Alaus kultūros trajektorijos Lietuvoje

Prieš kelis mėnesius mane pasigavo Ozono redaktorė Kristina paimti interviu apie tikrą ir natūralų alų, bet kadangi pramoninio alaus temos per daug akivaizdžios ir nuobodžios, šneka labiau pasisuko apie alaus kultūrą apskritai. Tekstą galite paskaityti čia.

Kalbėdamas apie “alaus kraštą”, galvoje turėjau šio termino prasmę kaip “krašto, kuriame stipri alaus kultūra”, o ne “šalis kurioje suvartojama daug alaus”. Toliau Čiobiškis praplečia temą.

Manau, kad truputį mes plakame į vieną du dalykus. Pirma – tai Šiaurės Lietuvos naminio alaus ir pasisedėjimų su kaimynais kultūra (su kuria po vizito Biržuose manau kad yra geriau nei galvojau) bei antra – alaus vartojimo kultūra miesteliuose, miestuose, arba vidurinės klasės jaukaus pubo ar hospodos kaip socialinės vietose ilgesys ir alaus vartojimo kultūra tenais.

Tačiau lietuviai visada siekė tos kultūros. Vien tai, kad per sovietmetį, vienkemių / bažnyčių / įprasto kaimo ritmo naikinimą išliko naminiai aludariai pasako viską. Aišku būta visko, ir cukraus, ir dusto. Tuo tarpu miestuose per chruščiovinį atšilimą, atsirado ne tik neovakarietiška kavinė Neringa (faktiškai disidentų “social place”), bet ir nusižiūrėjus į čekus buvo steigiami tokie neorestoranai neohospodos kaip “Medininkai”, “Aukštaičiai”, “Žemaičiai”, “Bočiai”, “Rambynas”, na to viršūnė buvo jau masių veržimosi ir neva-restorano kultūros derinimas buvusiame bare “Tauro ragas”. Man pats “Utenos alaus” statytojas aludaris čekas pasakojo kaip statydamas fabrikus važinėjo iš Utenos 100 km, vėliau Minsko, kad pasedėti ten, kur kažkas nibitai priminė jų hospodas, pvz. “Medininkuose”.

Aišku dabar situacija yra iškreipta. Provincijoje drįstu teigti remdamasis Širvintų raj. pavyzdžiu , kad iš viso nėra jokių aludžių – netgi vulgarių, nes jų funkciją atlieka maisto parduotuvės, o ypač jei su naujausiu patraukliu pasiūlymu “Šnekorių bambalis po 3.99 lt”. Istoriškai karčiamos atliko kitas funkcijas – juk lietuviai valstiečiai praktiškai jokių maisto produktų niekada nepirko, ūkines prekes pirkdavo kelis kartus per metus turguose, o karčiama buvo reikalinga tik arielkės ar alaus įsigijimui ir įvairiems socialiniams bet sakyčiau juridiniams dalykams, kaip dabar notaras (derybos, sandorio sutvirtinimas) bei šventėms. Tam iš tikrųjų ir dabar didžiosios kavinės rajonų centruose naudojamos – jubiliejams, vestuvėms, bet ne nuolatiniam socialiniam bendravimui, kuris Lietuvoje vyksta virtuvėse ir svetainėse, o mūsų išsvajotose šalyse – ir kultūringose alinėse.

Tačiau drįsčiau nesutikt, kad Lietuva nėra alaus kraštas. Manau jis tikrai nėra vyno kraštas (nors vyninės pastaruoju metu imasi inciatyvos formuoti bent vilniečių vyno kultūrą labiau nei tai daro visų kategorijų alaus barai, ir Švedijos pavyzdys rodo kad per 30-40 metų tai padaryt įmanoma). Juk nesiginčijam dėl to, kad Lietuva yra juodos ne baltos duonos kraštas, nors balta duona ir santykinai prienama, o juodos duonos kepimo krosnyje tradicijos sumažėjusios. Alternatyva būtų “degtinės kraštas”? O štai degtinės kraštu mes nenorim jo vadint manau ir kalbėt apie “degtinės vartojimo kultūrą”. Bet pvz. manau “Alaus studija” yra tas kelias, kuris gali kurti kultūrą naujose, moderniose miesto sąlygose.

Kitas dalykas, vis dėlto mūsų šalyse yra išmokta nuo jaunų dienų apsieit su apsvaigimu, taip kad nenusisukt sprando ir nepridaryt nesąmonių, bet jau palyginti su amerikiečiais, kinais ar kitom didelėm tautom.

Jei reikia, galėsim šią diskusiją perkelti į viešumą, aš tik norėjau pasakyt, kad reikia vengti kategoriškų išvadų, kad kultūros nėra, mes kartais nepastebim kad tai kuria paprasti žmonės per naujus, nebūtinai senus, papročius.