Tag Archive for 'pub crawl'

Londono pubai (III). Kanalai ir lokalai.

Rašė ramtyns, November 2, 2008 - Alinės, Bendra, Britų salos and Eliai. 3 Comments Tags: , , , , , , .

Tai trečia ir paskutinė TAD rudens kelionės į Londoną pasakojimo dalis.

Dar viena saulėta diena Londone, reikia pasivaikščioti. Važiuodami į šiaurę, link Paddington, vartome kito TAD nario, bičiulio Konteksto paskolintą knygą „Around London in 80 daysbeers“. Smagi ir naudinga knyga, joje aprašoma 80 pubų visame mieste, ir kiekviename jų siūloma paragauti vieną, būtent labiausiai tinkančią tam pubui, alaus rūšį.

Goblinų baras

Pagal ją pasirenkam arčiausiai Marylebone stotelės esantį Hobgoblin, besigarsinantį tuom, kad name priešais kažkada vyko IRA teroristų įkaitų drama. Tai paaiškina šio įvykio laikraščių iškarpas ant pubo sienų, bet tikrai sunku paaiškinti, ką čia veikia J. R. Tolkieno personažai, helovyniškų goblino ir raganos iškamšos palubėse. Be jų, pube tik pora vyresnio amžiaus lankytojų ir trys guvios barmenės. Be negausaus tradicinio alaus pasirinkimo, nematyta tik viena markė – pubo firminis Wychwood Hobgoblin.

Jau beužsisakant, vienas iš senukų tarsteli, „Na štai ir baigėsi ramybė“. Įvyksta magija, pubas sujuda, suošia. Per rekordiškai trumpą laiką, turbūt porą minučių – jis priguža sausakimšai tipiškos britų „auksinio jaunimo“ lochų publikos. Fifkos gniaužo kokakolos stiklines, tatuiruoti bičai garsiai riaugėja į savo draugo ausį. Pubo reitingas mūsų akyse beviltiškai smunka. Gelbėja tik neblogas tailandietiškas maistas (taip, bet man jo niekad negana). Alus raudonas, tirštas ir saldus, geriamas, bet nei man, nei Kiprui nekilo noras pakartot. Palikom pubą goblinams ir barakudoms pribaigti.

Vakaro saulė Regents kanale

Vakaro saulė Regents kanale

Vienas puikumėlis su alumi skrandyje praeiti gražiai nurudenėjusį Regents parką. Palei Regents kanalą praeiname Camden Town, užtvinusį turistų, ir prasivaikštome iki Islingtono/Kings Cross. Ilgas kelias, džiūsta kaklas, akį traukia neįprastai spalvingas pubo pastatas, labiau primenantis Berlyno kaimynijos bariukus nei britišką pubą.

Pun intended

Pub.. I mean pun, intended

Tai The Cross Kings, kaip paskui išsiaiškiname, tai dar ir dvigubas venue (viena scena viršuje, kita rūsyje) – čia vyksta būsimų „next big thing“ indie grupių koncertai, spektakliai, poezijos vakarai. Patogiai susmunkame į minkštas sofas prie židinio, tarp sienų, apkabinėtų plakatais ir anonsais. Neono ir lempų šviesų mišinys apšviečia mūsų patiekalą – Hop Back bravoro  „Summer Lightning“. Šviesiai gintarinis, gaivaus apynių skonio, tai populiarus Londono vasaros elis.

Kairėje ir dešinėje - Summer Lightning

Kairėje ir dešinėje - Summer Lightning

Besiurbčiojant, ima gausiai rinktis grosiančių grupių nariai, tačiau ilgai neužsibūname – draugai mūsų jau laukia tokioje legendinėje vietoje, kurios nevalia praleisti. Ta vieta – tai best kept secret, geriausias kanalo pakrantės lokalas, vienas iš nešlifuotų deimantų Londono pubų gausybėje.

Anarchy & hope

Anarchy & hope

Anchor & Hope prieš keletą metų netikėtai aptikome plaukiodami laivu Hackney kanalais. Vieta, savininkai, bet ypač – išprotėjusi publika ir atmosfera yra nepakartojama. Čia esame praleidę ne vieną šiltą vasaros vakarą, sėdėdami ant metalinių suoliukų prie kanalo tvorelės, šeštadieniais kiemelyje kepama šviežia žuvis, vyksta visuotinas bardakas, visi dalijasi ką turi ir sukasi po suktinę, kažkas susistato būgnų setą, sintezatorių, sukala gyvą drum‘n‘bass setą, kadilaku atvažiuoja barbadosietis kaimynas šviesiu kostiumu ir skrybėle ir žybsi auksiniu dantimi. Sutiksi ir tikrų londoniečių, „in the know“, kurie atvažiuoja iš kito miesto galo vien dėl šio kaiminystės pubo. „Tai geriausia vieta Londone“, sako vienas toks. Mūsų bičiulis John, Financial Times žurnalisto, sako, kad čia „vieta, kurioje apturėsi keisčiausių gyvenime pokalbių“. Mes irgi manome, kad tai portalas į kitą dimensiją.

Teleportacija

...

Daugumą kitų pakrantės pubų ištiko liūdnas likimas – jie buvo uždaryti, nugriauti ir užstatyti gyvenamaisiais namais. Anchor & Hope turbūt dėka savo energijos, išliko ir nors dabar priklauso Fullers pubų tinklui, vis dar yra valdomas senyvų sutuoktinių poros, tikrų personažų. Žinoma, alaus pasirinkimas irgi yra Fullers selection – o tai visada gera naujiena.

The Angel

The Angel

Taip sutapo, kad derinantis prie draugų, likusiomis dienomis lankėmės vietose, kuriose dažniausiai aptikdavome jau ragautas alaus rūšis. Rotherite rajono tyrinėjimai prasideda pakrantės pubu The Angel, priklausančiu Samuel Smith. Dideli senoviniai langai, atgręžti į Temzę – puiki vieta avižiniam stautui ir poetiškam rytiniam laivų stebėjimui. Prie buvusio Surrey Quays uosto, kuriame dabar vaikai treniruojasi plaukioti lengvaisiais burlaiviais, praleidžiame tingų sunday best pubo Moby Dick oranžerijoje, užlietoje skaisčios saulės. Skalaujame gerkles Castle Rock bravoro Notthingham Gold (3.5%) ir kitais silpnais biteriais.

Julius pasakoja istorijas, kai dar buvo piratas

Julius pasakoja istorijas iš laikų, kai dar buvo piratas

Vakare mūsų laukia kita upės pusė – Wapping ir dar vienas Samuel Smith pubas Captain Kidd. Pastarasis skirtas vieno garsaus Londono pirato tuo pačiu vardu legendai. Ieškodami pubo, susipažinome su poetu Joseph Ridgwell, kuris mums padovanoja savo poezijos knygą, rankų darbo. Atverčiame atsitiktinį puslapį, o ten – odė apie alų! Labai vietoj.

Ode to Beer

Ode to Beer

(Leidykla Blackheath Books, www.blackheathbooks.org.uk)

Negaliu nepaminėti dar vienos smagios vietos Wapping‘e – italų picerijos Il Bordelo (liet. „Bardakas“), kurioje dirba vien italai vyrai, kuriems per 50 metų. Beveik Sopranai. Kiekvienas padavėjas – atskira istorija, su savo kiek įžūliu stiliumi, bet visi – su puikiu jumoro jausmu. Tiesą sakant, Londone nėra paprasta rasti vietą pavalgyti su savitu charakteriu, geru aptarnavimu ir maistu. Big up Juliui, parodžiusiam mus į šią vietą.

Il Bordello

Il Bordello

Kitos dienos taip pat pralėkė, lankant draugus, pubus ir pamėgtas vietas. Nebevarginsiu skaitytojų smulkiomis detalėmis, tik dar paminėsiu apsilankymą mano pirmajame tikrame lokale Londone, Isleworth rajono Red Lion. Šis pubas du metus iš eilės yra laimėjęs „geriausio kaiminystės būzerio Londone“ vardą CAMRA apdovanojimuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje kasdieną kažkas vyksta (nuo mėgėjiško teatro iki džiamų, kur gali pagroti, padainuoti pošlą jūreivišką dainą arba paskaityti savo poeziją).

Lokale kaip namie

Lokale kaip namie

Taip pat kasdieną prie keturių iš aštuonių kranų, pilstančių Real Ale, prijungiamos vis naujos alaus rūšies bačkų. Bet didžiausias pasirinkimas laukia keletą kartų per metus „Red Lion“ beergarden‘e vykstančiuose ypač smagiuose alaus festivaliuose. Šio apsilankymo dieną čia pasirinkome: London Brewery „Bamboozle“, „stiprų pavasarinį elį“, nepaprastai išraiškingo ir keisto, žolinio skonio ir šviežių obuolių sulčių aromato – bet po vieno bokalo norėjosi dar!; sklandžiai tekančio Goachers Real Mild Ale; mielo, nepriklausomo Surrey bravoro Hog‘s Back „HOP“ – kaip pavadinimas sako, stipriai apyniuoto. Ir dar… bet gal jau STOP, kiek galima.

  • Dar mažai fotkių? Užmesk akį į galeriją.

- – -

We continue our London crawl by doing a bit of boat-spotting with another lovely pint or two of Sam Smith’s finest at The Angel in Bermondsey. Some more boats in Surrey Quays’ Moby Dick (not that there’s really anything else to do in this area otherwise), which is really nice for a pint and a Sunday roast on such a sunny day. The water theme continues in another Sam Smith’s pub Captain Kidd in Wapping.

Among other many places we visited, it’s a big pleasure to come to my first proper London local, which is Isleworth’s Red Lion. I was glad to see that recent refurbishment didn’t take away it’s soul, nor did it take away it’s 8 taps of different Real Ale. We tried and enjoyed London’s Bamboozle, strong spring ale with strange flawor of freshly squeezed apple juice and grass – but nonetheless pleasently drinkable! Other fine moments of the evening were Hog’s Brewery’s HOP (bingo, hops are the keyword in this beer) and refreshing Goacher’s Real Mild Ale.

While looking for one of the pubs we meet a local poet, who gives his book as a gift. We randomly open the first page and it features… an ode to Beer! We love London.

Rašė ramtyns, November 2, 2008. 3 Comments

Krauliu per Londoną (II). Nušvitimai.

Rašė ramtyns, October 28, 2008 - Alinės, Belgian style, Bendra, Britų salos, Eliai, Porteriai and Stautai. 1 Comment Tags: , , , , , .

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.

Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.

Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.

Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.

Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.

Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.

Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.

Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.

oiyou)

Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)

Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino  baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.

Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.

Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.

Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.

Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.

- – -

We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.

Rašė ramtyns, October 28, 2008. 1 Comment

London crawl (I). Fullers diena.

Rašė ramtyns, October 27, 2008 - Alinės, Aludarystė, Bendra, Britų salos, Eliai and Porteriai. 3 Comments Tags: , , , , , , , , .

Praėjo keli mėnesiai nuo paskutinio apsilankymo Anglijoje, pasiilgome, tad prieš savaitę kartu su kitu Tikro Alaus draugijos nariu ir įkūrėju Kipru susiruošėme į The Great London Pub Crawl (didįjį Londono aludžių ropinėjimą). Manau, nėra reikalo pasakoti, kokią reikšmę alaus – ir ypač Tikro Alaus – kultūra ir istorija turi britiškai sąmonei, kokią įtaką ir kokį pėdsaką britiško elio tradicijos yra palikę pasaulyje. Kaip ten bebūtų, jei britai nebūtų šio meno praktikavę visą tą laiką ir išlaikę šios tradicijos iki mūsų laikų, pasaulis būtų nuobodi vieta gyventi.

Bet grįžkime prie kelionės. Stanstead aeruoste nusileidome vėlai vakare, tad labai apsidžiaugėme, aptikę vienintelį aeruosto pubą dar atidarytą. Šis gastropubas, priklausantis didžiausiam airiškų aludžių tinklui O’Neills, negarsėja nei savo kokybe, nei alaus pasirinkimu, tačiau likus dešimčiai minučių iki vienuolikos tai paskutinė galimybė šį vakarą prasmukti pro vartus į Londono elio pasaulį. Pasirinkimas iš krano nedidelis – Guiness, Bath, Caffrey’s ir pora industrinių lagerių. Vienintelis pasirinkimas būtų Bath Ale, deja jo nebėra, tenka imti Caffrey’s. Šį alų, kažkada mano visai mėgtą, dabar gelbėja tik keliautojo troškulys ir nekantrumas. Labai creamy, vidutiniškai gazuotas ir lengvai slystantis gerkle, bet praktiškai be skonio. Užmetame akį į Anglijos – Baltarusijos futbolo rungtynių transliacijos rezultatą ir patraukiame į naktinį metropolį.

Rytas daug žadantis – saulėtas, šiltas oras ir Chiswick (skaitosi “Čizik”) rajonas ramiame (ir brangiame) West End’e. Chiswick gerai pažįstu, nes čia metus teko dirbti technologijų kompanijoje moderniame komplekse Chiswick Park. Atmintinai žinau daugumą drėkinimo skylių dviejų mylių spinduliu nuo darbovietės – beje, pagal BeerInTheEvening.com, tokiu perimetru aplink yra apie 200 pubų (tai nėra įspūdingas skaičius Londono mastais). Deja, mes turime tik vieną dieną ir daug reikalų, todėl teks apsiriboti keletu.

Pradedame nuo Old Pack Horse ant Chiswick High Road kampo, Fullers alaus daryklai priklausančio gražiai sutvarkyto pubo sename karaliaus Edwardo laikų dekoro name, papuošto vitražinėmis langų sekcijomis, šviesiais raštuotais tapetais, raudonom užuolaidom ir kilimu. Šiame pube rasime nūnai vis dažniau aptinkamą ir gerai derinčią partnerystę – tradicinio išdėstymo ir interjero aludės patalpą su visais tam priklausančiais atributais (skaityk, alaus kranais, mediniais stalais ir britų pensininkais su laikraščiais po pažasčia) ir tailandietišką virtuvę. Šiuo atveju tailandiečiai turi dar ir atskirą restorano patalpą, per praėjimą sujungtą su pubu, iš kurio galima užsisakyti alaus, bei mažyti uždara kiemelį su pora staliukų. Pasirenkame pubo erdvę šalia liepsnojančio židinio, iš kur matome tiek po restoraną lakstantį išsišiepusį restorano savininką, tiek baro, ištisai apvesto spindinčiu turėklu, kampą, tiek pavienius raudonus autobusus, už lanko skubančius pro haistrytą.

Bravorams priklausančiuose pubuose retai aptiksi kito nei tų gamyklų gaminamo alaus, tačiau Fuller’s alūs garsėja ypač aukšta kokybe ir puikiu skoniu. Kipras leidžia pirmąjį dienos užsakymo ritualą atlikti man, tad prie tailandietiško raudono kario Kiprui parenku ESB, o sau išsirenku sezoninį Red Fox. ESB, English Strong Bitter, yra Fuller’s klasika ir legenda, o taip pat strong bitter apibrėžimo etalonas. Daugelis kitų gamyklų nesėkmingai bandė prilygti šiam gana nestipraus (nepaisant pavadinimo, jo stiprumas yra tik 5.5% – buteliuose 5.9%) elio pavyzdžiui, kuriame įspūdingai žaidžia sodrūs salyklo ir vaisių bei prieskoninių apynių skoniai. Tuo tarpu Red Fox yra rudens sezono alus, kurį Fuller’s aludėse galima rasti tik spalį. Jo sudėtyje yra skrudintų avižų, kurios suteikia malonų, lengvai salstelėjusį riešutinį skonį ir šiltą šilkinį “užbaigimą”, o nedidelis kaip biteriui apynių kiekis visiškai netrikdo šios skonių tėkmės.

Toliau pro Chiswick centrą patraukiame link kaimyninio Hammersmith rajono. Chiswick negarsėja įvairia kultūrine scena ar naktiniu gyvenimu, tačiau mirgėte mirga mažais barais, madingomis kavinėmis, egzotiškos virtuvės restoranėliais, labdaros (kuriose pardavinėjamos celebričių šmutkės) ir prabangos parduotuvėmis. Netrukus pasukame link Temzės, nes ant jos kranto turiu numatęs keletą savo “firminių” viečikių, kurias noriu parodyt bičiuliui. Ankstyva popietė, todėl apytuščius The Cross Keys (taip pat priklauso Fullers) ir The Black Lion (žiemą turintis winter warmers pasirinkimą) pubus praleidžiame, ir nutupiame “The Ship” pakrantės teritorijoje. Šis moderniai sutvarkytas, tačiau pakankamai paprasto interjero ir eksterjero pubas turi neįprastai didelę lauko erdvę-aikštelę. Vasaros dienomis ne tik gruboki mediniai staliukai, bet ir visa žolė, o taip pat Temzės pakrantę įrėminanti cementinė sienelė, būna nusėsta japių, media tipažų ir šiaip madingos Chiswick ir Turnham Green klientūros su bokalais arba šunų pavadėliais rankose. Deja, dėl tos pačios priežasties šis pubas yra brangus, todėl ilgiau nei bokalui nerekomenduojame.

Čia nepraleidžiu progos užsisakyti dar vieno klasikinio Young’s biterio, labai lengvo (3.7%), gaivinančio ir šviežaus vaisinio apynių kvapo alaus. Tuo tarpu Kipras, užburtas saulės, renkasi kur kas išraiškingesnį ir labiau gazuotą vokišką kvietinį Erdinger. Temzės vandenyje atsispindinčią saulę kartais suvirpina pro šalį slenkantis kruizinis laivas, pralekiantis patruliuojantis greitaeigis kateris ir pora baidarių, varomų pirmyn kelių porų irklų. Nuotaika šviežia ir kone vasariška.

Ši vieta – tai Thames Path, vieno maloniausių paupio pasivaikščiojimo takų, vidurio taškas. Malonus jis ne tik žalumos mėgėjui – Tikro Alaus gerbėjus jis nudžiugins visa eile senų pakrantės pubų ir gražios architektūros pastatų, atgrežusių savo fasadus į lėtai tekantį vandenį. Nors žinome, kad į Hammersmith tilto pusę yra keletas nuostabių šių įstaigų pavyzdžių, pasirenkame priešingą pusę. Mūsų tikslas – Fullers bravoras. Ne kartą jį buvau pravažiavęs dviračiu, tačiau savaitgaliais jis pasitikdavo užvertais vartais ir didinga ramuma, tad šįkart tikimės, kad paprasta darbo diena bus dėkingesnė. Pakeliui mūsų laukia netikėta kliūtis – Temzės vandenys pakilę ir pakrantės gatvė visa patvinusi, tik vienišas autobusiukas stovi įstrigęs vidury.

Aplinkkeliu bandome apeiti, ir taip atsimušame tiesiai į vieno iš alaus gamyklos pastatų fasadą su Fullers ženklu ir užrašu “Griffin Brewery”. Pastebime, kad vieną jos kampą taip pat skalauja pakilęs vanduo. Matyt, aukštas vanduo kelia susirūpinimą ir vietiniam municipalitetui, virš mūsų praplasnoja patruliuojantis malūnsparnis. Tuo tarpu mūsų nosis pasiekia dieviškas salyklo kvapas ir nuveda gilyn į gamyklos kvartalą…

Alus šioje gamykloje, dabar didžiausioje nepriklausomoje alaus gamykloje Londone, verdamas jau daugiau nei 350 metų. Tai tipiškas tradicijos pavyzdys – Fuller, Smith ir Turner šeimos įkūrė bendrą kompaniją 1845-aisiais, ir šių šeimų nariai iki pat šių dienų tebedalyvauja versle. Bene labiausiai žinomas Fullers alus yra London Pride, pirmaujantis pilstomas Jungtinės Karalystės alus. Šis ir dar du Fullers alūs – ESB ir Chiswick Bitter – turi prestižinius Champion Beer of Britain įvertinimus – jokiai kitai gamyklai nepavyko pasiekti tokio rekordo. Paskutinis ir taip gana plataus asortimento papildymas buvo 2005 metais įvestas šviesus (blonde) elis Discovery. Tais pačiais metais Fullers įsigijo kitą gamyklą, Hempširo George Gale & Co. Kartu su ja Fullers nuosavybėn perėjo ir 111 Gale gamyklai priklaususių pubų, ir dabar šeimoje jų yra viso 363 barų, pubų ir viešbučių. Panašu, kad tai ir buvo pagrindinis sandėrio tikslas – netrukus Gale bravoras buvo uždarytas, gerai kad bent kai kurie ten gaminti alūs išlaikyti (jų gamyba perkelta į Chiswick).

Ši, Griffin gamykla užima visai nemažą, apstatytą senais plytiniais pastatais, kvartaliuką, kurį apvaikštome, ieškodami įėjimo. Nesimato nė vieno žmogaus, tik patalpos, įranga, paletės, konteineriai, transportas ir talpos. Salyklo kvapas ir senovinė architektūra užburia ir jaučiamės tarsi vaikščiotume angliško romano puslapiais. Randame The Hock Cellar rūsį, į kurį nukreipta rodyklė “Visitors”.

Priešais pamatome recepcijos duris kur ir užeiname pasiteirauti. Šviesioje priėmimo patalpoje, taip pat dvelkiančioje istorija, ramu ir tvarkinga, tik dvi sekretorės su ausinėmis sėdi prie kompiuterių. Jos mus maloniai patikina, kad galime užsirašyti i lankymo turą, deja artimiausias 5 dienas jie visi pilnai užbukinti. Tik kad už 5 dienų mes jau turime skristi atgal… Kokia nesėkmė:(  Sekretorės mus pradžiugina patarimu nuplauti kartėlį firminėje aludėje, kurioje paprastai visi turai ir prasideda. Pakeliui dar aptinkame firminę parduotuvę, kur turime galimybę apžiūrėti rietuves čia gaminamo alaus, visokių suvenyrų, ir įsigyti lauktuvių draugams. Mus truputi glumina čia pat parduodamo vyno dėžių kiekis, kuris aiškiai viršija alaus.

Iš vienos pusės turintis pavadinimo iškabą The Mawson Arms, iš kitos – The Fox & Hounds (pastarasis buvo nupirktas ir sujungtas su pirmuoju), firminis pubas kaip ir pati gamykla, alsuoja tradicija ir kokybe. Patogios odinės sofos, žemi staliukai, nedidelis, bet geras patiekalų meniu, ant palangės – CAMRA’os The Drinker žurnalai. Sienos nukabintos gamyklos istoriją dokumentuojančiomis nuotraukomis. Nustebina tik penketo rūšių alaus kranai – tikėjomės daugiau, tačiau spragą užpildo daugybė alaus butelių bare.

Kipras pasirenka Chiswick Bitter, tuo tarpu aš labai susidomiu London Porter, kurio dar niekad neragavau. Pastarojo turi tik buteliais – pilstomo jo būna tik specialaus sezono (lapkričio mėnesį) arba festivalių metu. Čia manes laukia vienas didžiausių atradimų! Tirštas, juodas, ir mano džiaugsmui – turintis minimaliai saldumo – Londono porteris užlieja mano gomurį šilta banga, puikiu balansu ir maloniu “finišu”, kuriame nesiveržia lenktyniauti nei skrudinti salyklai, nei apyniai. Nepaprastai malonus ir lengvai geriamas. Entuziastingai pasirenku šį alų visam likusiam vakarui, ir tik po dar kelių bokalų sutinku jį pakeisti į ESB, tam kad pasimėgaučiau gaivia ir šviežia atasvara šiek tiek užklijuojančio porterio tirštumui.

Chiswick Bitter – skaidrus, švaraus, gaivaus, britai dar pridėtų komplimentą “crisp”, skonio, demonstruoja ne tik visas geriausių biterių savybes, bet šiame pube – ir idealaus sandėliavimo praktiką. Gavęs idealios temperatūros, konsistencijos ir putos pintukę, tai pajunti intuityviai. Dar geriau tai pajunti kituose pubuose, kur alaus statinių sandėliavimui neskiriamas pakankamas dėmesys – dėl netinkamos laikymo temperatūros ir trukmės neretai elis būna “plokščias”, “nuvėsęs”, įgyja nepageidautinų kvapų ir nebesuformuoja putos (pastaroji savybė dar nebūtinai reiškia prastą elio kokybę, bet čia atskira tema). Bent jau man, pirmiausia tuo, kaip išlaikytas alus, ir skiriasi geras pubas nuo prasto – ne interjeru ar maistu, net pasirinkimas ir aptarnavimo kokybė yra tik antroje vietoje. Šiomis dienomis Anglijoje pubai, norėdami pabrėžti kad jie ypač kruopščiai laikosi kokybiško sandėliavimo principų (sandėliavimo patalpos turi aušinimo sistemas ir šilumos izoliaciją), įgyja specialią sertifikaciją, kurios ženklą “Marque Cask” galima pamatyti ant durų ar šalia alaus kranų.

Išties puiki diena su puikiu alumi, ir kalbos nesibaigia net ir nakties paslapčiai vėl apgaubus Londoną. Tačiau laikas mūsų kelius kreipti link Shepherds Bush Empire ir ten vykstančio Thievery Corporation koncerto, bet tai jau ne šio blogo tema…

Pilnas fotoreportažas – Tikro Alaus galerijoje.

  • Fullers gamyklos adresas: Chiswick Lane South, London W4 2QB. Turai vedami darbo dienomis, 11, 12, 13, 14, 15 val. Išankstinė registracija telefonu +44 (0)20 8996 2063. Kaina 10 GBP.

- – -

Two of Tikras Alus crew just returned from a week-long London pub crawl. It turned out to be a bit of nostalgia-trip, visiting mostly our favourite pubs instead of discovering many new ones. Therefore it’s not a coincidence that we started from Chiswick, where I used to work in an IT company. We started off with Old Pack Horse, a warm Fuller’s owned pub-meets-thai-restaurant place, with pints of classic ESB and seasonal RedFox. Then we moved to Thames Path and had a shot at The Ship while spotting some ships and canoes passing by. The Young’s Bitter and Erdinger beer were very nice to sip in the sun. Difficult to complain about bad weather, having had 5 days of sun during that week.

We continued westwards and visited Fuller’s Griffin brewery. Unfortunately the tour schedule was fully booked for a few days ahead so it had to suffice walking around on our own to open places. The Thames was on high tide, washing the walls of the brewery, the helicopters hovering above and fantastic mashing malt smell was a rather interesting setting. Eventually we landed in the flagship Fuller’s pub The Mawson Arms, where we had a few pints of perfectly kept Chiswick Bitter, ESB, Red Fox, but my personal favourite and a discovery was a smooth and satisfying London Porter. I couldn’t get enough and if not the concert of our favourite band Thievery Corporation, I would’ve stayed there untill kicked off… or until they’d run out of London Porter.

With staying on the diet of mostly Fuller’s beers, we called it a Fuller’s day and what a perfect day at that.

Rašė ramtyns, October 27, 2008. 3 Comments