Tag Archive for 'Istorija'

Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės

Photo: courtesy of Boak and Bailey. Thanks!

Laisvajame Universitete netrukus įvyks paskaita tema “Aludarystės istorija ir praktika” (apie tai pranešime atskirai), kurioje dalyvaus TAD asoc. narys Linas Čekanavičius ir naminio alaus gamybos bei apskritai “pasidaryk pats” kultūros entuziastas Micius. Ta proga siūlome paskaityti įdomų ir išsamų L. Čekanavičiaus interviu. Pasak jo, šis interviu gimė kaip atsakas “Vyno žurnalo” redaktoriui Arūnui Starkui, “leidusiam sau nelabai pagarbiai atsiliepti apie alų.”

Dėkojame Linui ir 4MEN (kuriame šis interviu pasirodė jau anksčiau) redaktoriui už leidimą perpublikuoti.

- – -

Dažniausiai alus tampa tarsi katalizatorius geram pašnekesiui, tačiau šį kartą pats gėrimas tapo mūsų analizuojamu reiškiniu. Nuo pačių seniausių laikų, kai alus buvo netgi populiaresnis už vandenį iki dabartinių alaus “iškraipymų”  – visa tai pateikiame šiame interviu, kurį perskaitęs galėsi sublizgėti žiniomis apie alų prieš savo kompaniją.

Savo žiniomis apie alų sutiko pasidalinti socialinių mokslų daktaras, profesorius ir tikras alaus žinovas Linas Čekanavičius.

Geras alus – sąlyginis apibrėžimas, priklausantis nuo konkretaus žmogaus įnorių, tačiau kaip Jūs, alaus ekspertas, besidomintis jo istorija, ištakomis, raida, pasakytumėte, kas yra geras alus?

Geras – tai blogo antonimas. Nesunku pasakyti, koks alus yra blogas: tas, kuris atsiduoda virtais kopūstais, ožiu, nešvariomis kojinėmis ar dezinfekcijos priemone , kurio skonis primena šlapią kartoną ar acto skiedinį. Dažniausiai tai liudija ne apie aludario nemokšiškumą, bet apie per ilgą ir netinkamą alaus saugojimą.

Tačiau nesugedęs alus ar netgi šviežias alus – dar nėra gero alaus sinonimai. Alus gali būti šviežias, bet prastas: vandeningas, „plokščias“, neišraiškingo skonio, nepaliekantis ilgesnio poskonio. Žodžiu, toks, kuris „tinka visiems ir visur“ – kaip vanduo. Būtent todėl šitoks „masinio skonio“  alus yra masiškai gaminamas, nes jis skirtas gerti, o ne pasimėgaujant gurkšnoti. Lengviau ir daugiau uždirbama iš masinių, o ne ekskliuzyvinių, išlavinto skonio reikalaujančių produktų.

O visgi – kas yra geras alus? Visų pirma, geras alus turi savo išvaizda, aromato ir skonio savybėmis atitikti konkrečiam alaus stiliui keliamus reikalavimus. Stiprus, apetitą žadinantis apynių aromatas ir gaivus kartumas yra privalomi  „pilsner“ ir „IPA“ stiliuose, bet nedera „dortmunder“ tipo aluje. Sausas rūgštumas yra skiriamasis „Berliner Weisse“ ir išlaikyto „lambic“  bruožas, tačiau daugelyje kitų alaus stilių jis reikštų ne ką kitą kaip alaus prarūgimą.

Continue reading ‘Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės’

(Ne)tikro alaus kraštas?

Kadangi buvo prašymų pacituoti įdomesnius Vilmos Akmenytės ir Giedrės Milerytės knygos „Nuo I.B. Volfo ir Engelmano iki Ragučio. Alaus daryklos istorija. 1853 – 2008 m.“ momentus, šį kartą perspausdinsiu mane gerokai nustebinusį 159 puslapį. Teatleidžia man autorės, „Kauno tiesa“ ir „Ragučio“ senbuviai. Beje, ta proga primenu, kad knygą galite įsigyti „Ragutyje“ kartu su alumi.

“Kad „Ragutis“ buvo ieškanti ir kūrybinga įmonė, matyti iš to, kad 70-aisiais čia eksperimentuota, kaip išvirti alų be tradicinio salyklo. „Štai kokia naujojo metodo technologinė struktūra: alaus virimui naudojama 80 proc. nedaigintų miežių ir 20 proc. sudaigintų. Ilgos ir sudėtingos salyklo gamybos ir džiovinimo operacijos visiškai atpuola. Taip sutaupoma daug laiko, patalpų ir įrengimų. Iš naujuoju metodu (naudojant fermentą citorozemin px) pagamintos misos, ją vakuumuojant, gaunamas alaus koncentratas. Tai vėl naujovė. Iki šiol toks koncentratas mūsų šalyje niekur nebuvo gaminamas. Kodėl? Ogi todėl, kad specializuotos įmonės gali gaminti tik koncentratą ir aprūpinti visas alaus daryklas“, – rašo V. Venckutė 1976 „Kauno tiesoje“ publikuotame straipsnyje „Naujovės – plačiu mastu“.

Nors eksperimentinis alus buvo įvertintas aukštais balais, jis nebuvo gaminamas. Panašiai pritaikyti rinkoje alaus koncentratą jau bandyta tarpukario laikotarpiu (30-aisiais). Tuomet vartotojams buvo pasiūlyta išbandyti importinį alaus koncentratą „Alyną“ – iš jo buvo paprasta pasigaminti naminio alaus, o šisi negesdavo taip greitai, kaip darykloje išvirtas alus. Tačiau tiek anuomet, tiek 70-aisiais tokio alaus atsisakyta. Lietuvos aludariai vertino tradicinę alaus gamybą iš salyklo, nes taip pagaminto alaus skonis buvo geresnis. Tiek tarpukario laikotarpiu, tiek sovietmečiu alaus daryklos dirbo tikri, savo amatą išmanantys meistrai – „Taurui“, ‚Ragučiui“, „Kalnapiliui“, „Gubernijai“ vadovavo aludariai, kilę iš senas alaus tradicijas turinčio Biržų krašto: Jonas Garjonis, Stasys Ambraziūnas, Linas ir Vilius Stuinos – daro išvadą istorikės Akmenytė ir Milerytė.

Gerkite alų, o ne degtinę

Gedas (http://gedas.livejournal.com) 1932 m. laikraštyje surado intriguojantį tekstą apie karo keliuose stabdymo pradžią.

paspaudus - visas, įskaitomas tekstas

Ginkdieve nelinkiu jums sėst prie vairo po vieno ar kito bokalo. Bet šita citata gali tapti ir neblogu reklaminiu šūkiu: “Gerdami alų Jus nepasuksite vairo grioviu , bet važiuosite tiesiu keliu”.