Užkandžiaujant prie alaus

Kai perku šią kulinarinę knygą knygyne, pardavėja iš karto pastebi: „Na tai vakare puota bus!” – net nepatogu. Matyt mūsų supratime apie alų ir maistą prie jo yra kažkas tokio besotiško… Ar – buvo :)?

Vis dėlto, perskaičius Kristinos Bačiauskaitės ir Vilmos Bartuškaitės knygą „Užkandžiai prie alaus“, kilo noras pakalbinti knygos autores. Kreipiausi į leidyklą „Laisvos valandos“ – ir Vilma su Kristina – tiesa, prieš tai patikslinusios, kad jos nėra receptų „autorės“, o tik knygos „sudarytojos“ – maloniai atsakė į klausimus.

Tai ne reklama, tiesiog toks knygos viršelis

Visų pirma, sveikiname su šia knyga, kuri papildė kitų kulinarinių knygų užpildytas lentynas. Ar daug susilaukėte pagyrimų, pastabų po išleidimo?

V&K: Ačiū už sveikinimus :)

Blogų atsiliepimų apie knygą girdėti neteko. Nebent tokių, kad nemažai patiekalų yra visiems labai gerai žinomi. Tačiau mūsų tai nežeidžia – juk tikrai ne visi tą skonį itin gerai pažįsta, moka ir pagaminti. Ši knyga tiks ir pradedantiems gaminti, ir tiems, kurie virtuvėje yra jau patyrę, tačiau nori išmėginti ką nors nauja. Ir tiems, kuriems paprasčiausiai ėmė ir sušlubavo atmintis ar fantazija – o draugai su alumi jau va-va už pusvalandžio sugužės į svečius.

Šiaip diduma atsiliepimų labai geri. Štai vieni šeimos draugai net surengė alaus vakarėlį ir visus sukvietė į savo namus ragauti patiekalų, pagamintų pagal šios knygos receptus. Sako, buvo gardu :)

Užkandžiai prie alaus – tai daugiau „pirmas pietų patiekalas“, „vietoj deserto“ ar visai atskiras kulinarinis pasaulis?

Mes, kai rinkome receptus, į užkandžius prie alaus žvelgėme kaip į atskirą kulinarinį pasaulį.

Jūsų knygoje rasime ir lietuviškos, ir europietiškos, netgi pasaulinės virtuvės įtakos. Pavyzdžiui, net 4 receptai yra su krevetėmis, paskui figuruoja kalmarai, ančiuviai. .. Ar tai ne raginimas atsisakyti įprastos duonos su sūriu ir žinių :)?

Oi, jokiu būdu neraginame atsisakyti duonos su sūriu ar žirnių. Tiesiog stengėmės pririnkti kuo įvairesnių receptų – ir iki skausmo žinomų, ir kam nors dar niekuomet neragautų. Žodžiu, mėginome pamaloninti kuo įvairesnius skonius.

Juk tikrai ne kiekviena dama, priėjusi prie alaus stalo, čiups šaukštą ir puls valgyti virtų žirnių, – štai jai gal ir tiks geriau kokie ančiuviai ar itališkos užkandėlės :). O koks nors lietuvis, kurį laiką praleidęs Airijoje, gal nostalgijos kankinamas susigundys prie alaus pasigaminti rašerių?

Beje, diduma šių užkandėlių – tikras džiaugsmas mūsų mažiesiems, taip kad dėdės ir tetos būkite budrūs, vėliau gali tekti alų gurkšnoti neužkandant :)

Knygos iliustracijos lietuviui gali pasirodyti egzotiškos

Senovės lietuvių virtuvėje alus padėdavo numalšinti sūdytos žuvies ar žverienos sukeltą troškulį, o kokia dabar alaus vieta virtuvėje?

Nieko čia nepadarysi – taip jau istoriškai susiklostė, kad tai vienas populiariausių gėrimų su laipsniais šalyje. Ir dabar jo pilna visur, – ne tik virtuvėje :) Ir visgi būtų gerai, kad žmonės alumi mėgautųsi ir neišgertų jo per daug. Tegul jau geriau alus lieka troškulio malšintoju, o ne drąsos, atviresnio pokalbio, bučinio skatintoju ar skysčiu pergalei aplaistyti :)

Ir dar prie to klausimas – ar mokam mes išnaudot, tarkim, savo ežerų, marių žuvį – nebanaliai ją paruošt?

Kas dėl mūsų ežerų, marių žuvų paruošimo – mūsų manymu, žuvį kaip sykis ir reikia ruošti kuo paprasčiau ir banaliau. (kokia ji bebūtų – ar svetimšalė lašiša, aš mūsų kaimietis ešeriukas): truputis druskos, truputis pipirų ir gana, na, labai norint – dar koks krapas ir lašelis citrinų sulčių.

Kaip su tuo baisiu argumentu, kad nuo alaus tunkama – tiksliau, kad alus tik sužadina apetitą, o labai auga svoris jau nuo štai jūsų pristatomų užkandžių :)?

Tunkama labiau dėl fizinės ar dvasinės negalios, o ne nuo alaus ir maisto :) Tai yra, svarbiausia – saikas ir išmintis.

Pastaruoju metu reklamuojama mada derinti alų su maistu. Pas jus prie receptų nepamatysi, kad šis receptas labiau tinka prie šviesaus alaus, anas – prie tamsaus. Ką jūs galvojate apie tą derinimą? Ar tinka vieni užkandžiai labiau prie vienokio alaus, kiti – prie kitokio, ar nėra skirtumo?

Na, labai atsiprašome, bet apie tai nepagalvojome… Apskritai, nesame mados vergės, gal net atvirkščiai :) Kita vertus, žmonės pastaruoju metu daug keliauja, domisi, todėl tie, kam tai įdomu, matyt gerai žino, kas gardžiausia prie šviesaus alaus, o kas – prie tamsaus…

Mes už tai, kad žmonės pasikliautų savo skoniu ir nesibaimintų apsijuokti gurmanų akyse.

Jūsų knygoje patiekalų paruošimo laikas labai skiriasi. Štai slyvas sutepti sūriu galima per 10 minučių, o koks patiekalas realiai yra pats sudėtingiausias? Kuo galėtų pasigirti gera šeimininkė?

Aišku, gera šeimininkė turi sugebėti iš kirvio išvirti sriubą :) Ir dar labai greitai :) Mums gi nei greitai, nei itin pigiai (kone nemokamai), rašant knygą, nebuvo vertybės.

Nepatikėsite, bet ir tas pačias slyvas sutepti pikantiška mišraine galima ir per 10 minučių, ir per visą valandą – žiūrint kaip į tai pažvelgsi: filosofiškai ar atmestinai. Mūsų knygoje yra įvairiausių patiekalų prie alaus receptų; vienus paruošite per kelias minutes, kitus per pusvalandį, dar kitus per valandą…

Kokį alų jūs pačios mėgstate?

Labai jau intymus klausimas :) Įdomu paragauti visokio naminio alaus, geriau verdamo pagal senąsias lietuvių tradicijas… Kartais išgerti kokią stiklinę „Guinness“, ar kokio raudonojo…

O gal teko ir virti… alų?

O alaus virti neteko, bet girdėti apie tai teko – turime gerų pažįstamų, verdančių gerą naminį alų su medumi :) Kassyk tenka išklausyti paskaitą apie burbuliukų žalą organizmui :) Ir kad ne viską, kas alumi kvepia, galima vadinti tikru alumi :)

Skanių užkandžių prie alaus!

Panašūs įrašai:

• Žiema ir Kūčios Žemaitijoje
• Skubėti lėtai, arba Jungle Bells jaunystė ir kaprizai
• Alaus pilstyklės: žingsnis į priekį, į šoną, o gal atgal?
• Literatūra
• (Ne)tikro alaus kraštas?