvi merginos kažką aptarinėja prie pilnų bokalų ir picos. Arčiau baro susirinkusi publika stebi bokso čempionatą, užsuka jaunas tėvas su dviem vaikais. Tėvas užsisako alaus, vaikai gauna ledų. Gintaras pamažėle pasakoja baro istorijas – apie italą ir jo krosnį, apie 15 metų patirtį baro versle ir siekį daryti kažką naujo, kažką įdomaus. Apie tai, kaip jis atrado mūsų alaus draugijos puslapius, iš jų sužinojo apie aludarystę, ir pagaliau nusprendė pats pabandyti. Apie bendradarbiavimą su jau minėtais aludarystės konsultantais Lopetomis, pirmas aludarystės klaidas naujai sumontuotame bravore, kuris telpa… 4 kv. metrų sandėliuke rūsyje. Ne, neapsirikome – tai 2 x 2 m bravoras.

Bus daugiau...

Ta pradžia buvo prieš metus – o šiandien Gintaras jau pilsto savo alų. Didžiųjų daryklų kranai – senai išmesti. Ne dėl ideologijos. “Tiesiog neapsimoka,” – šypsosi Gintaras – “maniškio išgeria kelis kart daugiau, o Švyturio bačka stovi, kol sugenda”. Tą dieną, kai atvykome, buvo pilstoma Gintaro pagaminta gira, paprastas alus (dar tebetobulinamas lageris) ir dar vienas virtas pagal tą patį receptą su trupučiu kalendros. Tiesa, nei porterių nei stautų čia nėra – pasirodo, kol kas tai tik nežinia iš kur atsiradęs gandas.

Publika greit pamėgo alų, turintį skonį. Užtenka vieno bokalo, kad jo aromatas ir skonis primintų, ką reiškia tikras alus. Prie fabrikinio skystalėlio tik retas sugrįžta. Netrukus į barą ėmė plūsti ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš sostinės ir kitų miestų, iš lūpų į lūpas sužinoję apie alaus oazę.

Vaizdas po kojomis

Priešais barą stovi keli staliukai ir patogios sėdynės, akys netrunka pastebėti stiklinę sekciją grindyse. Per ją lankytojai gali pamatyti, kur gimsta alus, esantis jų bokaluose. Atvėręs virtuvėje į grindis įtaisytas normalias duris, šeimininkas praveda mini ekskursiją. Tai išties inžinerijos pasiekimas – į 4 kv. m. gudriai sutalpinta kriauklė (privaloma bravore), virimo ir filtravimo mikroblokas (250 l talpos) ir viena tokios pat talpos fermentacijos talpa. Po fermentacijos alus perpilamas į kegus ir ten baigia bręsti. Grūdų malūnėlis – pagal reikalavimus, atskirame kambarėlyje.

Ekskursija po bravorą

Gintaras juokiasi prisiminęs, kaip instancijos negalėjo patikėti, pamačiusios dokumentuose pateiktus matmenis. Klausė ar nepamiršo nulio, važiavo pasižiūrėti. Galiausiai didelių problemų sutvarkyti dokumentus nekilo. Bet yra mažo bravoro ir trūkumų, tiesa tik du. Pirma, alaus jau nebeužtenka. Antra, kiekvieno tokio mažo virimo pavyzdį tenka vežti į laboratoriją patikrinti, kas kainuoja ne tokius ir mažus pinigus – tiek pat, kiek toks patikrinimas kainuoja kelias tonas iškart verdančiame bravore.

Šias problemas padės išspręsti atskiroje patalpoje jau sumontuotas naujas 500 l talpos CKT fermentacijos talpa. Tai leis Gintarui netrukus įsivesti dar vieną rūšį.

Gyvenimas vyksta. Į barą užsuko kvietinio mėgėjas - tokio Gintaras dar negamina

Svetingojo šeimininko vis pripildomi bokalai niekada nesibaigtų, o taip pat ir viena už kitą įdomesnės istorijos. Bet jau reikia važiuoti namo. Kaip paskutinį kozerį įkalbinti mus pasilikti (neabejoju, kad nesudėtume bluosto per naktį), šeimininkas iš rūsio atneša vieną iš savo privačių eksperimentų – pusę metų brandintą belgiško abatijos stiliaus elį su… grikiais. Aromatas ir spalva man padaro didelį įspūdį, kurį tik dar labiau sustiprina puikus, sodrus alaus skonis. Dėl tokio tikrai daug dažniau atvažiuočiau į Molėtus!

Dėkoju Gintarui už begalinį svetingumą ir leidimą publikuoti bravoro nuotraukas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės, o mūsų blogo skaitytojams siūlau ten važiuoti, ir draugus atsivežti. O galbūt ir patiems atidaryti arba padėti kitiems atidaryti tokį mikrobravorą jūsų rajone. Gintaras man pačiam įrodė, kas viskas yra įmanoma, pasirodo, nėra ir labai sudėtinga. Reikia tik noro, sumanumo ir šiek tiek optimizmo.

Adresas: Inturkės g. 51, Molėtai

Panašūs įrašai:

• Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)
• 2011-ieji: džiaugsmai vėl persveria nusivylimus
• Amerikos klasika: Sierra Nevada alus
• Kodėl (alaus įmonės) dydis svarbu?
• Belmonto alus