Rodos, neturėtų būti svarbu, kokio dydžio įmonė daro alų – bet realybėje, tai esminis veiksnys – teigia Tim Webb, garsus EuroposPasaulio alaus ekspertas, daugelio knygų apie alų autorius, Cogan & Mater Ltd. vyr. redaktorius ir Beer Advocate “Alaus politikos” skyriaus redaktorius. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame išverstą jo straipsnį iš Beer Advocate nr. 33, kur aptariama viso pasaulio alaus scena, be abejonės tinkantis ir Lietuvai, tapusiai tiem patiems koncernams priklausančių daryklų – tokių kaip Švyturys-Utena ar Kalnapilis – represijos lauku.
Vieno mikrobravoro alaus įvairovė. Foto: Skye Chilton, (c) Creative Commons
Dydis – svarbu. Tam tikru aludarystės verslo momentu tie, kurie siekia gaminti gerą alų yra priversti nusileisti tiems, kurie trokšta vadovauti dideliam verslui.
Organizacijos misijų deklaravimas, prekės ženklo matomumas rinkoje ir pelno maksimizavimas tampa nepalyginamai svarbiau nei tai, kas parduodama. Alaus markės įspūdis vartotojui svarbiau, nei nuomonė apie alaus skonį.
Pinigų kalimas alaus daryklų akcininkams ir vadovams reiškia vandenynų pigaus, beskonio skysčio pardavimus pilkoms masėms už maksimalią kainą, kurią ši sutinka mokėti. Kokybė ima reikšti atsisakymą neįprastų, įdomių skonių, kurių neįmanoma užmaskuoti alų stipriai atšaldant bei pašalinant iš jo visus “nuodus”, išskyrus pagrindinį – alkoholį.
Esminė prielaida yra ta, kad daugumai žmonių patinka mintis “eiti alaus” arba “išlenkti alaus”, o ne mėgavimasis jo skoniu. Ši problema sprendžiama atsisakant skonio – tai galima padaryti keičiant vienus grūdus kitais, minimizuojant esminį skonio komponentą – apynius ir ekstremaliai filtruojant, bei parduodant šį alų stipriai atšaldytą (toks alus laikinai apmarina skonio receptorius – red. past.)
Jau daugiau nei šimtmetį alaus daryklos lėtai dreifavo nuo savito charakterio alaus kūrimo link techniškai tikslaus, akimirksniu atpažįstamo, kultūriškai aprobuoto svaiginančio gėralo gamybos dideliais kiekiais.
Bankų ir pensijinių fondų (pagrindiniai investuotojai – red. past.) pasitikėjimas šiuo alaus gamybos metodu buvo toks tvirtas, kad didelėms korporacijoms, tokioms kaip AB-InBev, Heineken, SAB Miller ir Molson Coors buvo suteiktos begalinės lėšos, leidusios tiek išsiplėsti, jog joms ėmė trūkti tiek gamybos plotų, tiek prekių gabenimo sutarčių, kad dar užsiimti ir smulkiomis gamybos linijomis.
Šiuolaikinė alaus rinka pasidalijo į dvi nelygias, bet visiškai skirtingas dalis. Didieji gamintojai gamina lengvai praryjamus ir neturinčius ką pasakyti pramoginius narkotikus, tuo tarpu mažos daryklos ir maži aludariai nuolaidžiauja nesubrendusiems išpaikėliams, kurie tvirtina mėgstą alų, galį atskirti skirtingas jo formas ir mėgautis tyrinėdami jo skonių ribas.
Daug stiklinių lubų buvo pristatyta tam kad užtikrinti, jog mažos daryklos ir liktų mažomis ir neerzintų nusistovėjusios tvarkos, ir visi būtų atseit laimingi.
Tačiau čia iškilo bėda, kai keletas nesusijusių veiksnių susiliejo ir ėmė kelti globalioms firmoms didelį galvos skausmą, kuris gali pasirodyti esąs daug rimtesnių pamatinių problemų ženklas.
Trys dešimtmečiai palyginus normalių žmonių įkyraus kartojimo apie tikro, amatininkų pagaminto alaus pranašumą, papildytas tokio alaus ragavimų patirtimi, vis daugiau žmonių veda prie to, kad jie pasirenka būtent tokį alų. Maži aludariai tampa ištisų kartų, siekiančių atgauti savo bendruomenių savigarbą, vietiniais herojais.
Mikrobravorų ir amatinio (craft) alus parduotuvėse. Foto: (c) Creative Commons
Susirūpinimas sveikata ir finansais privertė žmones vartoti vis mažiau alkoholio, tačiau pasaulyje beskonį alų tai palietė daug stipriau nei tą, kuriuo malonu mėgautis. Alaus pardavimai sumažėjo beveik kiekvienoje alų geriančioje planetos šalyje, tačiau mažos daryklos laikėsi ar net plėtė gamybą. Žmonės ėmė gerti mažiau, bet protingiau.
Tapę apdairesniais bankai atsargiau skolina ir mažiau žavisi klaidingomis pastoviai augančio turto hipotezėmis, ima abejoti begalinio kredito teikimu nuobodaus alaus gamintojams ir bando išgyventi, permesdami tą alų į naujas rinkas, tokias kaip Indija ir Kinija. Bet ar jums neatrodo keista mintis, kad šalyse garsėjančiose išradinga virtuve ir skoniu, naujai įgytas gerbūvis privers trokšti pilkos vidutinybės?
Manau kad bus pripažinta, jog globalios alaus kompanijos nebetenka prasmės. Jie išaugino savo rinką neteisingu būdu. Tikiuosi, kad mano pensijų fondas nėra akcininkas tos, kuri kris pirma.
Niežti pasidalinti su kitais?
Į sveikatą!
Dar viena priežastis, dėl kurios mažos alaus daryklos pralaimi – jos negali (bet greičiau – nenori) užsiiminėti marketingu.
“Marketingas” šiuo atveju – tai ne dideli pinigai, marketingas – pastangos savo alų išskirti iš kitų ir surasti jam pirkėją.
Bravorų vadovai būna linkę labiau koncentruotis į gamybą, marketingą palikdami savieigai. Tuo pasinaudoja didžiosios alaus daryklos ir masei įbruka madingą alaus tipo gėrimą.
Mažiesiems bravorams kai kuriom marketingo idėjom dalinuosi už dyką – http://www.pozicionavimas.lt/kodel-bankrutuos-mazosios-alaus-daryklos (jei nuorodos jūsų bloge netoleruojamos – ištrinkite), tačiau neteko girdėti apie jų įgyvendinimą, ar bent jau norą įgyvendinti.
Tačiau džiugina didėjantis visuomenės susidomėjimas tikru alum, tikru maistu. Belieka tikrų dalykų kūrėjams ir propaguotojams palinkėti sėkmės.
Cia gal ne visai i tema, bet jei kalba pasisuko apie Kauno alu tai noreciau paklausti sio alaus ragavusio – kuris is ju verdamo alaus labiausiai vertas demesio?
Kaip tik neseniai domėjausi (kaip turistas), ką gero galima pamatyti Biržuose alaus tema – nes atseit egzistuoja tose vietose “Alaus kelias”. Galvojau, rasiu vieną kitą šeimyninio verslo bravorą, verdantį alų pagal senuosius receptus…
Neradau nieko. Yra tik ekskursijos po stambiąsias Biržų daryklas (Rinkuškiai, Biržų alus, Ponoras) ir kažkokia programa Biržų muziejuje su skudučiais ir folkloriniu ansambliu.
Pilnai pasitvirtina tai, kas rašoma štai šiame straipsnyje (
http://www.selonija.lt/2009/08/17/al…tik-reklamose/ ).
Žodžiu, niekam mano pinigų nereikia.
taiklus straipsnis visai.
nors gyvenant alaus dievo deshiniame uzhantyje (belgija matomai butu kairys uzhantis:) ) tai nelabai tenka skustis kokiu trukumu ar marketingo stygiumi ish mazhuju gamintoju. parduotuvese pilna mikrobravoru gaminiu, nekalbant apie craft. vietinese shvenntese tiap pat galima ishvysti ir paragauti tu pachiu gamintoju, o daugumoj atveju ir vietiniai naminiu bravoru atstovai pasirodo.nekalbant apie shaip entuziastus, kurie namuose pora galonu uzhsiraugia kas pora menesiu…..
ps. menushkit, bet tik kad jau visai teisingai butu, po nuotrauka galima butu pataisyti pavadinima i craft brewery (kaip lietuvishkai tai nzn), bo mikrobravoru etikechiu ten vos keleta yra :)
is kauno alaus visada dziaugiusi rades kauno pilies.jis beje buna tik norfoj ir tai ne visada rasi
vakar lankydamasis vienoje mazoje parduotuveleje radau kauno pilies ir ledo. pasemiau abu, ber dar neragavau. vakare reiks bandyt :)
jei kahzko nesumaishau, tai pilstomo kauno pilies budavo (o gal tebera) pilies menej, vilniuje.
cia tai butu lyygis :) Vilniaus pilies meneje pilstomas Kauno pilies alus :D gogo Kaunas! ;)
Pilies menėj jis pilstomas jau keli metai, tiesa per tą laiką ne visad jo turėdavo.
Jei neklystu, tai tas aludarystės gigantas vadinasi ne “SAM Miller”, bet “SAB Miller”(SAB – South African Breweries), nebent būtų pakeitęs pavadinimą.
Kad jau kartą kalbama apie “didžiuosius”, tai verta paminėti “Kalnapilio” pradėtą reklamuoti “Juodojo gintaro” alų, tiksliau – jo “ïšmoningą”apibūdinimą.:~)
Generalinis “K-T grupės” direktorius M.Kirstukas naujajį alų pristato šitaip (cituoju iš spaudos): ” ‘Juodasis gintaras’ – tai tamsusis “Pilsner” stiliaus alus…”.
TAMSUSIS “Pilsner”???! Tai bene DIDŽIAUSIA apie alų pasakyta NESĄMONĖ, kurią teko skaityti Lietuvos žiniasklaidoje per pastaruosius 20 metų!! Ir dar iš aludario ar bent jau alaus bravoro vadovo lūpų išėjusi! Per tą dvidešimtmetį tų nesąmonių, žinoma, būta ne vienos, bet šita, mano akimis, perspjauna visas iki šiol girdėtas ar skaitytas. (Beje, būtų įdomu ir pamokoma sudaryti “keisčiausių ir kvailiausių mitų apie alų” sąvadėlį, gal TAD inicijuotų šitai?:).
Ponas generalinis (ir jo vadovaujamos kompanijos rinkodaros skyrius) akivaizdžiai nenutuokia, kad “Pils(e)ner” stiliaus vienas iš skiriamųjų bruožų yra labai šviesi, netgi blyški spalva. “Tamsusis Pilsner stiliaus alus” – tai tokia pat nesąmonė, kaip ir “šviesusis Stout stiliaus alus” :).
Prieš porą mėnesių buvau palankiai ir viltingai šiame tinklapyje atsiliepęs apie “Kalnapilio” bandymą ieškoti naujovių – tada ėjo kalba apie jų “Kaštonų” elį. Atrodo, būsiu paskubėjęs….
O štai ir pasitvirtina T. Webb įžvalgos: http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/lietuvos-naujienos/svyturio-utenos-alus-atrado-nauju-rinku-pietu-koreja-ir-brazilija-194-104442
Kauno alus… deja, bet ką apie jį kalba akla kolegų degustacija.
http://www.alausbrolija.lt/ab.php?id=degu
Šiaip įdomūs rezultatai, geriausias viduriukas lageriui gaminti – “Gubernija”?
[…] skaitytojai gal prisimena čia Tim Web leidimu publikuotą jo tekstą “Kodėl alaus įmonės dydis svarbu.” Malonu, kad pagaliau Tikro alaus draugijos kvietimu jis apsilankė Lietuvoje, kur dvi […]
[…] Daugiau informacijos apie šį sprendimą – JAV aludario Tomo Čižausko puslapyje Yours For Good Fermentables. O apie tai, kodėl įmonės dydis yra esminis veiksnys – autoritetingiausio britų alaus eksperto Tim Webb straipsnyje. […]