Tęsiame mūsų kelionės įspūdžius.
Austrija mus pasitiko nežmonišku kiekiu sniego. Kaip vėliau paaiškėjo, kad be balto sniego, kalnuose netrūko ir balto alaus. Weiss, weiss, dunkel-weiss.
(Oi, pamiršau paminėti, kad su mumis keliavo VEKS ambasadorių programos vadovė, todėl nepraleidom progos aplankyti mums brolišką miestą Linzą. Dar viena Europos kultūros sostinė mus pasitiko draugiškai, kadangi tik išlipę iš mašinos, pakliuvom į aludę, kurioje turėjom garbės kultūringai paragauti austriško alaus. Mūsų atveju tai buvo Stiegl. Alus kaip alus – auksinis lageris ir tiek, sausas ir švarus, o aludė tuom tarp nusipelno tik geriausių žodžių. Tegyvuoja kultūra!)
Kaip jau rašėm, mes kalnams gerai pasiruošėm Čekijos supermarkete. Tad tikrai neliūdėjom savo naujoje buveinėje, pensione pas kalnų dvasią Georgą. Zlatoprameno ir Primator dėžės tuštėjo kryptingai ir nuosekliai.
O jau kuo galėjom pasidžiaugti be mūsų čekiškų resursų – tai plačiu pasirinkimu kvietinio alaus. Daugiausia tose vietose (ant kalno, pakalnėj, miestelio bare) buvo galima paskanauti vokiško ir austriško weissbier. Nuo plačiau žinomų Franziskanerio ir Erdingerio iki mums naujų Fohrenburgerio ar Meisel’s Weiss.
Vis grįžtu mintimis į tas dienas. Įsivaizduokit: ledu spindinčios kalnų viršūnės, malonus kojų nuovargis po pusdienio ant snieglentės, šylanti nugara nuo zenite esančios kalnų saulės ir gaivus gurkšnis dunkel-weisso. O kur dar šalia klegantys draugai, skimbčiojantys į sveikatą bokalais? Ar gali būt geriau?.. Man regis tikrai galėčiau dalyvauti konkurse “The Perfect Pint”.
Na bet gana sentimentų, grįžkim prie alaus. Kurį čia išsamiau aprašius? Ragaut teko įvairių, kaip sakiau, daugiausia kvietinių, nes mūsų kuklia nuomone, austriškas lageris itin kažkuo įspūdingu nepasižymėjo. Gal tik vieną paminėčiau, vietinį to regiono alų – Frastanzer – kurio ir lageris buvo visai neblogas. Skonis buvo gan stipriai salyklingas, pats alus tikrai nebuvo pergazuotas, o apyniai buvo gan įdomiai juntami tik “nosyje” ir vėlyvam vėlyvam poskonyje. Spalva, žinoma, standartinė – šviesiai auksinė, tačiau puta žymiai ilgiau besilaikanti nei pvz. anksčiau ragauto Stiegl. Kad apginti šiek tiek austriško lagerio pozicijas, turiu pagirti šį alų.
Kvietinio fronte herojų buvo daugiau. Tikrai patiko Fohrenburgerio abu- tiek šviesus kvietinis, tiek dunkelweiss’as. Na aš ten su bloknotėliu rankoj nestovėjau, tai nelabai atsimenu visų plonybių, gal kolegos komentaruose ką parašys, tačiau jau minėjau, kad vienu metu rankoje buvo “The Perfect Pint” . Na o šiaip visas tas alus geriausiose tradicijose – juntami bananai, gvazdikėliai, kalendros – prieskoniai, kurių variacijos ir daro kvietinį tokį įdomų.
Iš tiesų, tai man labai knieti pereiti prie ko gero esminės pasakojimo dalies – kaip TAD lankė Leipzigą ir ragavo tradicinį, tame krašte kilusį, tą kraštą garsinantį gose alų. Jau grįždami namo iš Austrijos, nutarėmę nukrypti iš kelio keliasdešimt kilometrų ir atiduoti pagarbą miestui, kuris davė pasauliui šią savitą alaus rūšį.
Na tas pagarbos atidavimas apsiribojo tuo, kad tiesiu taikymu šovėm į bravorą-restoraną, kuris gamina ir pilsto gose. Ten mes praleidom vos kelias valandas, tačiau tikrai jas ilgai prisiminsim. Bet apie viską iš eilės.
Gose (nepainioti su belgišku gueuze ir su austrišku netikru Gösser) – alaus tipas, gimęs ir augęs Leipzige. Tai tradicinis priešlagerinio periodo, viršutinės fermentacijos alus. Jis verdamas iš salyklo mišinio, kuriame ženkli dalis yra kviečių sąlyklo. Dabar jau nesutariama, kokia ta dalis, bet aišku viena: kviečių – nemažiau kaip 40 procentų. Likusi dalis – miežiai. O dabar dėmesio! Itin svarbus akcentas yra tai, kad į gose dedama kalendros sėklų ir… druskos.
Originaliai gose buvo spontaninės fermentacijos alus, tuo mums primindamas belgišką gueuze, su kuriuo sudaro vieną rūgštokų/sūrokų/aitrokų kvietinių alų šeimyną, į kurią dar įeina keletas alaus rūšių – tokių kaip belgų witbier, Berliner Weisse, Grodziskie ar Broyhan.
Kadangi gose mums primena senuosius laikus, kai lageris dar nebuvo užkariavęs Vokietijos, nenuostabu, kad jam teko nueiti nelengvą istorijos kelią. Pradėtas virti Goslar mieste (iš čia pavadinimas) 17 a. pradžioje, tapo toks populiarus Leipzige, kad vietinės daryklos pradėjo jį gaminti, ir galiausiai jis tapo to krašto alumi. Iš pradžių gose buvo spontaninės fermentacijos, vėliau bravoriai išrado viršutinės fermentacijos mielių ir pieno rūgšties mišinį, su kuriuo buvo galima pasiekti panašų efektą, kaip ir alui fermentuojantis spontaniškai.
20 a. pradžioje gose beveik išnyko. Po II pasaulinio karo dar buvo žmonių, kurie žinojo gose receptą, tačiau 60-aisiais, mirus paskutiniam iš bravorių-mohikanų, gose nebeliko. Tik 1980-aisiais alaus entuziasto Lotharo Goldhahno dėka, receptas buvo atgaivintas, ir mažoje alaus darykloje šalia Berlyno (tuomet dar DDR) išvirtas pirmasis naujas gose.
Mes lankėmės vienoje iš vos kelių alaus daryklų, kurios šiuo metu verda gose tam krašte – Gosebrauerei Bayerischer Bahnhof. Įsikūrusi buvusios geležinkelio stoties pastate, ši darykla (o kartu ir restoranas) – iš ties nereali vieta. Stoties perono žibintai, dabar atsidūrę po stogu, puikiai dera su varinias blizgančiais alaus katilais, gal penkių metrų aukščio durys atsiveria, įeinantiems aludės vidun. Gražus gabaliukas istorinio paveldo.
Gose alus – gaivus, puikiai subalansuotas kvietinio ir miežinio salyklo šedevras. Ir iš tiesų, kas labiausiai jame žavi – tai tas sūrumo poskonis, tarsi ir atsveriantis pirmą įspūdį rūgštaus agresyvumo. Gose spalva – šviesaus šiaudo, nepermatoma. Aromate, žinoma, pirmiausia juntamos kalendros, tačiau įkvėpus giliau, galima pajusti kriaušių, obuolių, netgi uogų aromatus.
Ką čia ir bepridursi. Būsit tuose kraštuose, ir neišgersit gose – geriau niekam apie tai nepasakokit!
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Gose tikrai vienas iš metų atradimų!
Beje jį tame Bayerischer Bahnhof siūlė gert ne tik vieną, bet ir sumaišytą su 40 laipsnių Allasch kmynų degtine, iki šiol gailiuosi, kad nesusigundžiau.
Dar kažkur skaičiau kad kitas kvietinis alus, kurio irgi tame bravore neparagavom, verdamas panašiai kaip Gose, tik procesas ir receptas šiek tiek skiriasi.
Kitąkart!
Beje, Leipzig’as kaip senovės komercinis centras, stipriai vystė prekybą su Baltų žemėm, turbūt gintaro kelias per ten ėjo.. o kas žino, kokį gintarą mūsų protėviai po to vešdavosi atgal?:)
Ramtyn, super kad tą užsukimą į Leipzigą sumanei, po tūkstančio kilometrų autobanais, tai buvo puikus rewardas!
O miksas, kurį minėjai, tai tikrai neblogas, nes po jo VEKS vyr. ambasadorė visą kelią iki Berlyno čiulbėjo:)
Hmm, o to kito alaus nepamenu sąraše… Kitą kart.