Besilankant bent jau vakarinėje Baltarusijoje, į akis krenta „Lidskoje Pivo“ populiarumas – geltonos spalvos palapinės-burbulai šviečia taip dažnai, kaip pas mus geltoni skėčiai. Nenorėčiau pradėti čia nuo negativizmo – lageris tikrai nėra blogas – ypač jo pilstoma  versija, pavadinta „Beloe“. Įdomiausia tai, kad tai ne kvietinis alus – baltarusių marketingistai „Baltu“ pavadino tai, ką mūsų marketingistai pavadino „Nefiltruotu“. Bet ne apie dabartį šis straipsnis… jis apie istoriją.

 

Atvykę į Lydą, pamatysite kaip „Olvi“ koncerno dėka išsiplėtė keliolika rušių lagerio gaminanti „Lidskoje Pivo“ gamykla – Mickevičiaus gatvėje industrinį miesto peizažą kuria suomių pastatytos įspūdingo aukščio CKT  talpos. Ir pačiame mieste neberasit sovietmečio nostalgijos – visi namai padažyti kaip vaikystės žurnale „Vesiolyje kartinki“, gatvės – išplatintos… O dėl praėjusiais metais čia vykusios „Dožinki“ šventės netgi beveik pilnai baigta at/pastatyti Lydos pilis, šiaip jau įkurta Gedimino.

Todėl vargiai aplinkui dairytumetės sovietmečio pilkumos, ar tos Suwalska gatvės, kurioje pirmąjį Lydos bravorą 1874 metais įkūrė toks Papirmejstras ir visą laiką jis vadinosi  Jakubo Papirmejstro palikuonių bravoras.  Bravoras nebuvo didelis – iki pat antro pasaulinio karo jis turėjo tik apie 40 darbininkų ir 10 tarnautojų. Fabrikui kiek geriau pradėjo sektis apie 1935 metus, kai miežius salyklui pradėjo vežtis iš Centrinės Lenkijos, o apynius – iš Lublino apylinkių (ir dabar žinome „Lubelske“). Tarą, tai yra stiklo butelius, pagamindavo vietinis stiklo fabrikėlis „Nemunas“.

Tačiau ant „Lidskoe Pivo“ etiketės rasite kitą įkūrimo datą – 1876-uosius… Taip atsitiko, kad miesto pakraštyje, šalia savo lentpjūvės, aludarystės verslą pradėti sumanė ir apsukrus miestietis Noselis Pupko. Vėliau išaugusią daryklą valdė Meilachas Pupko, po to – jo sūnūs Markas ir Šimonas Pupko. Lenkiškai pilnai ji vadinosi “Bracia Pupko – Browar, Słodownia i Wytwórnia Wód Gazowanych”. Šiaip jau bravorų gamybos apimtys didelės nebuvo,  jos tesudarė tik apie 1% tarpukario Lenkijos alaus.

Užėjus karui darbas darykloje padėjo išlikti kai kuriems jos darbuotojams, tame tarpe buvusiems šeimininkams Pupko. Kaip reikalingi daryklai darbininkai –  žydai jie išsilaikė joje nepaliesti iki 1943 metų, o įspėjus vokiečiui inžinieriui apie artėjančią baudžiamą akciją – spėjo pabėgti į mišką, iššokę iš važiuojančio traukinio. Po karo Pupko dar grįžo į Lydą, bet aišku niekas jiems daryklos grąžinti neketino, ir šeima išvyko gyventi ir verstis į užsienį (sako, susikrovė nemažus turtus Meksikoje).

Lydos apylinkės negarsėjo gerais salykliniais miežiais, nei apyniais, bet vietinį alų, matyt, gelbėjo geras vietos vanduo. Gamino daryklos standartines to meto alaus rūšis – bavariškąjį, Pilzeno, Kovo, Dvigubą, Stalo. Praktiškai tiesioginė konkurencija vyko tarp Vilniaus (Szopeno), Gardino (Margolio) ir Baltstogės (dabartiniai „Dojlidy“) alaus. Dabar šios daryklos yra trijose skirtingose šalyse, ir praktiškai tarpusavyje nebesusiduria.

Štai kaip apie Lydos alų rašo lenkų alaus tyrinėtojas Odlanicki – Poczobutt: „Vietos Lydos bravorų alus dėl geros kainos populiarus tarp vietos valstiečių ir miesto darbininkų, ir ne tik šioje vaivadijoje, bet ir kaimyninėse, visų pirma Vilniaus. Tačiau dėl reiklesnių vartotojų atvežama daug geresnio rūšių, bet ir brangesnio alaus“. Be jokių abejonių, juk ir tarpukario Vilniuje savo atstovybę turėjo, sakysime, Centrinei Lenkijos daliai priklausęs „Okocimas“ ar Varšuvos bravorai.

Taigi, mažai pėdsakų išliko iš lenkiškai – žydiškos Lydos. Tai – kaip matome charakteringame reklaminiame klipe – ir istorija kuriama iš naujo, nuo senųjų LDK karžygių. Baltarusių (suomių?) marketingistai ant „Lidskoje pivo“ perkėlė Pupko kadaise iškovotus medalius. Tačiau gražinti bravorui senojo pavadinimo, kaip Kaune, panašu, visai nesirengiama. O ir kam? Juk ten dabar kitos problemos – panašu, nedaug pabrangęs alus perkamas kaip iš pypkės. O esant tokiai palankiai kainai „atkurto“ Lydos lagerio galėsime nemažai paragauti ir Lietuvoje.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

3 Responses to Lydos alus. Kuria istoriją

  1. Ciobiskis says:

    Dar įdomus dalykas, kad visos to laikmečio įkūrimo daryklos savo simbolikoje naudoja statinę. Šiame straipsnyje Pipermesterjo – kažkokia meška į statinę įsirioblino, Pupko – elnias ant statinės lipa. Szopeno / Tauro emblemoje du monstrai statinę laiko, Volfo Engelmano atitinkamai. O dabar… negi pieši CKT. Belieka apynius pavingiuoti…

  2. Dadis says:

    Visa Lietuva jau berods porą metų geria “Lidskoje pivo” produkciją – tai “Smetoniška gira”. :)

  3. Ciobiskis says:

    Taip, tas tiesa… Bet mes – ne tikros giros blogas. Nors gal kada bus toks postas apie giros kilmę ir tikrumą…

Leave a Reply to Ciobiskis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *