Vasara pas Čižą

Iš Vasaknų patraukėme į Dusetas. Čia, ant Sartų ežero kranto, gyvena aludaris Čižas. Po mūsų korespondento apsilankymo prieš porą metų, man kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Tikėjausi iš paties aludario lūpų išgirsti daugiau komentarų.

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, kuris savo ruožtu įrengtas tokiame lyg ir buvusiame garaže. Labai draugiškos ir paslaugios, bet į bravorą ir antrame aukšte įkurtą “muziejų” be šeimininko nebuvome įleisti. Užtat tuoj pat buvo įleistas bokalas alaus ir pateikti traškūs, naminiai bulviniai blynai.

Gerai užsimaskavęs baras

Baras įrengtas pievelėje, labai paprastai ir skoningai – be papuvusių ratų, surudijusių prosų ir kitų absurdiškų aksesuarų. Viena siena apaugusi vešinčiais apyniais. Tikras malonumas sėdėti taip ramiai pievelėje ir stebėti vietinius bei svečius, atvykstančius įsipilti Čižo “Keptinio” – vienintelio Lietuvoje, gaminamo pagal tikrą keptinio tradiciją (įdomu, kad šis retas stilius aprašytas tik prancūziškoje Wikipedijoje).

Čižo “Keptinio” ne kartą esu ragavęs “Alaus namuose”, kur užsukęs, beveik visada jo užsisakau (kaip ir nuostabaus Paliūniškio “Senolių”, jei tik yra). Jo nesupainiosi su jokiu kitu, savo neskaidria ruda spalva ir rupiu, duoniškai salsvu skoniu išsiskiriančio tarp įprastų kaimo “šiaudinukų”.

Čižas ir jo sriuba Vilniaus Kaziuko mugėje (foto: Helkthon)

Sakoma, alus tiesiai iš aludario statinės būna šviežiausias ir skaniausias. Dėl šviežumo tikrai taip, tačiau mane labai nustebino… kad alus buvo patiekiamas visiškai šiltas. Suprantama, jis tiesiai iš statinės, tačiau kodėl ji turi stovėti ant stalo, o ne pastatyta šaltai, arba nuleista į kokią specialiai iškastą duobę? Sakykit ką norit, bet alus turi būt jei ne šaltas, tai bent vėsus, gaivinantis. Ponas Čižai, prašau, pasirūpinkite.

Nors Čižai svečiams suteikia nakvynę savo namuose – ir tokia galimybė pabendrauti tikrai gali tapti vizito vinimi – kitas puikus pasirinkimas yra skoningai sutvarkyta poilsiavietė kitoje pusėje Sartų ežero (“Pasartėlė“). Šaunieji “Pasartėlės” šeimininkai jums pasiūlys ką tik sugautos ir vietoje išrūkytos žuvies, o išsinuomavę namuką, be natūralios vietos maudynėms ar žvejybai, pirtelės, galėsite pasinaudoti ir baidarėmis, ypač tinkamomis greitai sugrįžti pas Čižą (tik 20 min. irklavimo!), kai tik užsimanysite suvilgyti gerklę. Jei jums pasiseks taip kaip mums, galbūt pateksite į Dusetų miestelio šventę ir greta esančiame hipodrome galėsite stebėti žirgų lenktynes (tai ta pati vieta, kur žiemą vyksta garsiosios Sartų lenktynės.) Arba panešioti antrą pusę (labiau tinka vyrams) žmonų nešiojimo rungtyje, kurios nugalėtojo laukia prizas – tiek alaus, kiek sveria jūsų ką tik nešiota brangenybė.

Šiemet turbūt rekomenduotume jums ten nuvykti liepos 23-iąją, kai Čižo šeima rengs tradicinį vėžių valgymo čempionatą. Jei manote kad tai retos rūšies naikinimo ir maisto švaistymo šventė, apsirinkate – čempionato esmė yra vėžių valgymo meistriškumas. Kiekvienas dalyvis gauna po 3 vėžius, kurie pasveriami prieš ir po. Nugalėtoju paskelbiamas tas, kuris suvalgo didžiausią procentinę vėžių dalį.

Čižas taip pat svečiuosis Kernavės gyvosios archeologijos dienose ir Žolinių metu Nidoje.