Prieš mėnesį mūsų draugijos bičiulio, talentingo istoriko Vasilijaus Safronovo išleistoje knygoje “Klaipėda Europos istorijos kontekstuose” randame ir jo kolegės, istorikės Indrės Šimkutės straipsnį “Svaigieji gėrimai ir jų importas Klaipėdoje XIII–XIX amžiais”. Jame – įvairių svaigiųjų gėrimų vartojimo tyrimų aprašymas. V. Safronovo leidimu, publikuojame žymiai sutrumpintą straipsnio dalį, liečiančią būtent alaus vartojimo kultūros raidą Klaipėdoje. Išnašų numeracija palikta kaip originaliame straipsnyje. Vėliau bus patalpinta antra dalis.
Ačiū mokslininkams už leidimą publikuoti!
> > >
Patogi laivybai Baltijos jūra jungė palei jos pakrantes įsikūrusius uostus, kuriems tarpininkaujant, skirtingų kraštų gyventojai galėjo įsigyti ar parduoti įvairių prekių. Viena geidžiamiausių prekių viduramžių ir naujųjų laikų Europoje buvo įvairių rūšių svaigieji gėrimai. Klaipėda, kaip jūrų uostas, nuo pat XIII a., o ypač naujaisiais laikais, šiai prekei plačiai atvėrė vartus.
Vietinė ir tarptautinė svaigiųjų gėrimų rinka Klaipėdoje buvo nuolat reguliuojama griežtais įstatymais. Literatūroje randame nemažai faktų apie alaus, midaus, degtinės gamybą šiame mieste (1).
Klaipėdoje išties egzistavo svaigiųjų gėrimų vartojimo kultūra – tai mums rodo ir archeologinių tyrimų metu rasti su tuo susiję artefaktai. Gertuvės, ąsočiai, bokalai, puodeliai buvo skirti įvairiems skysčiams pilstyti ir gerti (3). Gėrimai buvo laikomi ar transportuojami statinėse, o nuo XVII a. – ir stikliniuose buteliuose. Į butelius supilstyti gėrimai XVII–XIX a. neabejotinai patekdavo ir ant Klaipėdos miestiečių stalo – namuose, smuklėse, restoranuose ar kitur.
Stereotipinis gėrimo proceso siejimas su amoraliu gyvenimo būdu iš dalies padarė įtaką ir svaigiųjų gėrimų istorijos tyrimams, kurių diapazonas Lietuvoje šiandien nėra itin platus. Svaigiųjų gėrimų gamyba, prekyba ir vartojimas apima įvairias žmonių gyvenimo sritis, todėl jų istorija neturėtų būti tapatinama tik su girtuokliavimo problemomis, apie kurias viešosios diskusijos iš esmės prasidėjo tik XIX amžiuje (4). Kitapus šios kritinės ribos atsiveria kur kas įdomesni žmonių poreikiai – prestižas, skonis, bendravimas, religinės bei švenčių apeigos ir kt.Fermentuoti, vėliau ir distiliuoti gėrimai buvo ypač svarbi priemonė sveikatingumui palaikyti. Įvairūs vandens užkratai tuo metu buvo dažnas reiškinys, o alus, vynas ar degtinė padėdavo apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų (5). Taigi svaigieji gėrimai neabejotinai veikė miestiesčių socialinio, kultūrinio, religinio ar asmeninio gyvenimo kokybę.
Klaipėdoje archeologinių tyrimų metu rastos XVI a. alaus statinės kranelis (sklype Tiltų g. 6A) ir kamštis (sklype Turgaus g. 31). MLIM
Svaigiųjų gėrimų vartojimo ištakas Klaipėdoje turėtumėme sieti su pilimi, kurią Vokiečių ordinas pastatė Dangės upės žiotyse. Midus, alus ir vynas XII–XIII amžių kontekste kronikoje neatsiejami nuo valgių, puotų ir vaišių. Materialūs daiktai, įrodantys svaigiųjų gėrimų vartojimo pilyje apraiškas, žinomi iš XIV–XV a. susiformavusių kultūrinių sluoksnių (7).
Svaigiuosius gėrimus, skirtingai nei kitas maisto atsargas, Ordinas sandėliuodavo pilies konvento rūsyje. Nevietinis Vismaro, Dancigo ar Karaliaučiaus alus XV a. pirmojoje pusėje buvo tiekiamas statinėse (Tonnen). Įdomu tai, kad Ordino kasa, nepaisant įtemptų santykių su rytiniu kaimynu, 1409 m. apmokėjo ir 24 statinių Vismaro alaus, skirto Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, sąskaitą (15). Nors skirtingų alaus rūšių laikui bėgant vis gausėjo, gyventojų gomuriui labiausiai įprastu tapo vietinis, anksčiausiai nuo 1415 m. Klaipėdos komtūrijos alaus darykloje gamintas Kolacijų (Kollatienbier) ir Konvento (Konventbier) alus. XVI a. pirmajame ketvirtyje, dar Ordino valdymo laikais, minima pusantros statinės (Faß) ir atvežtinio Gubeno alaus. Visgi skirtingai nei vynas, alus, išskyrus kai kurias importuojamas rūšis, viduramžiais ir naujaisiais laikais nebuvo laikomas prabangos preke. Alus buvo vartojamas kasdien troškuliui malšinti ir dėl aukšto kaloringumo – kaip maisto papildas (16). Tuo tarpu vynas per visą Ordino valdymo laikotarpį Klaipėdoje minimas vos kelis kartus.
Svaigieji gėrimai ant miestiečių stalo Klaipėdoje iki XVII amžiaus vidurio
Alus ir midus viduramžiais bei ankstyvaisiais naujaisiais laikais ant miestiečių stalo buvo patiekiamas net dažniau nei paprastas vanduo. Alus pirmiausia buvo vartojamas ne kaip stimuliuojanti medžiaga, bet kiekvieno valgio metu ar kaip pagrindas gaminant maistą (pvz., maistui virti) (22). Tuo tarpu midus buvo geriamas vietoje vyno ir mėgstamas ypač tose šalyse, kuriose vynas nebuvo gaminamas (23). XV a. svaigiųjų gėrimų pasigamindavo ir patys miestiečiai. Tai rodo 1475 m. suteikta privilegija, kuri įpareigojo pilstančius alų ir midų nuo kiekvienos statinės duoti mažą skotą prūsiškomis monetomis (24). Gero alaus skonis priklausė nuo daugybės įvairių veiksnių: vandens, žaliavų, prieskonių parinkimo, gamybos proceso, tinkamų indų, sandėliavimo, rūsio, temperatūros, galiausiai švaros! (25)
Kad ir kaip būtų, ne kiekviena Klaipėdoje gyvenusi šeima turėjo tinkamas sąlygas geram alui gaminti, todėl ne visada gerdavo (ar įsigydavo) kokybišką gėrimą. Skirtingai nei vietiniams, kurie buvo pripratę prie vienokio ar kitokio alaus skonio, svečiams turėjo būti siūlomas tik geras ir kokybiškas alus. Minima, kad XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje pagrindinis klaipėdiečių užsiėmimas, šalia žvejybos ir prekybos, buvo laikymas karčemų, t. y. smuklių (27), kuriose į miestą užklydę svečiai galėjo pavalgyti ir išgerti.
Pinigai iš „salyklo mokesčio“ buvo naudojami miesto bendruomenės poreikiams. Pavyzdžiui, 1535 m. nuo šio mokesčio nuspręsta išskaičiuoti pinigus, skirtus pylimui aplinkui miestą supilti (28). Tai rodo, kad svaigiųjų gėrimų vartojimas buvo vienas svarbesnių to meto Klaipėdos miesto pajamų šaltinių.
Archeologinių tyrimų metu Klaipėdos senamiestyje, prie Tomo gatvės, buvo aptiktas pastatas, datuojamas apie 1550 m. Spėjama, kad tame pastate galėjo veikti smuklė (29). Visai netoliese buvo rasta galimai šiai smuklei priklausiusio inventoriaus liekanų – stalo indų, butelių, grafinų šukių, kurie daugiausia buvo skirti vynui. XVI a. Baltijos jūros regioną buvo „užvaldęs“ nuo Ordino laikų Klaipėdoje žinomas Pareinės vynas, kurio prekyba daugiausia užsiėmė Liubeko pirkliai (32). Žinoma, kad Liubekas XVI–XVII a. laivais į Prūsiją transportuodavo geros kokybės alų (33). Svaigiųjų gėrimų klaipėdiečiai, matyt, galėjo gauti ir per pirklius tarpininkus (lygerius), atvykdavusius ne tik iš Liubeko, Nyderlandų ar Dancigo, bet ir iš Anglijos ar Škotijos (36).
Sprendžiant iš 1572–1613 m. Prūsijos hercogo išleistų nutarimų, gėrimus Klaipėdoje galėdavo gamintis kiekvienas, kas tik sugebėdavo (15 pav.). Žinoma, tai labiausiai erzino tuos, kurie teisėtai vertėsi gėrimų verslu ir atitinkamai, laikydamiesi Sandorių įstatymo, mokėjo mokesčius. Dėl šios priežasties svaigiųjų gėrimų gamyba ir prekyba Klaipėdoje buvo griežtai reglamentuota. Bendra tvarka buvo tokia: alų, midų ir degtinę savo poreikiams daryti galėjo visi, tačiau buvo draudžiama, neturint teisės, gėrimais vaišinti svečius ar juo labiau pardavinėti iš namų (37). Išimtis 1647 m. buvo taikoma tik sunkiai besiverčiantiems, tačiau miestiečių teises turintiems mokyklų tarnautojams (mokytojams). Jiems buvo leista verstis alaus darymu (38).
Nuo XVII a. pirmosios pusės, Klaipėdai tapus tvirtove, išaugo jos gyventojų skaičius (39), todėl natūraliai turėjo padidėti ir svaigiųjų gėrimų paklausa. Savo teisėmis daryti alų ir juo laisvai prekiauti pradėjo rūpintis ir gyventojai į pietus nuo Senosios Dangės vagos (dabar apytikriai Didžioji Vandens g.) buvusiame Odų gatvelės rajone, kuriame XVII a. ypač padaugėjo imigrantų – škotų, švedų, prancūzų, danų, olandų ir kt .Tarp svetimšalių minimas ir pilies aludaris Georgas Bildau (40). XVII a. už Akmenų (arba Kūlių) vartų miestas turėjo pasistatęs salyklo džiovyklą, kuri vėliau virto alaus darykla (41).
(bus daugiau)
Indrė Šimkutė, Svaigieji gėrimai ir jų importas Klaipėdoje XIII–XIX amžiais, in: Vasilijus Safronovas (Sud.), Klaipėda Europos istorijos kontekstuose: straipsnių rinkinys. Klaipėda, 2013, p. 54-65.
– – –
Nuorodos:
1 Jonas Tatoris, Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Vilnius, 1994; Gerhard WilloWeiT, Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. Bd. I. Marburg/Lahn, 1969; Johanas Zembrickis, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. Klaipėda, 2002; Johanas Zembrickis, Klaipėda XIX amžiuje. Klaipėda, 2004.
3 Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika XIV a. vid. – XIX a. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių. Sud. Roma Songailaitė, Liolė Rutkaitienė. Klaipėda, 2010, p. 107.
4 Ortwin Pelc, „Dem Trunke ergeben…“ Alkoholkonsum und Mässigkeitsbestrebungen in Lübeck in der Mitte des 19. Jahrhunderts. In Lust und Last des Trinkens in Lübeck: Beiträge zu dem Phänomen vom Mittelalter bis zum 19. Jahrhundert. Hrsg. von Gerhard Gerkens, Antjekathrin Grassmann. Lübeck, 1996, S. 41.
5 Jutta Kürtz, Aus Kanne, Faß und Buddel. Kleine norddeutsche Trinkgeschichte(n). Lübeck, 1986, S. 10.
7 Vladas Žulkus, Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija. Vilnius, 2002, p. 112.
15 WilloWeit (kaip 1 nuoroda), S. 79.
16 Rolf Hammel-Kiesow, Der Anteil des Lasters am „Staatshaushalt“. Oder: Wer verdiente am Trinken? In Lust und Last (kaip 4 nuoroda), S. 27.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Dėkui už straipsnį – laukiam tęsinio. :)