Nuotabus “Alaus bibliotekos” logo – be knygų, jie dar siūlo ir alaus
Laikas grįžti prie neužbaigtos diskusijos – kaip pavadinti, ir kaip atskirti – Kraftą nuo plytos, mažą nuo miražo, o kriek‘ą nuo Žagarės?
Įdomių dalykų įvyko per paskutiniuosius metus Lietuvos (ir apskritai, Batijos šalių) alaus scenoje. Naujoviški barai su šimtais alaus, vis naujas mikrobravoras, alaus importuotojai dygsta kaip grybai lietuje, ir vienas kitą bando pralenkti vežamais alaus kiekiais. Smagu!
Kita ryški tendencija – “industrinių” bravorų siekimas perimti šį sektorių (iš kurio dar nesenai vienas iš tų pačių bravorų vadovų bandė šaipytis kaip iš “trumpalaikės mados”) su visais jo vartotojais. Galima persipudruoti veidus, užsirašyti naujus pavadinimus, atblizginti etiketes ar kokia klaidinančia informacija pavilioti. Panašias funkcijas atlieka iki galo neapibrėžtas Kalnapilio alaus gaminamas “Vilkmergės” brendas, ir taikliai į butikinį vartotoją orientuotas Klaipėdos Švyturio bravoro produkcijos brendas “Raudonos plytos” (Carlsberg grupei priklauso ir nesenai transformuotas Latvijos ekvivalentas – “Aldaris”).
Visi nori pyrago, panašūs procesai vyksta visame pasaulyje, ir lyg ir nieko čia nauja ar bloga, o gal net mažiau įšrankių vartotojų švietimas ir t.t. Tačiau mes turime visai kitą kontekstą. Jei tarkim, JAV turi ilgalaikes veikiančias demokratijos, teisės, verslo, lobizmo tradicijas, yra pažinę ir prohibicijos fiasko, ir moka balansuoti mažojo ir didžiojo verslo interesus, o per 2030 metų mažieji aludariai išsikovojo padorias teises ir tapo greičiausiai augančia pramonės šaka, tai pas mus viskas kiek kitaip – prie atnaujinto veido puikiai dera seni agresyvūs ir pusiau nelegalūs metodai – neregistruotas lobizmas, naudingas sukuriantis išskirtines sąlygas didiesiems verslams, barų papirkinėjimai, taip vadinami “purvini kranai” (“dirty taps”), arba beprocentės paskolos duodamos su salygą prekiauti išskirtinai vienos įmonės teikiamą produkciją, klaidinanti informacija, ir t.t. ir pan. Tiek šių daryklų, tiek jų naujų brendų pompastiškas deklaracijas apie tai kas jie yra galima beveik pažodžiui skaityti norint suprasti kuo jie iš tiesų nėra:)
R. Daniels knygos “Designing great beers” viršelio fragmentas
Kaip vienas bičiulis išsireiškė, tai elementarus “Trojos arklys”, kurio tikslas – nusavinti kultūrinį ženklą ir neleisti šiame segmente įsitvirtinti kitiems žaidėjams. Jam patogu veikti, kai sąvokos iki galo neapibrėžtos, išplaukusios ir leidžia lengvai klaidinti vartotojus. Puikiai pamename muilo operas “Kaimiškas” ir “Gyvas” bei komedijas “Natūralus”, “Istorinis”, “Tradicinis” ar “Vienuolių verdamas”. Dabar ateina eilė naujiems sezonams “Craft” ir “Rankdarbiai” (Aldaris pasivadino “Craft Beer Team” ir gamina “rankų darbo” alų), pasakėlems apie “mažą šeimyninį bravorėlį iš pajūrio” (būtent tokiais žodžiais man Raudonų plytų butelį bandė pristatyti vienas sostinės bistro – pardavėjui atvėpo žandikaulis, kai jam parodžiau nugarėlėje mažomis raidelėmis užrašytą tikrą gamintoją) ar “Kriek” alui, neturinčiam nieko bendro su tikru kriek alaus stiliumi.
Lietuvoje vartojamas mažosios alaus daryklos apibrėžimas kiek pasenęs ir nelabai ką pasakantis. Panašu kad jis remiasi jau panaikinta akcizo įstatymo tvarka, pagal kurią lengvatos būdavo taikomos smulkioms įmonėms, gaminančioms iki 8 mln. l. alaus per metus; pasak VŽ, “daugelyje ES valstybių šis limitas siekia 1–3 mln. l per metus” (palyginimui, viena iš LT didžiųjų daryklų gamina beveik 200 mln. l. per metus).
Ne paslaptis, kad naujoji “craft” alaus banga likusį pasaulį pasiekė iš JAV, ir net kažkada ten tą amatą eksportavusi D. Britanija šiandien jau pati kopijuoja jos technologijas, stilius ir net medžiagas (naujausi britiški apyniai kupini amerikietiškų citrusų.) JAV ši banga turėjo ne vieną identiteto krizę ir begalę diskusijų dėl to, kas yra kas – tai suprantama, kai augimas toks greitas.
Kaip tik prieš keletą dienų Brewers Association – mažųjų aludarių teises ginanti JAV organizacija, pagaliau iš naujo apibrėžė kas turi teisę vadintis “craft brewer” JAV. Tai yra įmonės, kurios yra:
- mažos: gamina ne daugiau nei 3% viso šalyje pagaminamo alaus kiekio (JAV tai yra 6 mln barelių)
- nepriklausomos: mažiau nei 25% jos akcijų yra valdoma ar kontroliuojama gėrimų pramonės įmonės, kuri pati nėra “craft” darykla
- tradicinės: didžioji dalis pagaminamo alkoholio tūrio pareina iš alaus, kuris gaminamas naudojant tradicinius ar inovatyvius aludarystės sudėtines dalis ir jų fermentaciją. Skoniniai salykliniai gėrimai nelaikomi alumi.
Daugiau informacijos apie šį sprendimą – JAV aludario Tomo Čižausko puslapyje Yours For Good Fermentables. O apie tai, kodėl įmonės dydis yra esminis veiksnys – anksčiau čia publikuotame pasaulinio alaus eksperto Tim Webb straipsnyje.
BA apibrėžimas ne be priekaištų, bet pusė velnio. Jei jau kopijuojame kultūrą, kodėl nenukopijavus ir apibrėžimo? Tiesa, nelengva rasti taiklaus lietuviško atitinkmens žodžiui “craft” – kad ir dėl to, jog šis lakoniškas terminas apima ir senovinį amatą, ir modernias technologijas. Mūsų draugijos ta prasme naudojamas “tikras” (pagal CAMRA “Real Ale“) mums patinka, bet gal per bendras. “Rankų darbo” per siauras. “Amatininko” senovinis? Ši pavadinimų tema visiems baigia pabosti, bet išdiskutavus ją kartą iki galo, būtų galima eiti toliau. Galbūt teisus Charlie Papazian, vengiantis “craft” o naudojantis “mažas ir nepriklausomas” [bravoras]. Ką manote?
Sekantis žingsnis galėtų būtų įteisinti (teisiškai arba per praktiką) tokį apibrėžimą ir nustatyti jo panaudojimo reklamos tikslais teises. Šie žingsniai padėtų mažiesiems bravorams save lengviau diferencijuoti, pristatyti, šviesti vartotojus, ir kovoti už savo teises, tame tarpe ir už akcizo lengvatos atkūrimą, kuri yra visiškai logiška pagalba smulkiosioms įmonėms, egzistuojanti daugelyje išsivysčiusių šalių. Tai leistų ir MADA (Mažųjų alaus daryklų asociacijai) ginti bendrus interesus su tiek kaimiško alaus, tiek naujos bangos mikrobravorų įmonėmis.
Pagrindinis klausimas – ar to tikrai reikia? Ar tai kam nors padėtų?
Bet kuriuo atveju, ko tikrai reikia, tai mažiesiems aludariamss burtis ir veikti kartu. Daryti veiksmingus judesius, ir nustoti vaidytis arba tik skųstis “viskas blogai” bei “kiša pagalius į ratus”. Šitų muilo operų jau irgi pakaks, jos nebepatrauklos ir nedaro poveikio.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
nelabai supratau sios replikos ““Kriek” alui, neturinčiam nieko bendro su tikru kriek alaus stiliumi.” kai ant butelio parasyta kad tai alaus kokteilis ???? ar as cia kazko nesupratau kaiptas barmenas …..
Tai va ir aš nesuprantu – pagal pavadinimą “kriek” (yra toks belgiško alaus stilius, žr. http://alusalus.lt/2015/04/vilkmerges-kriek-tipo/), savo PR’e jie jį irgi iš belgų kildina (žr. http://www.15min.lt/naujiena/politika/pranesimai/naujasis-vilkmergescraft-alus-kriek-is-lietuvisku-vysniu-brandintas-puse-metu-418-481401), o iš tikrųjų tai alaus kokteilis (o gal tik šiaip alko-pop).
koki pabadinima beatrasi vis tiek didziuju ir beskoniu gamintoju marketologai vienokia ar kitokia forma “nupisa”, nes issemtos galimybes ju.
Nepanašu, kad mažieji gali išvis dėl ko nors susitarti tame didžiausia jų problema, o susitarimas jiems butinas ypatingai del logistikos paslaugų, o tai varo visi po kokias 7-8 bačkeles kiekvienas atskirai Pakruojis- Klaipėda pvz. paskui kiekvienas skaičiuoja, kad neapsimoka, ar bendrų šaldytuvų didžiuose centruose, nes Biržai, Kauno alus nugrūstas į apatines lentynas, tegu parodo, kad ta jų MADA netik popieriuje egzistuoja, kartu ir derybinės pozicijos rimtesnės būtų.
Na mintis buvo, kad apibrėžti tam tikrą skirtį ir ją komunikuoti, o būdų visokių gali būti. Panašiai kaip Kulinarinio paveldo fondas daro pvz., o juk tai elementari privačiai įsteigta viešoji įstaiga.
O šiaip tas tiesa, Lietuvoje dar neypač mokame burtis, bendradarbiauti ir atstovėti interesus. O gal?
Straipsnis geras, bet yra keletas bet. Tikro alaus judėjimą didieji jau inkorporavo į savo lentynas ir nieko naujo čia nebebus. Kalnapilis jau atvirai išsišaipė iš viso to, pirma vyšnių radlerį pasiūlę didelėse kvortose už buką keturių su viršum eurų kainą su reklama apie Kriekus ir Žagarę. Paskui matyt susivokė, kad apgavysčių kojos trumpos, pervadino gaminį į Vyšnių krieką, supilstė į mažus butelius ir numušė kainą. Čia svarbu juk ne alus, ne skonis, o marketingas. Vilkmergė žino, kad jų pirkėjas yra kostiumuotas verslininkas arba būsimas kostiumuotas verslininkas (norintis tokiu būti, bet nesantis), tad ir kuria jiems tokias reklamines pasakėles. Geriamas ne alus, o butelio forma, senovės idėja ir socialinis statusas. Kažkada Buratino limonado gazuotumu, limonadine puta, degtinės ir mazgotės prieskoniu pasižymintis Švyturio Ekstra užkariavo lietuvių protus ir širdis. Ši sėkmės istorija bus kartojama vis ir vis.
Be to, tie mažieji apie kuriuos kalbama, manęs nežavi. Aš norėčiau, kad taip būtų, bet deja. Dundulio esu ragavęs tris rūšis ir visos buvo siaubingos – visais trimis atvejais alus buvo nurūgštėjęs. Man netekę nei karto ragauti geriamo šios įmonės gaminio ir aš asmeniškai nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris ką nors gero apie tą gamintoją galėtų pasakyti. Kiek labiau tradiciniai mažieji, tokie kaip Biržų alus irgi nedžiugina. Kaip Biržai supranta perėjimą į Premium segmentą, apie kurį trimituoja jau beveik metus? Tik alaus pilstymu į stiklo tarą ir stiliaus nurodymu? Kodėl jų Tamsusis alus yra kažkoks diacetlinis/papuvusių obuolių prieskonio? Tai geriau nei buvo (šis alus yra modifikacija anksčiau gaminto Senovinio), bet vis vien tai net ne Tucherio (masinio korporacinio alaus) dunkelis ir jau tikrai ne tamsaus alaus šedevrai kaip Krug-Bräu Festbier ar Lager, kurie Norfoje stovi toje pačioje lentynoje ir kainuoja vos vos daugiau. Ar Biržai neragauja patys savo alaus ar jie elgiasi kaip ir įprasta Lietuvoje, promoutina idėją, o ne prekę, visvien niekas čia skonio neturi ir geriamas juk ne alus, o alaus marketingas. Juk galima ir kitaip. Kodėl panaši darykla Latvijoje, Valmiermuiža, sugeba alų padaryti be kažkokio kitą kartą sunkiai nusakomo, bet viską gadinančio pašalinio skonio, kaip Biržų gaminiuose ir pateikti ne prastesnius Helles, Dunkelius, Bockus už vokiečius?
Kol kas Lietuva ir alus yra nesuderinami dalykai.
Šiek tiek į nuošalę – niekad neteko užtikt nurūgštėjusio Dundulio egzemplioriaus, nors baisingi kiekiai išgerti.
Dėl Dundulio aš pasakiau teisybę. Trys alūs gerti skirtingais laiko intervalais ir skirtingais pateikimais (Dounkelis namuose iš pilstyklos Šeškinėje, Grynas Alaus namuose ir Gutstautas butelyje) visi buvo nelabai kokie. Atsižvelgiant į didelį kiekį teigiamų atsiliepimų bloguose, ratebeer ir t.t. apie šios daryklos gaminius, aš nemanau, kad visi jie buvo parašyti suinteresuotos pusės ar jų pakalbintų entuziastų. Jie iš tiesų moka savo amatą, bet man deja visi kliuvę bandymai buvo ne kokie ir tokių kaip aš ne vienas. Jei pagrindinė daryklos problema kokybės kontrolės stoka, tai manau esant noro tai galima sutvarkyti.
Nesutikčiau, kad čia “nieko nepadarysi”. Kaip pats teisingai rašai, melo kojos trumpos, tad alaus pasirinkimui didėjant, rinkos žaidėjų skaičiui augant, vartotojui vis labiau apsišviečiant, pelai ims skirtis nuo grūdų, žaidimo taisyklės vėl keisis. Be abejo, didiesiems reikės taikytis prie besikeičiančios situacijos. Nusamdyti reklamos ir PR amatininkus šie mielai čia padės. Tad sulauksime dar įvairių informacinių “operacijų”.
O bet tačiau vartotojas gali pareikalauti savo teisių – į neklaidinančią įnformacija, konkurencijos taisyklių paisymą, galu gale į nesumažintą vartojimo įvairovę.
Kas dėl mažųjų problemų, deja tai iš dalies yra tiesa, taip pat ir naujosios scenos flagmanas Dundulis turi daug problemų (ypač praėjusią vasarą.) Tai susiję tiek su kaimiško alaus specifija (jo technologija kitokia, jis skirtas suvartoti per savaitę, ir neretai atkeliavęs į miestą tampa neatpažįstama preke), tiek su naujų žaidėjų nesugebėjimo strategiškai mąstyti, ir skubėjimo daryti visko daug, bet nieko kokybiškai.
Taip pat daug problemų yra verslų (barų) savininkų galvose, aptarnavime ir t.t. Ką gali pasiūlyti vartotojui baras, jei nieko nesupranta apie savo siūlomą prekę, ir kaip ji turi būti pateikta? Šito verslas turi būti mokomas.
Visais minėtais atvejais yra tik vienas kelias – vienytis ir kartu imtis tų veiksmų. Nes po vieną tai daryti yra neefektyvu ir lėta, po vieną – lengva perlaužti.
Mano skepsis yra pasekmė aplinkos stebėjimo. Iš pradžių atsiradus Vilkmergei ir Plytoms buvo manymas, kad štai didieji sugalvojo gaminti elį kaip reikia, o lagerius ir toliau gamins kuo pigiau, tačiau einant laikui šis įspūdis pasirodė klaidingas. Vilkmergė akivaizdžiai nuėjo pinigų už marketingą keliu, o Plytos pasirinko subtilesnį variantą. Po neblogų pastangų pateikti Ungurio kojas ar Bocmano ūsus iš alaus liko tik kaina ir marketingas (kalbu apie paskutiniuosius nevykusius Zombius Tundroje ir ypač Išplautą kadrą, kuris nuo Baltijos skiriasi tik spirito skonio stiprumu). Nepaisant to, darykla toliau kalba apie gintarinius ar kokius ten elius, riešutus ir kitką. Reikia matyt jiems pasiūlyti perpilstyti Gintarinį ir sukurti legendą apie Dry Hopped American (jokiu būdu ne German) Style Pilsner. Tad crafty pas mus tapo iš tiesų crafty. Taip pat poreikį kitokiam alui gerai atspindi pokyčiai susiję su ByrBereliu, kuris vienas pirmųjų užsiėmęs angliškų elių įvežimu, iš esmės išsikėlė už miesto ribų (yra tik BIGe ir kažkur Lietuvos platybėse, važiuojant link Molėtų) ir tai vyksta ne kažkur Kazlėkų valsčiuje, o Vilniuje. Ir dar, prisiminkime, kad intensyvesni bandymai pakeisti nykią „ledinio tyro vandens skonio lagerio“ sceną Lietuvoje vyksta jau kokie aštuoni metai. Ir kas pasikeitė? Vis dar girdime, kad dabar geras Wolfas, o dabar geras Kalnapilis, man tai patinka Švyturys. Tad didžiąjai masei žmonių kaip buvo priimtinas į vakarų korporacinį audeklą įvyniotas sovietinis visomis blogybėmis pasižymintis gėrimas, taip ir yra. Pasižiūrėkime ką labiausiai perka Maksimose, Norfose ir t.t. ir kas perka, ir pamatysime, kad ta gero skonio niša nič nieko neišsiplėtė, tiesiog jai atsirado pasiūla tinkamų prekių ir viskas. Dar šis tas, yra pačio alaus įsigijimas. Kur pvz., kad ir Dundulį galima įsigyti? ByrBerelyje buvo, o gal ir yra Aukštaitijos bravorų šaldytuvas. Tuo tarpu Dundulio ar kitų įdomesnių gamintojų jie nepriimdavo, o gal anie ir nesiprašė. Visą eilę nedidelių alaus prekyviečių okupavęs tas pats Vilniaus alus ir ko., kurie vėl gi iš daug žadančios įmonės, kuri nykaus alaus eroje pradėjo gaminti alų, kurį galima vadinti alumi, nuo Amber serijos, keliauja savo gaminių prastinimo keliu.
Kalbant apie Valmiermuiža, kadangi teko bendrauti su jų savininku ir darbuotojais, galiu išduoti paslaptį kodėl jie gali padaryti tokį pat gerą alų kaip vokiečiai. Šio verslo savininkai suderino šiuolaikinio lankstaus verslo principus, įsiklausymą į vartotoją, kokybės kontrolę ir nusamdė vokietį aludarį:)
Lietuvoje irgi turime itin sėkmingų privačių alaus verslų pavyzdžių – pvz. Rinkuškiai, Davra. Bet kiti dar neturi pakankamai parako – o gal motyvacijos, kad pasekti jų pavyzdžiu. Reikia neužmiršti, kad neretai tai – šeimyniniai bravorėliai, (A. Udrienės atveju tai apskritai vienos močiutės verslas) tebeesantys “pradinėse” pozicijose provincijoje, ir patys darantys viską.
Apie Valmiermuižos aludarį vokietį aš žinau, bet tai daugiau formalus dalykas, kad tas aludaris yra vokietis, lygiai taip pat gerai galėtų gaminti ir švedas ar estas, jei to norėtų. Tą puikiai iliustruoja jau beveik dešimtmetį skaičiuosiantis judėjimas Lenkijoje Stowarzyszenie Regionalnych Browarów Polskich, kur apsijungę ne tokios ir mažos daryklos vėl pradėjo gaminti tai kas Tyskie, Okocim, Żubr, Warka, Żywiec, Tatra, Lech, Wojak ar Dębowe Mocne klestėjimo laikais buvo jau bepradėta užmiršti. Grįžo lenkiškas tamsaus bocko variantas Koźlak, grįžo tikroji klasika Jasne Pełne, kuri jau ilgai buvo vien užrašu didžiųjų daryklų alaus etiketėse, atsirado daug naujų eksperimentinių variantų. Didelėje dalyje lenkiškų supermarketų yra šios draugijos stendai ir šaldytuvai. Lenkijoje tas tikro alaus judėjimas yra stipriai pasistūmėjęs į priekį, lyginant su Lietuva.
Kalbant apie ‘craft’ terminą verta pasigilinti, kaip šis terminas atsirado, ir kaip jo prasmė kito nuo “rankų darbo” iki “nepriklausmos daryklos”, ir kitų apibrėžimų, kuriuos jam priskiria šiandien. Neužmirštant ir “craftwashing” (praėjus “greenwashing” bangai jau galima daugiau suprasti apie to pasekmes), gera analizė: http://allaboutbeer.com/article/how-craft-became-craft/