Belmonto Ypatingasis ir Šviesusis
Pirmas šių metų atradimas manęs laukė Belmonte. Taip, vestuvinių fotografijų rojuje. Atsitiktinai sužinojau, kad šiame restorane-pramogų centre nesenai atsidarė nuosavas bravoras. Jau kitą dieną aš ten.
Didžiulėjė restorano erdvėje prie medinio stalo įvykdau mini degustaciją, besišnekučiuodamas su meistru Vytu ir aludariu Dainium. Naujasis bravoras, atsidaręs tik 2008 gegužę, verda tradiciškai Lietuvoje – dvi rūšis, šviesų ir tamsesnį – alus. Dėl pastarojo Vytas purto galvą. “Lietuviai nemėgsta tamsaus alaus. Todėl savo rudąjį pavadinome ‘Ypatinguoju’, o ne kokiu tamsiuoju” – apie stereotipus pasakojo Vytas.
Aš gurkšteliu “Belmonto Ypatingojo”, ir nustebęs žvelgiu į bokalą. Tai, mano draugai, kokybė. Tai, ko pasigendu lietuviškame aluje. Išraiškingas apynių ir švelnus karamelės kvapas. Trys salyklai suteikia skoniui sudėtingumo ir žaismės, bet ne saldumo, puikus balansas, poskonis ilgas, salyklinis ir lengvai, pikantiškai karstelėjęs apyniais. Spalva – gintarinė ruda, skaidri (primenu, alus gyvas, t.y. nefiltruotas ir nepasterizuotas), stiprumas apie 5.5%.
“Belmonto šviesususis”, 4.5% stiprumo, liejasi kiek tirščiau nei tikėjausi, spalva tamsiai gintarinė, graži puta. Aromatas dar ryškesnis ir gaivesnis nei prieš tai ragauto, į galvą ateina palyginimai – medus, nektaras, vaistinės žolelės, liepžiedžiai, ką tik nupjautas šienas. Šiame aluje naudojami tik aromatiniai apyniai, ir daug. Tai negirdėta lietuviško alaus pasaulyje, kur įprasta aromatinių apynių išvis nenaudoti, atseit taupumo sumetimais. Skonis gyvas, gaivus, juntamas salyklas, taip pat geras balansas, poskonis – salyklo, “sausas”, todėl iškart kyla mintys apie kitą gurkšnį… ar bokalą.
Aludaris Dainius (kairėje) ir meistras Vytas
Šnekamės su Dainiumi Lopeta, kuris kartu su broliu čia verda alų. Brolių patirtis įspūdinga – pakankamai jauni, tačiau po Kauno technologijos universiteto chemijos (fermentacija) studijų kelis metus darbo “Vilkmergės” darykloje, po to “Avilio” restorane, padėjo įrengti “Bravarijos” ir keletą kitų alaus daryklų. Planuose – kiti ambicingi projektai, nauji įdomūs bravorai ir alaus rūšis, kurios Lietuvoje dar nebūta. Bet palikime truputį intrigos, galbūt savo žurnale apie tai parašysime pirmieji.
Po ragavimo einu apžiūrėti ir paties bravoro. Viename iš gražiai atrestauruotų pastatų praeiname didžiules įrengtas ir gan skoningai medžiu puoštas menes, paremtas masyviomis kolonomis. Čia turėta minčių atidaryti alaus restoraną, tačiau kol kas erdvės tarnauja tik vestuvininkų pokyliams. Viena iš menių baigiasi masyviu baru, už kurio pastatyti dvi poros variu padengtų virimo bakų. Už sienos eile sustatyta vienuolika plieninių konusinių talpų po 1000 l, labiau primenančių pieninės cechą, nei alaus daryklą. Jose vyksta fermentacija ir brendimas. Alus brandinamas iki 2 mėnesių – gana ilgas laikas, užtikrinantis skonio subtilumą.
Belmontas, buvęs malūnas ant upelio kranto, turi kozirį – ypač gerą vandenį, tinkantį alaus gamybai be cheminio apdorojimo. Kažkur skaičiau, kad seniau Lietuvoje aludariai vandenį mieliau imdavo iš upelio nei šulinio.
Šiuo metu vienu virimu išverdama po pusę tonos alaus. Alaus gamybai naudojami kilmingi vokiški kartieji (Hallertauer Magnum) ir aromatiniai (Hallertauer Tradicional) apyniai, būdingi Vokiškiems lageriams. Pastovią salyklo kokybę užtikrina vokiečių firma Weyermann (CaraHell, Carafa, kvapnusis CaraAmber). Apatinės fermentacijos mielės taip pat iš ten.
Turiu pripažinti, kad tai kokybiškiausias naujas Lietuviškas alus. Tai puikus pavyzdys, ką gali žinios, entuziazmas, kokybiškos medžiagos ir geras amatas kartu sudėjus. Nenuostabu, kad tik pradėjus jį pilstyti, praėjusią vasarą jo buvo išskanaujama po 5 tonas per mėnesį. Kitais metais bus daugiau, garantuojame. Norėtusi palinkėti bravorui geros kloties, išlaikyti alaus kokybę ir nesustoti vietoje. Dėkoju Dariui ir Vytui už ekskursiją.
Daugiau foto galerijoje.
- – -
The first discovery of the year 2009 in Lithuanian beer is a new craft brewery Belmontas. It’s situated not far from Vilnius center, on the bank of the river Vilnele at the site of former french watermill. It started its operation in May 2008 with no publicity but it turns out it’s silently brewing what I’d like to call the best beer in Eastern Lithuania. Sinfully aromatic, malty, rich and mouth-filling, the “Šviesusis” (Pale) and “Ypatingasis” (Special) are very well crafted beers. Weyermann malts, noble Hallertauer hops and local water which is well suited to the style all go into the coppers installed behind the wood-decorated halls. I wonder if that’s how Vienna lagers taste.
I have luck to sample the beers and see the brewery with guidance of it’s head brewer Dainius Lopeta who has an impressive track record, having worked for some of the best microbreweries in the country and helping to launch others. Our chat reveals some brewing specifics and ambitious future plans for a new rare sort of beer (with a different brewery this time). We will try to be the first to report about it in our blog.
