Sugrįžimas į Olomoucą

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.