Pasidavęs kelionių aistrai, aš išlipau iš Ryanairo lėktuvo laisvajame Brėmeno mieste. Jis pasitiko mane širdingai, specialiai mano atvykimui (juokauju žinoma) 974 kartą surengęs kasmetinę mugę “Ischa Freimarkt” ir specialų miesto paradą, kuriame žygiavo visi miestelėnai, o priekyje miesto simboliai Asilas, Šuo ir Gaidys mėtė į publiką saldainius.
Isha Freimarkt
Bremeno miestas yra tiesiog pasidavęs “Beck’s” alaus manijai. Jai gali prilygti nebent žaliai-balta meilė “Werder” futbolo komandai. “Beck’s” butelius, kurie sudaro bene trečdalį viso Vokietijos alaus eksporto ir tuo labai džiaugiasi koncernas “InBev”, puošia šio Šiaurės Vokietijos miesto herbas – baltai raudonai šachmatiškai padabintas raktas. Negana to, berods būtent čia prasidėjo visa ta velniava iš serijos skaidrūs buteliai, alus-su-žaliomis-citrinomis, alus-su-žaliąja-arbata, kolabier ir t.t., tačiau brėmeniečiai visa tai, atrodo, priima labai ramiai ar net su entuziazmu. Siurbčioja iš tų savo 0,3 buteliukų alų šaltyje ir tiek… Gal tikrai tame “Beck’s” kažkas yra?
Visą tai galime išbandyti miesto aludėse, kur pateikiamas “Beck’s”, o tiksliau “Haake Beck” (C.H. Haake Brauerei ir Beck & Co susijungė 1981-ais) arsenalas, įpilamas į 0,2 l; 0,4 l ir vidurio mėgėjams į 0,3 l taures, papuoštas tuo gražiu “musmirės” popierėliu alaus lašams sugerti.
Foto: thoth188 / CreativeCommons
Kavinėje “Casablanca” ragavau “Haake-Beck Kräusen” – to eine naturtrübe, norddeutsche Bierspezialität – cloudy lagerio kvietinio drumstumu, su riešutų sviesto prieskoniu bei kiek uogomis karstelėjusiu atoskoniu, kas išplėšia šį alų iš pilsų dominijos, ir paverčia specialiu momentu tegu esančiu ir po koncerno brendu. Kitos rūšys “Haake-Beck Pils”, “Haake-Beck 12” (dvanactka futbolo fanams ir pankams!) ar “Vitamalz” (gira!) nebuvo tokios ypatingos, nors ir galima sakyt klasikinių klasikinės. Įdomu tai, kad Brėmeno aludėse populiaru turėt ir čekišką alternatyvą, pvz. Staropramen Černy ar Budvarą.
Bet aišku aš esu “Tikro Alaus” žurnalistas, ir man pažinties vien tik su “Haake-Beck” neužteko. Šniūro (Shnoor) kvartale susiradau gyvo alaus daryklą “Schüttinger“. Ankstyvą rytą rinkosi tik pirmieji turistai ir mugei pasiruošę vietiniai, pavyzdžiui solidaus amžiaus vyrukas rankoje “už pavadėlio” laikantis katę-balioną su priklijuotomis popierinėmis kojomis. Mūro rūsyje šis mikrobravoras įsikūrė berods tik 1990, ir buvo galima apžiūrėti kiek į “Avilio” panašią įrangą – tamsoje žalia lempele mirkčiojo vario talpos. Iš karto užsisakiau paragauti visas tris čia verdamas alaus rūšis, nes ketvirtosios pavadinimas buvo kolabier, tai suvokiau kad man jos nereikia.
Schüttinger bravaludės katilai. Foto: Eric The Fish / CreativeCommons
Rusvaplaukė padavėja netruko išpildyti mano užsakymą “alles aber bitte kleine“, ir prieš mane išsirikiavo “Schüttinger Dunkell” (5,1 ABV), “Schüttinger Alster” (5,8 ABV) ir tai, ką aš laikiau “Schüttinger Helles”. Taigi apie viską šioje alinėje iš eilės. “Dunkell” turėjo labai silpną kvapą, tačiau tamsios eee kolos spalvą, su giliu kandžiu ąžuolo skoniu ir lengvu giliu poskoniu. “Alster” daug greičiau pajutau apynius, sumišusius su duona, gira paspalvintu pilnumu. Pabaigai pasilikau lengvą, bet nežinau kodėl.
Tačiau pižonas uodžiu aš tą mein “Hell” ir ten pilnas spektras citrinų kaip iš limonado. Pirmasis gurkšnis ir neliko abejonės šaunioji Rotkopf man sutaisė tikrą radlerį, t.y. prašoma-neprašoma šviesų alų sumaišė su “Sprite”. Ir ne man vienam, kaip vėliau įsižiūrėjau – iš tikrųjų ima ir maišo prie baro, gal ir be piktų kėslų, gal net priešingai! Štai tau ir vokiškas vaišingumas – nori gaivos, gausi gaivą! Kadangi “spraito” neapžvelgiame, nieko negaliu pasakyt apie šios alaus daryklos pasiekimus daugiau.
Jei gyvo alaus darykla “Schüttinger” yra lengvai randama, tai antroji Brėmeno (becks-becks-haakebeck-warsteinner-haakebeck-haakebeck-bitburger-becks-haakebeck-becks) alternatyva, arba “Borgfelder Landhaus” – ten reikia važiuoti iki paskutinės tramvajaus stotelės ir dar paeiti už kanalo (arba jei automobiliu tai į Grigiškes). Tik miestelis vadinasi Borgfeld, bet iškart į jį patekus matosi didelė užeigtrobė (turbūt aš pirmas išradau šį žodį, ar ne?).
Pats pastatas yra gana įdomus – priekyje jo yra krašto restoranas su sočiomis porcijomis, viduryje variu žvilga darykla, o gale yra didelė erdvė šokiams – tiems kur virš 50m su arbatėle ir riestainiais tuo metu kai aš buvau (sekmadienio popietę) ar “electro rave” kitiems (matyt, penkt/šeštadieniais). Alų man pristatė pati ponia savininkė, deja, įspėjusi, kad porterio virimas išsemtas, o deja winterbock dar nepradėtas. Norintieji alų gali išsinešti ir užkemšamuose 10 l stikliniuose ąsočiuose, vėlgi panašiuose į kadaise “Avilio” turėtus.
Rami priemesčio "Landhaus" nuotaika
Taigi… “Borgfelder Urtrüb” (4.8 ABV) ir “Lilienthaler Dunkel” (4.8 ABV). Pirmasis tai šviesus alus su itin stipriau puta, savo drumstoje spalvoje sklepiantis grūdų, juodojo pipiro, lazdyno, obuolio, žolės skonius. Lilentalio (kiek supratau, gretimai esančio miestelio) tamsusis pasižymėjo stipriu karamelės kvapu, aštriu vos ne iki ekstremumo skoniu bet gaivia užbaiga. Kirsdamas prie to pateiktą dešrelę ir riestainį, nesigailėjau čia atvykęs.
Reziume…? Jei dvigubai tamsus alus kažkiek gal geriau skambėjo Šniūre- Senamiestyje, o kažkiek gal geriau Zwickel/Keller pavyko aludariui Brėmeno Garliavoje. Bet į Šiaurės Vokietijos sostinę turi atvykti susitaikęs su tokia reklamos teisybe. Juk mes siekiame vieno – pajusti skirtumą, ar ne:) ?
– –
Thanks for photos shared under CreativeCommons license: Eric The Fish / CC BY 2.0, and thoth188 / CC BY-NC-SA 2.0.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Smagiai parašyta, neteko būti Bremene, dabar žinosiu kokia ten situacija su alum :)
Ps. Jei Ryanair’as vis dar pigiai skraidina į Bremen’ą, nepatingėkite pasiimti traukinį iki Dusseldorf’o alt bier alaus paskanauti (http://www.europeanbeerguide.net/dusspubs.htm)