Foto: M. Thibault

‎4 dienos, šimtai kilometrų, 19 bravorų – taip atrodė tarptautinės komandos turas po Šiaurės Lietuvą, iš kurio ką tik grįžau. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pernai rudens tęsėsi susirašinėjimas su kanadiečiu alaus autoriumi, žurnalistu Martin Thibaut apie lietuviško alaus kultūrą – aludarystės tradicijas, pačius alus, kuo jie ypatingi, kuo skiriasi. Kaip jau buvo minėta, vyksta medžiagos rinkimas būsimai knygai “Beer Paradises of the World”, į kurios žemėlapį bus įtraukta ir Lietuva. Pagaliau Martin’as su džiaugsmu pranešė, kad kovą atvyksta į Lietuvą, o jo kelionę finansuoja garsus JAV ir Kanados alaus profesionalų žurnalas Beer Connoisseur. Martin’as yra šio žurnalo darbuotojas ir ruoš 6-7 puslapių centrinį straipsnį apie Lietuvą ir jos alų.

Beer Connoisseur

Pradėjome planuoti turą, netrukus prisijungė dar trys kanadiečiai alaus degustuotojai. Kad jau taip, pakviečiau dar keturis pažįstamus alaus autorius – vokiečių žurnalistus Ralph ir Thom, bei vienus produktyviausių RateBeer apžvalgininkų – tai ir Lietuvos ratuose jau ne vienam pažįstami britai Phil ir Anna, teisėjavę ir Sambarių 2011 alaus taurėje.

Nors pačiam teko keliauti per Šiaurės bravorus, nusprendžiau pakviesti “Vidmą” Laurinavičių suderinti logistiką ir lankytinus bravorus, nes jis bene vienintelis iš man pažįstamų profesionaliai užsiima alaus turizmu, be to asmeniškai pažįsta daugelį mažųjų aludarių. Iš bene 50-ties šiandien veikiančių bravorų buvo atrinkta apie 20, tačiau į turo dienotvarkę įtraukiau ir apsilankymą pas seną Biržų aludarį, kuris verda alų namie – net nemaniau, kad jis taps viena iš turo žvaigždžių, nustebinęs svečius ne tik keturiom rūšim savo alaus iš rūsio, bet ir autentiškais pasakojimais iš aludario kasdienybės. Turo dienotvarkė buvo įtempta, tačiau užteko laiko ir apžiūrėti bravorus, ir išdegustuoti didžiąją dalį jų daromo alaus, ir net apsižvalgyti po apylinkes.

Man asmeniškai buvo nuostabiausia sutikti tikrus, žavius žmones, kuriančius alų, kurį ir gerbiu ir mėgstu, pamatyti jų neapsimestinę meilę amatui, tradicijoms, švytintį entuziazmą ir nepalaužiamą pasiryžimą tęsti tai, ką darė jų tėvai ir seneliai. Neįkainojama girdėti jų pasakojimus su visomis smulkmenomis, kurios kartais atskleidžia kokią technologinę detalę, kuri pasirodo besanti kitokia, kartais net esminė jų alaus skonį lemianti ypatybė. Supratau, kiek svarbus posakis “kiekvieni namai alų verda savaip”. Bendraujant labai pravertė aludarystės proceso žinojimas, įgytas per kelerius metus eksperimentavimo, nes – kaip paklausi, taip ir atsakys.

Aludaris Čižas vaišina svečius. Foto: Tikro alaus archyvas

Smagu pamatyti, kad tikro lietuviško alaus kultūra ir tradicija sėkmingai atsinaujina. Buvo sugriauta keletas mitų, vienas jų – esą mažosios daryklos išgyvena tik iš stipraus alaus. Atvirkščiai, geriausiai šiandien (iš)gyvena tos, kurios persiorientavo į silpnesnio alaus gamybą – o persiorientuoja kone kas antra, ne vienas jau ir apskritai nustojo gaminti stipriuosius. Net ir stiprus alus, gaminamas likusiose daryklose, pasirodė esąs tikrai ne tokios blogos kokybės, kaip apie jį buvo manoma – daugelis ragautų neturi stipraus alkoholio pojūčio ar nemalonių poskonių. Šito nepasakysi apie didžiųjų daryklų “alkoholio bombas”…

Nors maniausi išragavęs daugumą lietuvos mažųjų daryklų alaus, vistik buvau nustebintas keleto naujų atradimų. Du jų – gaminami Aukštaitijos bravorų grupės – dar bandymo stadijoje, bet labai tikiuosi, kad jų netrukus galės paragauti ir malonūs šio blogo skaitytojai. Taip pat iš naujo atradau keletą jau seniau žinomų alų, kurie tieisai iš aludario statinės rodos (o gal ir tikrai) turi dar geresnį skonį – čia galiu paminėti Jovarų (A. Ūdrienės), Paliūniškio (Gurų šeimos), Piniavos, Davros, Butautų dvaro, Čižo, Trakiškių/Miežiškių…

Aludaris D. Lopeta pasakoja svečiams apie Vasaknų dvaro bravorą. Foto: Tikro alaus archyvas

Na o kaip jautėsi svečiai? Kaip devintam danguje:) Ir ne dėl to, kad jiems trūktų įvairaus alaus savo šalyse. Tikri alaus medžiotojai, Šiaurės Lietuvoje jie jautėsi kaip naujo alaus kontinento kolumbai. Juos domino neįprasti skoniai, kvapai ir ataskoniai, būdingi tik šiems kraštams – ir to rado su kaupu. Juos stebino kokybė, skonio skaidrumas, alaus kompleksiškumas, ir žinoma, tie patys žmonės. Štai citata apie vieną, gana ypatingą alų: “Tokio alaus vokiečiai padaryt nesugebėtų. Tokio delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai. Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” (bet apie tai vėliau.)

Labai įdomu pažvelgti į gerai pažįstamą (alaus) kultūrą iš šalies, kito akimis, apibendrinti panašumus ir išskirti skirtumus. Per kelionę pavyko surinkti nemažai informacijos, nufotografuoti, įrašyti, ir žinoma, išragauti. Tikiuosi šiomis savo ir kitų įžvalgomis pasidalinti ir šio blogo puslapiuose. Tikiuosi, tai padės susigaudyti ir jums, jei patys organizuote panašią kelionę.

Tad… bus daugiau:)

Aplankyti (ar bent trumpai sustota prie) bravorų: Kupiškio alus, Gintaro (Molėtai), Rinkuškiai (Biržai), Butautų dvaro, Astravo (buv. Ponoro); Biržų alus, Dvareliškių, Jolus (Jono Morkūno), Rozalimas, Davra, A. Grigonio (Jovarai), Jovarų alus (A. Ūdrienės, Jovarai),  Joalda (Joniškėlis);  Čižo, Vasaknų dvaro, Piniavos alutis (Panevėžys), Su puta (Panevėžys), Miežiškių (Panevėžys), Trakiškių (Panevėžys), Taura (Panevėžys), Alaus purslai, Linkuvos.

Panašūs įrašai:

4 Responses to Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (I dalis)

  1. […] Negaliu susilaikyt nepasidalinęs šia nuoroda […]

  2. kaz says:

    “Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” – ar tik ne apie “Su puta” Senolių čia?

  3. ramtyns says:

    Kaz, ne, čia apie alų, kuris dar bandomojoj stadijoj, niekur neparduodamas – ragavom tik vienam bravore.

  4. Linas Č. says:

    Būtų velnišksi įdomu paragauti tą alų, kurio “delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai”. Kadangi “in my book” amerikiečiai yra antri po belgų (apskritai imant) pagal alaus skonių įvairovę ir įmantrumą – ir antri gal tik tuo požiūriu, kad būtent belgai gamina mano mėgiamiausią alų :-). Nes šiaip jau Amerikoje galima rasti tokio alaus, kurio net belgai neturi. Paminėsiu tik 5 iš mano gerbiamų JAV “brūverinių”: Ommegang, Great Lakes, Anchor, Sierra Nevada ir Boston (aka “Samuel Adams”).