Grįžęs iš komandiruotės, kol kas pasimėgausiu atidėliojimu ir vietoj tikro reportažo pasimuliuosiu, pakomentuodamas nedidelį bet įdomų įvykį iš vietinės scenos. Atidžiau sekantys jos virpesius turbūt jau žino, kad dar pernai vasarą Kalnapilio-Tauro grupė įsigijo “Vilkmergės alaus” bravorą iš vargstančio Anykščių vyno/Alitos už 2.9 mln. Lt. Apie šį palyginus nedidelį bravorą beveik nerašėme, nes… neatrodė verta – alaus kokybė ir skonis buvo kritę, dalis (prasčiausios) produkcijos gaminta apskritai Baltarusijoje, ir t.t.
Vilkmergės puskvorčiai. Foto: įmonės.
Šiandien bravoras “grįžta” nauja tara – pusės kvortos (0.41 l) stikliniais buteliais (žr. spaudos pranešimą), o ateityje bus ir proginiai kvortos (0.82 l) buteliai. Paplojame už lietuviško mato grąžinimą ir už tai kad stiklu, o ne kaip anksčiau, plastmase.
Į puskvorčius butelius Vilkmergė pilstys elį, kurį įmonės direktorius Ramūnas Blazarėnas bando juokingai tiesmukai susieti su Belgijos vienuolynų alumi. Brangieji, elis yra apskritai seniausia alaus rūšis, kurį gamino visos šalys – lagerio mielės buvo išveistos tik kažkur prieš porą šimtmečių. Belgiškų vienuolynų elio esminiai komponentai yra nuosavas virimo menas ir nuosavos vienuolynų mielės, kurių esu tikras, Vilkmergė nenaudoja.
Sėkmingas produktas. Foto: įmonės.
Įdomu stebėti vis drąsėjančius elio žingsnelius lietuviškoje rinkoje – įtariu, kad paisibaigus “gyvo” raktažodžio “šviežumui” (atleiskit už kalambūrą), “elis” galbūt jau tampa naujuoju – žr. Gubernijos elį, Kalnapilio kaštonus, Švyturio Memel Brau, nekalbant apie mažuosius aludarius, kurie tuos elius darė kur kas anksčiau (dalis kaime verdamo tradicinio alaus taip pat buvo ir yra eliai). Visa tai vertinu teigiamai, nes be raktažodžio, šiuo atveju, padidėja ir įvairovė.
Kitas dalykas yra tai, kad Kalnapilio-Tauro grupė jau suprato mažų bravorų galią ir kaip ja pasinaudoti. Per “Vilkmergę” jie bandys užimti vis didėjančios amatinio/tradicinio (“craft”) alaus rinkos dalies porciją. Nors dėl tokių procesų naudos alaus entuziastams galima ginčytis, tai natūralūs rinkos procesai, keliantys nemažai bangų ir užsienyje (pvz. JAV MillerCoors įsigyta Blue Moon Brewing Co. sėkmingai kovoja dėl craft rinkos dalies) Nenustebčiau, jei netrukus šiuo keliu (mažų bravorų įsigijimo) pasuktų ir Š-UA grupė, kol kas labiau pasikliaunanti senai išbandytais metodais (lobizmas, gausi reklama, barų pririšimas marketinginiais).
Tačiau apskritai K-T grupę galima pagirti už vis drąsesnius žingsnius eksperimentuojant ir įvedant naujas rūšis – viena paskutinių naujienų – Tauro “Porteris” – mūsų nuostabai, yra gana stiprus savo kategorijosBaltijos porterio egzempliorius. “Dvigubo” (dubbelio?) dar neteko ragaut. Šiandien mano klausimas – ar naujasis Vilkmergės alus skanus?
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Vilkmerges sitas skanus!
Del tauro “dvigubo” negaleciau taip pasakyti.. liaudiskai tariant “molis” toks..
o porteris tikrai taip – superinis!
Tiesa pasakius Porteris mane gerąja prasme nustebino, tačiau tikrai nepribloškė. Jo šiaip nepirkčiau, bet jei reiktų rinktis iš pramoninių šitas būtų vienas iš priimtiniausių variantų.
O aš, pasiguosiu, niekaip nesugebu ant to Tauro porterio užeit. Niekur nematau
Nei porterio nei elio kolkas ragauti neteko. Dvigubo salyklo ragavau – nevertas dėmesio.
Etiketė tai iki skausmo matyta… šitai? http://cache.virtualtourist.com/4/4966116-The_Pilsner_beer_Czech_Republic.jpg
Dvigubas – nevertas net ragavimo.
Porteris – tikrai maloniai nustebino. Paragavus net atėjo mintis ar nereikėtų jo labiau sieti su “stout” o ne “Baltic porter”.
Virgundijau, sutikčiau su tokia nuomone, Tauro porteris mažiausiai saldus iš Lietuvoje sutinkamų, ir galėtų būti bent jau tarpininku tarp šių artimai susijusių stilių (t.y. porterio ir stauto). Daugiau “degėsio”, “anglies”, ir galėtų būt Baltijos stautas:)
Kaštauju kaip tik šiuo metu šį Vilkmergės elį.
Esu alaus megėjas, ne ekspertas. Todėl sakau taip – mėgstam :)
Lengvai geriasi, malonus poskonis. Iš pastaruoju metu ragautų lietuviškų – vienas gersnių. Tikėkimės kad laikui bėgant nesugadins jo…
——
Dvigubas – tikras Tauro targeto alus. Viskas jame gerai. Pats sau nepirkčiau, bet alus turi savo vartotoją.
Kalbant apie elius, Kalnapilis išleido lagerą-elį Dubble… Etiketėje rašoma jog pirmiausia fermentuojama žemutinėmis mielėmis, o tada – aukštutinėmis. Tauro juodas patiko, Vilkmergė – nelabai.
Keista kvorta – 0,82 litro… Kvorta buvo 1/4 gorčiaus, o gorčiai LDK XVIII a. buvo du – didysis, arba cecho (5,64 litro), ir mažasis, arba šinkorinis (2,82 litro), taigi lietuviška mažoji kvorta turėtų būt apie 0,7 litro, o puskvortė – 0,35 litro (savo laiku “Utenos” alus pardavinėjo alų labai smagiuose būtent tokios talpos butelaičiuose “puskvortėse”). 0,82 litro – tai ketvirtis rusiško gorčiaus (гарнец), kuris buvo naudojamas ir Lietuvoje po 1795 m., bet argi tai lietuviškas matas?
Aš internetą pabrouzinęs radau tokį kvortos dydį: Lietuvoje iki 1920 m. (metrinės sistemos įteisinimo) vartoti svarbiausi matavimo vienetai: Kvorta 1,4 l
Taip, tai didžioji kvorta (ketvirtis didžiojo gorčiaus), o mažoji – 0,7 litro.
Va straipsnis apie “Vilkmergės” alų ir “Kvortos” alų:
http://www.veidas.lt/vilkmerges-alaus-darykla-gaivins-18-a-aludarystes-tradicijas
Kalba eina būtent apie XVIII a. kvortą, kuri buvo patvirtinta 1766 m. – va tik viena nuoroda:
http://www.istorija.lt/html/vizitacija2001_zodynelis.html
Bumblausko žinios apie to meto matavimo vienetus man kelia stiprias abejones…
“Tauras” a la porteris – “nebrendyla”. Alui reikia dar kaip minimum dar 2-3 savaičių iki pasirodymo prekybos vietoj…
“Vilkmergės Šviesusis” – 5.6% Vol…. nėra gaivus, kaip atrodo iš pirmo gurkšnio… gerai pažįstamas “Magnum” apynių kartumas labai greit dingsta, ir burną užvaldo saldi, iš kažkur išlindusi karamelė…hmmm… ir kas bjauriausia, kuo daugiau ragauju, tuo daugiau karamelė apie gomūrį “veliasi”… na nieko įspūdingo…daugiau “pompos” negu skonio/rezultato… o gal čia aš toks priekabus?
Paragavau naujojo “Vilkmergės”, pirmas įspūdis – alkoholio skonis. Reiks dar ragaut. Paskesni gurkšniai jau ėjo gerai. Kaip pramoninis alus visai neblogas, bet į mažųjų ar “craft” kategoriją niekaip netinka. Jei būtų išpilstytas ne į tokius prabangius butelius, tai turbūt ir neatkreipčiau dėmesio. Bet visgi buteliai žiauriai gražūs :)
Vilkmegės gėriau iš krano Californijos bare – nieko įdomaus, bet skonis geras. Buteliuotas alus jau nebe toks, kaip GiN sakė, tikrai įkyriai išlenda alkoholis, kas tokiam alui nėra pageidautina.
Viena vertus tikrai yra už ką girti – originalūs buteliai, daug informacijos, ko mes jau seniai troškome. Kita vertus, labai krentą į akį tas jų siekis “būti mažais”. RU tikrai nėra mažas ir tikrai akcininkai kels didelius tikslus, o juos siekiant kokybė ateityje tikrai kris, taigi su laiku nei to truputį geresnio skonio, nei tų prašmatnių butelių gali nebelikti.
Paragavau ir aš, iš butelio. Spalva šviesi gintarinė, bokaliuke graži piršto storio, tiršta puta, aluje nesimato angliarūgštės (tai teigiama). Aromate apynių nėra, silpnai dvelkteli tik salyklu. Skonyje iškart lietuviško lagerio salyklo “toast’as”, malonu kad nekanda angliarūgštė. Atrodo tarsi neapyniuotas, apynys pasirodo tik vėliau, poskonyje, panašiai kaip iš lengvo pilsnerio. Apskritai visomis savybėmis man pasirodė artimas pilsneriui, tik gal daugiau salsvų tonų. Panašu, kad bandė virt “kitokį”, bet vistiek gavosi subalansuotas lagerio gėrėjui.
Iki galo nesupratau, gal ne pats blogiausias rezultatas, bet šiuokart pasiodė, kad knygos viršelis gražesnis už turinį.
Iš esmės teisingai apibūdinta; aš irgi pasigedau apynių (ir daugiau, ir įvairesnių). Įdomu, betgi, kad kai ragavau atšaldytą, tai apyniai kažkaip paryškėjo… (?)
Būtent, kaip tik su Simonu Ponunieku kalbėjom, kad Kalnapilis-Tauras-Vilkmergė eilinį kartą paskirstė naujo alaus biudžetą į tarą ir prabangią etiketę, o ne į recepto tobulinimą ar įdomesnes medžiagas.
Pvz. Magnum apyniai – pigiausi apyniai, kuriais perpildyta regiono rinka, ir prie kurių dėl ekonomiškumo persijungė visi mažieji aludariai, tad jų paminėjimas prabangioje etiketėje sakykim, dviprasmiškas.
Ir visgi – tokia informacijos apie alų gausa etiketėje mūsų nebuvo pradžiuginusi dar nė vienas didesnis (o ir mažesnis) vietinis bravoras, todėl reikia pagirti, kad anie jau po truputį ima mąstyti teisinga linkme.
Įdomumo dėlei bandysiu šį alų palyginti su Memel Brau, kuris taip pat labai savo charakteriu panašus į lėngvą lagerį/pilsnerį su kvietiniu prieskoniu.
Beje abiem atvejais pasigedau eliams būdingų “vaisinių/gėlinių” aromatų, tai ne tiek indikuoja akivaizdų susipykimą su aromatiniais apyniais (matomai tam kad sutaupyti dar keletą centų nuo litro), kiek mielių ir jų fermentacijos temperatūrų pasirinkimą (žemesnė temperatūra duoda neutralesnį profilį).
Manau lietuviškai alaus rinkai ir trūksta daugiau įvairovės. Visi mažieji bravorai dėl rinkoje susidariusios situacijos naudoja dviejų apynių ir maks trejetos salyklų kombinaciją. O mielės dominuoja vienos. Nesuprantu, kodėl, bet nė vienam nekyla ryžto, kažko keisti. Tiesa reiktų pastebėti, kad va Dundulis jau naudoja vokišką salyklą ir Styrian apynius, kažką laiks nuo laiko eksperimentuoja Kupiškio bravoras, Paliūniškis – laukinių apynių alų verda. Tačiau didesnių pokyčių rinkoje nesimato ir netgi nesitiki kažkokio stebuklo sulaukti. Kiek alaus ragauji tas pats visų išvardintų medžiagų skambesys, panašus į lietuvišką pop muziką “myliu – noriu – negaliu”. Tad vat į šitą sceną įšoka ir Vilkmergę nupudravusi savo pupytes, įvilkusi į gražiai profiliuotus butelaičius, tuos pačius žodžius. Taigi atlikėjų turinys tas pats, tik pateikimui suteiktas didesnis biudžetas. Gaila, bet Lietuvoje, politikoje, ekonomikoje ar kultūroje, situacija tokia pati,akcentuojama išorė o ne tūrinys.
Dėl tos kvortos/puskvortes: kiek žinau, dėl sudėtingos istorijos (LDK-Žečpospolita-Lenkija-Rusija) Lietuvoje būta net kelių įvairių matų, tuo pačiu vardu vadinamų. Kaip rašoma štai šiame šaltinyje, http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/pramone/matai.htm , _lenkiškas_ gorčius buvo ~3.27 ltr, taigi jo ketvirtis (kvorta) sudarė 0.82 ltr. Jei taip, tai Vilkmergė teisėtai vadina savo butelio talpą “puskvorte” (nelygu kuri puskvortė :).
Šiek tiek kita tema: gal kas žino, kodėl naujasis Kalnapilio alus, kuris, kaip skelbiama paeiliui fermentuojamas ABIEJŲ tipų mielėmis (ir žemutinio, ir paviršinio rūgimo), pavadintas “Dubble”? (Įdomu, kad Maximos kainų etiketėje jos pristatomas būtent kaip “Kalnapilio ‘Double'”:). Kokia kalba “Dubble” reiškia “dvigubas”, ar panašiai? Jokia man pažįstama kalba taip rašomo žodžio neturi….
(Na, nebent čia norėta padidinti apyvartą palengvinant to alaus užsakymą kokiame užkampio alubaryje: “Du, ble!” :-)
Linai, mano versija, kad Kalnapilis norėjo alų pavadinti “Bubble” (burbulas – iš atsiliepimų atrodo, kad būtent burbulo stiliaus šis alus ir yra), bet pirmą raidę supainiojo.
Kad lenkiškas (Varšuvos) gorčius buvo ne 3,27 litro, o 3,77 litro:
http://pl.wikipedia.org/wiki/Garniec
Yra ir daugiau nuorodų su 3,77 litro, taigi 3,27 litro manau yra viso labo klaida.
Taip kad kaip bepasuksi, 3,28 litro – tai rusiškas gorčius, kurio beje patys rusai į kvortas nedalino:
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%B0%D1%80%D0%BD%D0%B5%D1%86
Dėl gorčiaus ar kvortos sistemos, reiktų į tą reikalą atsižvelgt per istorizmo prizmę. Kvorta buvo kintantis laike ir vietovėje dydis. Kiekvienas didesnis jomarkas turėjo savo pūrą, gorčių, kvortą, puskvorte. Tai buvo tiesiog vizualiai pirkėjo įvertinimas dydis. Kiekvienas pardavėjas buvo pasigaminęs savo tūrio etaloną, kuris daug maž tuo laiku ir vietovėjė atitiko įvardinamą dydį. Dėl to ir šiandieniniai tokių matavimų dydžiai varijuoja. Buvo laikai kai kokybė buvo vertinama labiau už kiekybe, tad mato dydžiai nebuvo tokie sarbūs. O ir vyrams grįžus įkaušusiems namo nereikėjo žmonai atsiskaitinėt mililitrų tikslumų kiek išgėrei.
Gerai, tarkim “Vilkmergės alus” pilsto savo alų į labai mažai žinomas Balbieriškio puskvortes. ;)
Va vienas straipsnelis apie lietuviškas 1795 – 1830 metų muges ir turgus:
http://archive.minfolit.lt/arch/15501/15745.pdf
Straipsnelio autorius – Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, taip kad tai yra kiek rimtesnis šaltinis nei “Utenos krašto enciklopedija”. LIETUVIŠKO gorčiaus talpa straipsnyje nurodoma kaip 2,82 litro, taigi LIETUVIŠKA kvorta – 0,705 litro.
Vilmergės alus bus pilstomas į Rusišką puskvortę. Rusiškas gorčius – 3,28 litro.
Na čia vaikine labai jau prifantazavai. Persistengei. Koks jomarkas, apie ką tu čia… Matas buvo iš esmės NELIEČIAMAS vienetas. Etalonai buvo saugomi rotušėse, už jų klastojimą lėkdavo galva be didesnių diskusijų. Žemesniame lygyje, įtarus prekeivį sumažinus matą, tas buvo tempiamas rotušėn ir matai lyginami su etaloniniais. Įtarimams pasitvirtinus, grėsė rimti nemalonumai. Šešėlis teisybės tavo poste yra tik tame, kad buvo galima sutarti, kokios šalies (Lietuvos ar Lenkijos) matu matuoti. Bet tokiu atveju ir buvo pažymima, kad pirkinys(palikimas, skola etc) matuojamas tuo ar anuo matu. Gal ir cirkuliavo Lenkijoj ar Rusijoj panašaus tūrio kvorta. Bet ne Lietuvoj, tad Vilkmergės alaus reklama, kaip ir beveik visos lig šiol pasirodančios, yra eilinė istorijos fikcija. Manau dauguma supranta, kad fikcija yra naudojama kainodaros sumetimais, neva istoriškai pateisinant mažesnę talpą už tą pačią kainą :)
Čia dar vienas šaltinis su gorčiaus dydžio interpretacija:) http://www.samogit.lt/ZZ_2011_7/ZZ_2011_7_22_23.pdf
Kiek pažiūrėjau ir sulyginau duomenų, tai panašu į tai – “Vilkmergės” marketingistai sugalvojo alų pilstyt į 1/8 RUSIŠKO gorčiaus talpos butelius ir išdidžiai visai Lietuvai apskelbė, kad tai LIETUVIŠKA puskvortė. Nedidelė bėda, bet liaudį dezinformuoja – žiūrėk tuoj kokie pienininkai pradės sviestą fasuot po pusę rusiško svaro ir išdidžiai skelbtis, kad tai lietuviški pussvariai.
Čia tie bajeriai su atgaivinimais senųjų matų Lietuvoje nenauji. Ragutis kažkada skelbėsi, jog atgaivinę senąją pinta. Klausimas kiek Lietuvoje ta pinta buvo paplitusi neaiškus. Na va Vilkmergė vėl kažką atgaivino :) Svarbu gi kažką padaryti, jug už tai gauni pinigą.
Įdomu, kad mano paties straipsnyje apie Valančiaus Palangos Juzę http://tikrasalus.lt/2011/02/09/alaus-ezerai/ taip pat buvo nustatyta 0,7 kvorta. Jei būtų 0,82 tai jau arčiau dviejų bokalų vargu ar Juzupas kuris kaip ir nepiktnaudžiaujantis iš ryto būtų ėmęs du dabartinius bokalus :)
Dubble is a Fairtrade chocolate bar sold in the United Kingdom. It is produced by Divine Chocolate in association with Comic Relief.
Apie Vilkmergės šviesųjį – iš tokio nesvietiškai gražaus butelio su plagijatu atsiduodančiu logotipu įpilto alaus daug tikėjausi – deja, alus plokščias, jokių ne tik kad išskirtinių, bet ir ryškesnių aromatų nerasta. Aplink ragavusieji sakė, kad nieko toks, geriamas, nes nebjaurus :) Craft alum nekvepia, o dar primetus paturbintas Vilkmergės kainas, tai nežinau…
P.S. Tas gražusis butelis be marketinginių pezalų malūno apie tik apynius vandenį ir salyklą ir aludarių garantijas neapsėjo.
Paragavau ir aš naujojo “Vilkmergės” alaus (ir šviesiojo, ir tamsiojo), išpilstyto į tas keistąsias rusiškai-lietuviškas puskvortes (bet pats butelys gana gražus, reik pripažint, ir stiklas tamsus kaip turi būti). Esmi tik alaus mėgėjas, ne žinovas (“connoisseur”), taip kad apie poskonius-ataskonius nelabai ką galėsiu pasakyt, nes skonis dar nėra tiek išlavėjęs, bet trumpai įspūdis toks:
a) nelabai pajutau skirtumo tarp šviesiojo ir tamsiojo;
b) saldokas – gal tas saldumas ir suvienodina šviesųjį ir tamsųjį, permuša visus skonio niuansus?
c) skalsus – butelį išgeri, antro nelabai norisi;
d) tirštokas, sunkus – tikrai ne tas alus, kurio norėtųsi karštą vasaros dieną atsigaivinimui.
Visumoje – kiek aukščiau nei vidutinis įvertinimas. Kad “Vilkmergės” alus nėra blogas, pajutau po ilgos pertraukos nusipirkęs ir išgėręs butelį “Švyturio Extra” – po šito brudo net ir visiškai neišraiškingas, vidutinis alus gali patapti tikru nektaru. :-D
eilinis vandeniu skiestas “alaus” gerimas absol nieko ypatingo isskyrus bonka
Paragavau “Vilkmergės Gyvojo” – trečiojo “Vilkmergės” trejybės nario. :) Mano neišlavintam skoniui jis tiko geriau nei “Šviesusis” ar “Tamsusis”.
@Dadi, taip, nepaprastas Vilkmergės “originalumas” ir toliau “stebina”:))
Na taip, labai “originalu” :), bet tas “Gyvasis” tikrai geriamas alus.
Dar grįžtant prie senos temos apie “Vilkmergės” “kvortą” – Rusijoje vienas gamintojas pilsto degtinę į pusės štofo (stuopos) talpos butelius:
http://16thwine.ru/data/image/events/2012/polugar/66b1511d588079b81e5c53cd5a9da791.jpg
Jei netingit, galit pagooglinti ir įsitikinti, kad Rusijoje XIX a. tikrai buvo naudojami tokie tūrio vienetai kaip štofas (stuopa) bei pusštofis (pusstuopė), ir kad pusštofio (pusstuopės) talpos butelis buvo standartinis degtinės butelis.
Beje, ir talpa, nurodyta ant butelio (0,615 l), idealiai atitinka pusštofio tūrį, o pas “Vilkmergę” tai visiškas nesusipratimas – ketvirtis RUSIŠKO gorčiaus, kuris net ne skysčiams, o BIRALAMS buvo skirtas seikėt…
Beje, “ant durniaus” parašiau “Vilkmergės alui” ir paklausiau, iš kur tokios keistos talpos kvortas ir puskvortes atkapstė, kokiais istoriniais šaltiniais rėmėsi? Spėkit ar atsakė? :)
[…] grupė nupirko Vilkmergę ir papuošė ją kaip tikrą “crafty” panelę – netikromis kvortomis matuojami prašmatnūs buteliai, prabangios etiketės su apynių pavadinimais. Apinys pasirodė ne toks prašmatnus, Magnum – […]