[Scroll down for English abstract]
Pagaliau atėjo laikas (ne)eilinei degustacijai. Tikro Alaus Draugijos archyvuose per keletą paskutinių mėnesių nusėdo įvairiausių rūšių alaus, ir štai nusprendėme juos sunaikinti pasinaudodami tarpšventiniu periodu.
Degustacijoje sudalyvavo simboliškas kiekis – 12 butelių skirtingo alaus, ir simbolinis skaičius – 3 – TAD nariai (akiesmirksniu, aldevinas ir ramtyns). Taip pat turbūt simboliška, jog kaip ir mes turim metuose pusę šilto, šviesaus, laiko, ir pusę – šalto, tamsaus, taip ir šie buteliai sėkmingai skiriami į dvi dalis – 6 butelius skirtingų rūšių šviesaus, salyginai gaivaus Belgiško lambiko/geuzo, ir 6 buteliai – tamsesnių, tirštesnių elių iš Kanados ir Lietuvos.
Turime daug ką pasakyti apie ragavimo rezultatus, tad publikuosime dviem postais.
Pradėkime nors ir ne visai faktine eilės tvarka, nuo belgiškų geuze’ų, kuriuos ragavimui sukaupė belgiško alaus ekspertas aldevinas. Toliau pateikiame jo aprašytą ataskaitą.
***
Trumpai priminsiu, kad gueuze’as tai atskira spontaniškos fermentacijos lambikų atmaina, kuri pasižymi tuo, jog gaminant gueuze’ą maišomi seni (mažiausiai 3 metų išlaikymo) ir jauni (vienerių metų) lambikai. Procesas kiek primena viskio „blendinimą”, tačiau gueuze’o atveju rezultatas yra visiškai kitoks, t.y. gueuze’as būtų aukščiausios kokybės lambikas. Dažniausiai pasitaikantis santykis – dvi dalys jauno lambiko ir viena seno. Jaunas lambikas reikalingas dėl jame (tebe)esančio cukraus, būtino antrai fermentacijai butelyje, kuri vidutiniškai trunka apie metus. Beje, pilstomas gueuze’as beveik nesutinkamas. Kai lambikas pasidaro „sparkling”, jis tampa gueuze’u. Aprašymas lyg ir paprastas, tačiau tikrasis procesas labai primena alchemiją, o vieno iš bravorų savininkė teigė, jog kiekviename butelyje esantis gueuze’as yra skirtingas.
Gueuze’ai buvo išdėlioti pagal subjektyvų vertinimą gerėjančios kokybės link. Beje, spalvos nelabai tesiskyrė (sodriai gelsva su polinkiu į rudumą), todėl apie jas nebus kalbama. Pastebėjome, kad su kiekvienu kitu atidarytu buteliu aromatas pasipildydavo vis naujais gaiviais, vaisiniais (neretai – kriaušiniais ir citrusiniais), rabarbarų (vienas iš dažniau pačių belgų aludarių minimų aromatų), pelėsių, ir kitais sunkiai nusakomais kvapais, kuriuos alui suteikia laukinių mielių kombinacijos.
Taip pat gerėjo išpilstyto alaus puta, o ragaujant daugėjo subtilių skonio atspalvių, skonis vis labiau rūgštėjo. Daugumos šių gueuze’ų gamyboje panaudota (spėjame, nedaug) cukraus, ir tik paskutiniai buteliai gali pasigirti absoliučiai tradiciniu gamybos metodu, išlaikytų šimtmečius, kartais net tos pačios šeimos. Juose visiškai nenaudojamas cukraus. Neatsitiktinai, matyt, šis alus turėjo ir autentiškiausiai rūgščiausią skonį.
(1) „Mort Subite: Original Gueuze”: bravoras „Alken-Maes“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2010 m.; galima rasti bet kokioje alumi prekiaujančioje Belgijos parduotuvėje.
Pirmasis pokštelėjo ir buvo pavergtas „Morte Subite”, kurį jau ragavome anksčiau. Dėl salsvo skonio „akloje” degustacijoje gal net neatskirtume šio alaus nuo limonado – ramtyns žodžiais tariant „Diušes”. Asocijuojasi su prastu sidru.
(2) „Timmermans: Gueuze”: bravoras „Timmermans”, stiprumas 5 %, filtruotas, galiojo iki 2009 m., sunkiai randamas net specializuotose alaus parduotuvėse, kažkodėl juo prekiauja tik „Del-Haize” parduotuvių tinkle.
Vienintelis iš turėtų gueuze’ų užkimštas metaliniu kamšteliu, o ne tikru kamščiu. Skonis gerokai rūgštesnis nei „Mort Subite”, tačiau jaučiamas tam tikras skonio neišbaigtumas ir/ar nepilnumas, trūksta geresnės pabaigos ir poskonio.
(3) „Lindemans: Gueuze”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2009 m.; Belgijoje randamas praktiškai bet kur.
Lyginant su „Timmermans” šis alus gerokai saldesnis, bet „Mort Subite” „diušiškumo” tikrai nepasiekia. Geriau subalansuotas už pirmus du, tačiau, panašu, kad skirtas vidutiniam vartotojui, pernelyg nesigilinančiam į smulkmenas. Primena geros rūšies sidrą. Žodžiu, komercializuotas (4) gueze’o variantas (žr. žemiau).
(4) „Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2013 m.; iš visų sunkiausiai randamas alus – pavyko rasti tik po savaitės intensyvių paieškų net 5 Belgijos miestuose.
Pasižymi visu tuo, ko trūko „Lindemans: Gueuze” – puta (ilgai išliekanti), intensyvus citrusinis ir rabarbarų aromatas, sausas skonis, ilgai liekantis poskonis. Maža to, nėra jokių užuominų į saldumą.
(5) „Boon: Oude Geuze”: bravoras „Boon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2017 m.; galima rasti ir supermarketuose ir specializuotose belgiško alaus parduotuvėse.
Pats įdomiausias kvapas iš visų ragautų gueuze’ų – tik atidarius butelį, porą minučių jaučiamas trydos (sic!) kvapas, kuris po to išsivadėja užleisdamas vietą žymiai turtingesnei vaisinių bei pelėsinių kvapų paletei. Graži puta. Puikus skonis su tam tikromis užuominomis į degintą gumą, ilgai išliekantis malonus poskonis. Aukščiau pateikti apibūdinimai turėtų skambėti labai atstumiančiai ir įtartinai, tačiau šitame aluje jie ne tik pasiteisina, bet ir kažkaip dera su geru skoniu.
(6) „Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio”: bravoras „Cantillon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2029 m.; randamas tik specializuotose Briuselio alaus parduotuvės (kituose miestuose rasti sunku).
Autentiškiausias ir rūgščiausias iš visų ragautų. „Cantillone” į gueuze’ą iš principo nededama jokio cukraus – tik tokiu būdu įmanoma išgauti tradicinį. XX a. pradžioje Briuselio aludėse ant stalų būdavo cukrinės, pripildytos gabaliniu cukrumi, ir specialus grūstuvas. Taip, cukrus buvo skirtas dėti į alų, ypač kriek’ą ir gueuze’ą, nes vartotojams skonis rodėsi per rūgštus. Būtų sunku išgerti daugiau nei pusę litro. Iš visų ragautų gueuze’ų labiausiai asocijuojasi su briutu. Nepaisant gražios putos, svaigaus kvapo, savo rūgštumu gal kiek per autentiškas…
Išvados apie ragautų gueuze’ų savybes:
(i) nuo saldžiausio iki rūgščiausio:
Mort Subite → Lindemans → Timmermans → Cuvée René → Boon → Cantillon
(ii) nuo popsoviausio iki autentiškiausio (rūgštumas, filtravimas, gamybos sudėtingumas, tradicijų paisymas):
Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Boon → Cantillon
(iii) nuo trumpiausio iki ilgiausio galiojimo:
Timmermans → Lindemans → Mort Subite → Cuvée René → Boon → Cantillon
(iv) nuo „prasčiausio” iki geriausio:
Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon
Bet kokiu atveju, ragaujant buvo pastebimas labai aiškus skirtumas tarp dviejų gueuze’ų grupių: (1) „Mort Subite”, „Timmermans” ir „Lindemans”; (2) „Cuvee Rene”, „Boon” ir „Cantillon”. Pirma trijulė akivaizdžiai nusileidžia antrajai tiek skonio, tiek kvapo, tiek, tiek įdomumo, tiek ir autentiškumo požiūriais. Savaime suprantama, kad visa tai paaiškėjo tik lyginimo ir sugretinimo metu. Tačiau be konteksto, manau, kad ir pirma trijulė turėtų šansą rasti savo gerbėjus. Na, ką čia slėpti, jei Lietuvoje buvo prieinamas „Timmermans” ar „Lindemans”, visai mielai juos vartočiau.
Bus daugiau.
- – -
The end of the year as usual calls for emptying our cellars and utilizing some of beer bottles stacked up over the year. We organize ourselves a symbolic tasting, during which we try 12 symbolic beers. Lithuania, as it is well known, has only two seasons, namely the cold and the hot. Again, the first one is symbolically represented by 6 darker ales, 4 of which are produced in Canada and two handcrafted by our mighty selves. The summer is represented by 6 months of shiny, refreshing gueuzes and lambics.
This first post tells a tale of these 6 spontaneous fermentation creatures, namely (listed in the order of our subjective perception of quality): Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon.
The Special Mention Award goes to the very authentic Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio, which is so sour, we say it’s almost too ‘authentic’, leaving little wonder as to why Belgians serve it with sugar cubes; the taste is associated with Brut. The Most Peculiar Aroma Award goes to Boon: Oude Geuze. I shall not risk sounding vulgar by using such words as diarrhea so as to give an association of the sensation when you get the first whiff of it… you get the picture. Yet the smell soon gives way, allowing to discover aromas of hidden, enchanted gardens; it has a fantastic taste too, even the burned rubber notes blend in perfectly. However strange it sounds, it works. Finally, winner of the Most Difficult to Find Award goes to Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer (dry, citrusy rhubarb flavor with a long finish) – it took our agent 5 shops in Belgium to find it.
T.b.c.
Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% ABV) liejosi gražia, spindinčia tamsiai ruda spalva, puta balta, netiršta, laikosi neilgai. Skonis – kaip ir dera tokio tipo eliams, sodrus, riešutinių ataskonių (jį suteikia šokoladinis, karamelinis ir juodas salyklai). Labai gerai subalansuotas, su vos juntama saldumo persvara. Maloniai ir gaiviai nuteikiantis gomurį. Išvada – puikus šio tipo alaus atstovas, niekuo nenusileidžiantis klasikiniam ir mūsų pamėgstam britiškam – Samuel Smith Nut Brown Ale.
Medumi ir sūriu išvalę gomurį, kimbame į “speciality ales” – tai sezoninis Martello Stout. Puta vientisa, kapučino spalvos, deginto salyklo aromatas. Tik 4.9% stiprumo – ir tai gan nedaug stautams, matyt todėl skonis, kaip išsireiškė aldevinas, “vandeningas”. Visgi tai buvo maloni atgaiva po išgyventos apynių atakos, o kaip tokiam nedideliam stiprumui, ir visai neblogas skonių kompleksas.
