Emblematinis danų bravoras Mikkeller, kurio alų, neslėpsime, esame pamėgę, ir apie kurį jau ne kartą rašėme, šiais laikais pasiekiamas ir mūsų kraštų ragautojui. Vėlgi kol kas tik Rygoje, toje pačioje Alus Salons parduotuvėje. Prieš daugiau nei mėnesį draugo paprašiau parvežti dėžę pavyzdžių, užsakymas skambėjo “visų Mikkeller, Brewdog, Sierra Nevada”, ir dar kai ką belgiško.
Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.
Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).
Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.
Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.
Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.
Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.
Visos foto: Tikro Alaus archyvo.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Idomu butu paragaut to Sorachi apynio… Yra koks panasumas is mum zinomu apyniu :)? Dekui uz straipsni
O kur Kopenhagoje geriausiai “Mikkeller” alų pirkt? Vesterbrogade 20, kur “Mikkeller” būstinė, ar Stefansgade 35, kur “Mikkeller & Friends” baras ir parduotuvė?
Dar matau yra “Mikkeller Bar” (Viktoriagade 8BC), bet ten kaip suprantu tik baras.
Dadi, mes perkam Rygoj:) O šiaip bene geriausia alaus pardė – su galimybe paragaut vietoj – yra Ølbutikken, Istedgade 44.
Dėkui. Tame “Ølbutikken” ir “Mikkeller” bus kaip suprantu?
Be abejo – ten visi hipsterių alūs reprezentuojami. Čia sarašas: http://www.olbutikken.dk/browse/1
Super! Dėkui.
Gaila, bet dar (? ar beteks? tikiuosi, jie tos savo edukacijos nebaigė…?) neteko ragauti Mikkeler “vieno apynio” serijos alų. Žinodamas, kokius nuostabius dalykus Mikkeller išdarinėja su kitais savo alučiais, neabejoju, kad būtų puikus turas. Kurio įspūdžiai pranoktų tuos, kurie liko po pažinties su vienu kitu egzemplioriumi iš analogiškos serijos, verdamos britų Marstons bravoro. Pastarojo įprastinė produkcija, kiek jos teko ragauti, šiaip jau yra blankoka, tad mėginimas pasiūlyti “single hop” alaus yra sveikintinas ir netgi šiek tiek stebinantis tokiu jiems nebūdingu inovatyvumu. Kol kas teko paragauti tik du iš jų “vienapynių” – pasirinkau mano labai gerbiamą “Cascade” ir iki tol negirdėtą “Kohatu”. Abu nenuliūdino, bet ir nepribloškė; abiems, mano skoniu, pritrūko….daugiau apynių. Kitas gal tai pavadintų skonio subtilumu, man gi norėjosi skonio solidumo… Bet ragauti buvo verta, tad dairysiuosi ir kitų jų “singlų”. Nes girdėjau, kad Marstons uoliai tęsia tą savo seriją, kas porą mėnesių išleisdamas vis naują “vienapynį”.
Pagaliau nusipirkau ir paragavau:
http://img600.imageshack.us/img600/4780/20130515220.jpg
Visas šitas gėris kainavo 154 DKK.
“Texas Ranger” – porteris su chipotle pipirais (labai neįprasta, bet skanu, ypač tas pipiriukų aštrumas), “Cream Ale” – elis su greipfrutų poskoniu (nerealiai patiko!). Kiti du buteliukai laukia savo eilės. :)
Mačiau ir visą “Single hop” seriją, bet jos pirkt nesurizikavau – nutariau, kad iki jos dar reikia paaugti. :)
Besidomintiems: “Texas Ranger” dar prieš Kalėdas atvyko ir į Vilniaus GAP.
Ten pat galima įsigyti ir kitą “pipirinį” elį: “Sgt.Pepper” iš JAV (Cambridge BrewC, šalia Bostono, visai greta Harvardo – išliko šviesūs atsiminimai iš ten lankyto Cambridge BC Pub’o, bet tada jie dar nevirė “Sgt.Pepperi’io” :-)