Alus kaip Tautinio paveldo produktas

Vieni iš Tikro Alaus Draugijos tikslų yra saugoti nacionalines alaus gamybos ir vartojimo tradicijas, atkreipiant dėmesį į tradicinių alaus rūšių išsaugojimą ir kokybės gerinimą, taip pat remti tradicinę aludarystę. Todėl jaučiam pareigą šiek tiek pakalbėti apie alų kaip apie tautinio paveldo produktą, tiksliau apie galimybes tradicinių aludarių gaminiams būti pripažintiems tautinio paveldo produktais, o aludarystei apskritai – tradiciniu amatu.

2008 m. sausio 1 dieną įsigaliojo Tautinio paveldo produktų įstatymas, kuriuo siekiama nustatyti ilgalaikę paveldo produktų išsaugojimo ir populiarinimo strategiją, sukurti Tautinio paveldo produktų sertifikavimo sistemą, skatinti tradicinių amatų plėtrą, teikti paramą ir t.t.

Pagal įstatymo nuostatas tautinio paveldo produktai gali būti klasifikuojami į tradicinius gaminius, tradicinių veislių augalus ir gyvūnus ir tradicines paslaugas. Savo ruožtu tradiciniai amatai yra skiriami į tradicinių gaminių gamybą, tradicinių veislių veisimą ir auginimą ir tradicines paslaugas.

Taigi tuo atveju, jeigu alus galėtų būti pripažintas tradiciniu gaminiu, o aludarystė – tradiciniu amatu, jie galėtų pretenduoti į nacionalinių ir ES įstatymų suteikiamą apsaugą ir tam tikras privilegijas. Apie jas šiek tiek vėliau.

Pradžiai apie tai, į ką Tikro alaus draugija ir kiti alaus entuziastai turėtų atkreipti dėmesį.

Pirma, tautinio paveldo produktų programa yra numatyta kaip Lietuvos kaimo plėtros priemonė. Tai reiškia, kad tautinio paveldo produktų apsauga ir jų gamybos skatinimas bus prioritetizuojamas kaimo vietovėse. Tai jokiu būdu nėra blogai, nes Lietuvos kaimo plėtra ir vystymas tikrai yra vienas iš prioritetinių strateginių šalies uždavinių. Juolab, kad iš tiesų dauguma tradicinių gaminių ir amatų yra kilę iš Lietuvos kaimo ir tik ten išlikę. Tačiau reikia užduoti sau klausimą ir žinoma gauti iš valdininkų atsakymą, ar tautinio paveldo produktų gamyba (šiuo atveju mes kalbame, žinoma, apie alų) nebus dirbtinai išstumti iš miestų su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm – rinkodaros ir logistikos apsunkinimu, ribotom galimybėm plėstis ir t.t. Punktas diskusijai, kaip sakoma.

Kitas dalykas. Pagal įstatymo nuostatas, turi būti parengtas tradicinių gaminių klasifikatorius ir tradicinių amatų sąvadas. Jį šiuo metu ruošia Žemės ūkio ministerija, ir kol kas jo projektas nėra paviešintas. Iki šiol buvo vadovaujamasi 2004 m. Etninės kultūros globos tarybos nutarimu, kuriuo patvirtintas tradicinių amatų ir verslų sąrašas. Jame šie tradiciniai amatai – staliaus amatas, dailidės amatas, stogdengio amatas, račiaus amatas, kubiliaus amatas, krosnininkystė, juvelyrika, kryždirbystė, muzikos instrumentų gamyba. Iš verslų – žemdirbystė, gyvulininkystė, žvejyba, bitininkystė. Taigi – jokio alaus, jokios aludarystės.

Aš tikiu, kad ruošiant naują sąvadą, minėtas sąrašas bus praplėstas, tačiau tikrai yra tikslinga stebėti šį procesą, kad tradicinių gaminių, kurie gali pretenduoti į tautinio paveldo produkto statusą, sąraše, atsidurtų ne tik klumpės, duona ar sūris, bet ir alus.

Kas dar neramina, kad pagal ŽŪM turimus 2005 m. Lietuvos amatininkų pasiskirstymo pagal amatų rūšis statistikos duomenis, gėrimų amatų atstovų (ne vien aludarių) buvo žinoma 12. Tuo tarpu tekstilės – 654, juvelyrikos – 261, šiaudų – 24. Tai galėtų reikšti tik viena – aludarystės amato atstovai arba nemato prasmės, arba neturi žinių, arba jiems nesudaromos galimybės vystyti savo amato kaip verslo. Visos šitos trukdžių alternatyvos turi būti analizuojamos ir šalinamos.

Pabaigai – apie tradicinių produktų gamybos ir jų sertifikavimo tautinio paveldo produktais naudą amatininkams. Pirma, tradicinių amatų gaminių kūrimas – viena iš svarbiausių alternatyviosios veiklos sričių, kurios yra itin remiamos ES, siekiant perorientuoti kaimo vietovių veiklos pobūdį nuo nepelningo mažažemio neprofiliuoto ūkinikavimo. Antra – kultūrinio etnografinio turizmo skatinimas ir iš to ateinanti nauda. Trečia – išaugusios rinkos dėl besikeičiančių vartotojų prioritetų, atsigręžimo į ekologiją, tradicijas ir papročius, ir iš to ateinanti nauda. Kevirta – (aš čia rimtai) jaunosios kartos sudominimas tradiciniais amatais, tautinių vertybių puoselėjimas ir tradicijų tęstinumas, ir iš to ateinanti nauda.