Kad nebūtų jau visai taip tylu (riebus minusas redkolegijai, bet supraskit ir mus – vasara), paklausykit podcast’o apie Anglijos pubus. Graži jorkša tarmė ir aktuali tema.
Alus kartus do gardus
Author Archive for kontekstas
Miežiai plaukia
Na pagaliau lijo nulijo ir nudžiūvo, oras atšilo - atėjo laikas žemės ūkio darbams.
Tikras alus savo Dūdiškių plantacijoj šiemet numatė pasėti apie 50 arų salyklinių miežių. Praeitą savaitgalį įsigijom pas ūkininką Kalamajevą iš Šalčininkų rajono 120 kg salyklinių miežių “Publican” sėklos, ir šį savatgalį subersim juos į dirvą. Kaip rašo literatūra, angliški miežiai “Publican” labai tinka salyklo gamybai, mat yra stambaus grūdo, pasižymi mažu baltymingumu, sukaupia daug krakmolo.
Pažiūrėsim, kaip seksis juos augint, saugot nuo ligų, na ir aišku, kaip pavyks iš jų salyklą “pasidaryk pats” būdu paruošti.
Žodžiu, laukite daugiau naujienų.
Papildyta: 2010-05-10
O štai keletas vaizdelių iš sėjos:
Publican close-up
Miežiai viedre
Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Česlovui iš Eičiūnų už traktorių.
Česlovo pamačis
“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”
Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, ir jau po kelių dienų Tikro Alaus draugijai buvo pristatyta dėžutė naujo Kalnapilio alaus, kuris, kaip jau turbūt ir supratote, vadinasi „Kaštonų“. Tad kaip toj dainoj, susidarė proga smagiai pasėdėti kartu.
Pirmiausia, norime pasveikinti Kalnapilį už drasią ir atvirą iniciatyvą pademonstruoti savo naują alų blogerių bendruomenei, kuri, prisipažinkim, iki šiol gan kreivai žiurėjo į didžiųjų gamintojų masinę produkciją. Tai, kad alus buvo be baimės atiduotas degustuoti bei nuomonei laisvai pareikšti alaus entuziastams, kurie ir šilto ir šalto, ir kartaus ir rūgštaus yra ragavę bei žodžių į vatą nevynioja, yra geras liudijimas, kad toks didelis bravoras kaip Kalnapilis atsigręžia į vartotoją ir yra galbūt pasirengęs kažką įdomaus ir naujo pasiūlyti.
Na tad eikim prie esmės.
Vartom butelį. Atpažįstama Kalnapilio etiketė su alas pavadinimu ir užrašu – „Tamsusis alus Ale beer“. Aha, tai nejaugi Kaštonų alus – ne lageris?. Nejaugi sulaukėm bene antro bandymo iš Lietuvos didžiųjų bravorų pristatyti visuomenei elį? Įdomu įdomu. Jau vien už tai reikia siųsti sveikinimo telegramą alaus daryklai. Tik… Man tai tas „Tamsusis alus Ale beer“ nepatinka. Na jeigu tai elis, tai ir užrašykim, kad elis. Manau reikia grąžinti šitą alaus rūšies pavadinimą į oficialią lietuvišką aludarių terminologiją. Juk visi dar kažkada knygose skaitėm, kaip Robinas Hudas elį gėrė -vadinasi, leidžia redaktoriai tokį žodį vartoti. Tad tegu visi gėrėjai žino, kad alus lageris nelygu alui eliui. Ir daugiau informacijos bus, ir vartotojas išmoks daugiau, o ir gamintojai galbūt labiau pradės varžytis elį gamindami. Kaip jūs manot?
Laikas atkimšti butelį ir įpilti į taurę, pažiūrėti, ką čia turim.
Taip iš tiesų, pavadinimas ir informacinė etiketė ant butelio nemeluoja. Alus prinokusių kaštonų spalvos, skaidrus. Puta akivaizdžiai ne lagerinė. Nėra labai ilgai besilaikanti, tačiau malonaus tirštumo, smulkiai korėta. Alus ant akies gražus pažiūrėti.
Uodžiam.
Pirmiausiai ir stipriausiai juntamas tradicinis lietuviškam tamsiajam alui būdingas karamelinio salyklo aromatas. Bandau užuosti apynius, bet nesiseka. Kažkur tolumoj šiek tiek duonos, šiek tiek uogienės kvapo. Nieko ypatingo. Tradiciška. Kaip eliui galėtų būti geriau.
Na paragaukim.
Iš pradžių dėl nemažo angliarūgštės kiekio pagalvojom, ar tik neapsigavom, ar tik nebus lageris. Bet ne. Alui taurėj pakvėpavus, atsiskleidė skonio kreminė tekstūra, išnyko tas pirmas sausumo įspūdis. Nepasakytum, kad labai gilus skonis, tačiau alus nėra lėkštas. Nepasakytum, kad skonyje kas nors labai pirmauja, gan gerai subalansuotas. Na tik gal, tas skrudintas salyklas nori išsišokt. Galėtų jam būt kokia atsvara. Poskonyje tuomtarp – nieko ypatingo. Gal lengvas rūgštumas jaučiamas, bet greit išnyksta. Ant etiketės parašytas tvirtinimas, kad skonis “turtingas” – ne visai pagrįstas.
Alus vidutinio stiprumo – 4,8 %, tad bokalas neturėtų prailgti. Įsivaizduojame, kad gerai atgaivintų vasarą.
Išvada – visai malonus lengvas alus, kuris galėtų pretenduoti į „session beer“, alaus, kurio tikslas pabendrauti, o ne išgerti, kategoriją. Kaip visam lietuviškam alui trūksta akcento į apynius, skonio balansas – ne per sudėtingas. Pagyrimai už spalvą, minusas už ne per sudėtingą aromatą ir tą standartinį salyklo pirmąjį kvapą. Šiaip manau visai vykęs pirmasis bandymas, linkėtumėm, kad gamyba nebūtų nutraukta po kelių partijų. O jei atsiras pilstomo, tai gal bus proga pagirti dar kartą.
Beje, internautams skirtas ir pačio aludario pasakojimas apie alų, kas irgi yra maloni naujovė. Prasikasus per reklaminius apdarus ir užuolaidas, iš pačio aludario Ričardo Barakūno pasirodymo vaizde sužinome, kad iš pradžių “Kalnapilis” bandė net 10 alaus rūšių, iš kurių buvo atrinkti 3 “kandidatai” – matyt, pretenduosiantys, į nuolatinę gamybą. To labai reiktų linkėti nors vienam eliui. O kol kas ir toliau “Facebooke” kviečia provincijos reklamininkų išgalvotas šūkis “Kaštonizuokis”… Kodėl ne “išbandyk ir pamėk elį?”.
Laikas aktualioms naujienoms, mieli bičiuliai. Mūsų kadais labai mylėta bei iki šiol nepamiršta ir klausoma grupė Sepultura pristatė vardinį alų savo 25-mečiui pažymėti. Sepultura Weiss verda mikrobravoras Fabrica do Chopp. Kai būsiu Brazilijoj kitą savaitę būtinai reiks paragaut. HMR!
Roots bloody roots
Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu
Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.
Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.
Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.
Taigi.
Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais
Reikės:
Geuze
Lašišų filė
Jūros druskos
Grūstų juodųjų pipirų
Krapų (kam nepatinka, braukit)
Alyvuogių aliejaus
Pastarnokų
Gaminam:
Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.
Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.
Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).
Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.
Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock
Reikės:
Doppel Bock
Moliūgo
Alyvuogių aliejaus
Porų
Saliero
Čili
Daržovių sultinio
Malto muskato
Druskos ir pipirų
Grietinėlės dėl grožio
Gaminam:
Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos. Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.
Triušis troškintas Baltijos porteryje
Reikės:
Baltijos porterio
Triušio
Miltų
Alyvuogių aliejaus
Svogūno
Česnako
Morkų
Saliero
Pomidorų (gal 5-6 kokių)
Balzaminio acto
Druskos ir pipirų
Cukraus
Vištienos sultinio
Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)
Gaminam:
Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.
Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.
O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.
Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.
Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel
Reikės:
Hefeweizen Dunkel
Sluoksniuotos tešlos
Obuolių
Medaus
Graikiškų riešutų
Imbiero
Gaminam:
Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.
Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.
Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.
***
Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.
Taip jau sutapo, kad jau bene penketą metų iš eilės lapkričio mėnesį tenka lankytis Anglijoje su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Šie priešadventiniai apsilankymai tarsi užfiksuoja šventinio laikotarpio pradžią, duoda startą kalėdiniams pasimatymams ir pasisėdėjimams su draugais, na žinot tokiems – „einam šnektelsim po du tris, ne daugiau šešių“. Ir taip kasdien.
Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.
Here we go.
Samuel Smith pubai
Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu, leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.
Mild
Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.
Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų per rėkiantį plazminį teliką.
Wetherspoon alaus festivalis
Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…
Fuller‘s ESB
Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.
Amarillo
Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.
Draugai
Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu!
Ramtyns jau rašė apie harvest ale, tačiau mes dar kartą norim pasidžiaugti Tikro alaus apynių derliumi. Neblogai uždėrėjo šiemet – du savaitgalius visa gimine skynėm. Bet kad daug nešnekėt – keletas foto.
Baigiant skinti anglų nykštukus
Kvepia apynys
Pirma porcija PrimaDonos
PrimaDona gerą derlių davė, gaila tik kad dalis spurgų padžiūvo dar vasarą. Freda ir Marynka kaip visada puikiai užderėjo, gal kiek prasčiau pasirodė Aromat Polesja. Užtat pradžiugino Žateco kilmingieji – taip užderėjo užkerojo užbujojo, kad visą dieną nurinkinėjom, geras dvi dėžes priskynėm. Naujokas pirmametis anerikonas Phoenix irgi nepasišiukšlijo – gerą trilitrį spurgom užpildė. Kitais metais to paties lauksim iš anglo Fuggles, kuris šiemet kažkaip nusimuliavo ir pažeme prasitrynė. Na, bet bent smagu, kad prigijo.
Miela malonu kaip sakoma.
***
We are quite satsified with our hops harvest.
Pastaruoju metu nagrinėjam rimtas temas bloge, ar ne? Kad negadinti gražaus rašto – dar viena rimta, šį kartą ekonominė finansinė tema. Praktiškai viena rimčiausių, sakyčiau. Apie alaus kainas.
Anglų The Times paskelbė sąrašą dešimties šalių, kuriose alus yra pats brangiausias pasaulyje. Pirmoje vietoje puikuojasi Jungtiniai Arabų Emyratai, kuriuose alaus pinta kainuoja nei daug, nei mažai, o maždaug 7 svarus. Iš mums artimiausių šalių - Norvegija antroje vietoje. Vidutiniškai 6 GBP už bokaliuką. Nedaug atsilieka Prancūzija.
Panamoj alus pigus
Visų džiaugsmui paskelbtas ir pigiausių alaus šalių sąrašėlis. Pirmoje vietoje – Panama su 30 angliškų pensų už bokalą. Koks sutapimas! Mes kaip tik planavom į Panamą mauti sunkmečio praleisti iki pasaulio pabaigos 2012 metais. Gal kas kartu?
Tai va. Pasaulis nestovi vietoje. Heineken pas mokslininkus užsakė sukurti tokius polimerinius “molekulinius spąstus”, kurie iš alaus pašalina riboflaviną (arba vitaminą B2), kuriam reaguojant su per butelį besiskverbiančia šviesa, alus paprasčiausiai sugenda. Pašalinus vitaminą B2, alus galiojimo terminas būtų žymiai ilgesnis, jis ilgiau galėtų stovėti lentynose su visom iš to išplaukiančiom komercinėm pasekmėm.
BBC turi visą istoriją čia.
Ką jūs apie tai manot?
—-
What do you think of Heineken’s efforts to prolong beer’s shelf life?
Kažkur komentaruose jau kalbėjom, kad darant alaus ragavimo apžvalgas labai lengva yra pakliūti į nieko nepasakymo ir tuščiažodžiavimo arba banalybės pinkles. Visi tą pripažįstam ir stengiamės kuo paprasčiau ir suprantamiau alų apibūdint. Vienas kolega blogeris iš alumi garsėjančio Oregono, lengvai besišaipydamas iš grafomanų alaus degustatorių, sukalė trumpą aiškų alaus apžvalgų generatorių. Pažymi, ar alus tau patiko ar ne (o gal ir taip, ir ne?), ar labai putojo, ar ne (o gal ir taip, ir ne?), kokia buvo jo spalva (o gal jokia?), ir tau generatorius išmeta puikią, visiems alaus “žinovams” suprantamą apžvalgą.
Check this out. Really funny.
