Kadangi po dviejų savaičių ruošiuosi į Latviją, nusprendžiau paieškoti, gal ką įdomaus rasiu apie vietos nefabrikinius aludarius. Deja, viskas ką radau – tai tik klasikinis a.a. Michaelio Jacksono straipsnelis “Latvia leaves the dark ages of the home brew“. Nors nuo šito šmaikštaus aprašymo sukūrimo aiškiai prabėgo jau keli metai, pacituoti vistiek įdomu…
“Andrejs [Mizis, aludaris iš Lačplėsio daryklos Lielvardėje] man pasakoja apie aludarystės tradicijas [Latvijoje]. Kadaise maišai su miežiais buvo mirkomi upėje, kol miežiai sudygdavo; o tada grūdai išskleidžiami saulės atokaitoje.
Paskui [iš grūdų] būdavo išverdama košė, ir šildoma krosnyje, kol pavirsdavo tiršta, karamelizuota mase. Ji būdavo padedama ant šiaudų ir apynių pagrindo iš liepos medžio pagamintoje statinėje ir perliejama karštu vandeniu.
Nusunktas skystis daugiau jau verdamas nebūdavo, o tik fermentuojamas su kepimu skirtomis mielėmis. Jį tada supilstydavo į statines ir nuleisdavo į šaltą vandenį antriniam fermentavimui – jis galėdavo užtrukti dar net tris mėnesius.
Pirmas alus būdavo aukštos gravitacijos [t.y. labai traukiantis prie žemės] gėrimas svečiams, antrasis buvo “pilzneris” šeimos nariams, o trečiąjį duodavo gerti vaikams….”
Paslapčiomis šypsodamasis iš to kaip “unikalūs būdai” alui pagaminti vienodi visame pasaulyje, ponas Džeksonas klausia, ar nebuvo naudojami rugiai. Latvio akyse sustingo klausiamas žvilgsnis.
“O kadugiai?” “Jie tinka, kai rūkome žuvį…”
Ponas MIzis vėliau paaiškina, kad [naminės] aludarystės tradicijos dar išlaikytos Latvijos regione, esančiame arčiausiai Baltarusijos ir Rusijos. Žmonės ten prideda [į alų] cukraus. “Po trijų litrų greit pamilsi kaimyno žmoną”, – įspėja jis…
Taigi, taigi. Kažkur girdėta. Paskaičius straipsnį, kyla du klausimai – a) ar dar liko centrinėje Latvijoj aludarių, jei pono Mizio Lačplėsis seniai iš kooperatyvo pavirto Royal Unibrew dalimi, kurio vardo alus verdamas Panevėžyje; b) Kur tas paslaptingasis regionas, Latvijos Pakruojis?
Niežti pasidalinti su kitais?
Latvijoj neragavau nieko geriau uz Bruverio Kviesu alu… unikalus skonis:)
RM, o gal teko matyt ne vien Bruveris Ingver (t.y. imbierinio) serijos?
Šito bravoro alūs man irgi buvo atradimas paskutinės kelionės į Rygą metu. Kaip suprantu prieš 10 metų juos kažkokie austrai nupirko ar įkūrė ir dabar gamina 5 rūšis imbierinio alaus pagal tokią truputį “paaustrintą” technologiją. Prie progos ruošiuos papostint nuotraukų ir tasting notes.
Kur jį rasti? Ty jei ne patį bravorą, tai kur Rygoj rasti jo alaus?
Bravoras yra Rygoj, o gal tai administracija.. va informacija nuo butelio:
Latvijas alaus daritava “Bruveris” – SIA “Bruveris”
Podraga iela 1a, Riga, LV-1007.
Talr.: 7342041, 7353477.
Tai gal aplankysi, interviu paimsi? Jei taip, gal ir aš prisijungčiau:)
Informacijos apie bravorą internete beveik nera, užtat alaus galima nesunkiai rasti supermarketuose, berods Rygos Rimi ir radau. Šitie vieninteliai išsiskiria iš masės didelių gamyklų “gaišais” (“šviesaus”). Iš imbieriniu turi juodo, kvietinio, raudono, jubiliejinio ir šviesaus. Mano fav. – raudonas.
Beje, šiandien kaip tik skaičiau legendinio aludarių zino “Zymurghy” straipsni, kuriame rašė apie britų anksčiau mėgstą “shandy”. Turint imbierinio alaus, vasarai jau galima būtų jo pasidaryti paragaut – pusė bokalo imbierinio, pusė mild’o. Pastarojo galima išsivirt, pernai jau bandžiau, Kontekstui atiteko pusė produkcijos degustacijai;)
Nu žinok su didžiausiu malonumu prisimenu aš tą tavo pusę produkcijos :)