Šlapi nuo kojų iki galvos, arba toliau apie keptinį alų

Autoriai ten cituoja Biruta Markuza-Bieniecka parašytą kulinarijos vadovėlį “Chłodnik znad Niemna” arba „Šaltibarčiai prie Nemuno“. Nors jis išleistas paskutiniais „komunos“ metais – ant viršelio dar įterptras LTSR vėliavą primenantis motyvas, skaitytojus (o ir mus) maloniai stebina tai, kad joje daug kur rašoma apie namuose – bajorų ar valstiečių – verdamą alų.

Įdomiausias skyrius, kuris visas skirtas tam, kaip namuose išsivirti alaus:

„Seniausias užrašytas alaus gamybos aprašymas yra apie keptinį alų. Salyklui imdavo skirtingų javų grūdus, pirmiausai eraičino, kuriuos maišydavo su avižomis ir miežiais. Šilumoje sudaigindavo, tada išdžiovindavo, maldavo rankiniu malūnu, tada pridėdavo tiek vandens, kad tešla būtų tiršta (kad stovėtų įbestas medinis šaukštas). Gerai iškurenus krosnį pavėdindavo šilumą, tada klodavo pėdą rugių šiaudų, ant jo tešlą maždaug 6 cm storio sluoksniu, o tada krosnį uždarydavo.

Kepdavo iki tešla gerokai paruduodavo, tada ištraukdavo, lauždavo į gabalus ir didelėje grūstuvėje sutrindavo su šiaudais. Ką gaudavo tai yra užkeptą salyklą berdavo į karšto vandens bačką, dėdavo apynių ir liepos žievės, uždengdavo antklode ir duodavo „ištraukti“ 4-5 valandas. Po to laiko skystį (misą) perleisdavo per lininį arba medvilninį audeklą į kitą indą, vadinama „rečką“, ir ten jau sudėdavo mieles.

Po fermentacijos alų dar kartą nukošdavo ir pildavo į bačkas arba ąžuolinius „antalkus“. Ant 70 kg grūdų sunaudodavo apie 102 l vandens, na o jau apynių – pagal nuožiūrą. Kaustytų statinių laikais statinių atidarymas ir alaus nuleidimas buvo nelengvas darbas: kartais linksmas, o kartais netgi pavojingas. Atidaryti statinės eidavo dviese, net trise; atgal grįždavo dažnai netgi nuo kojų iki galvos šlapi“.

Apie tai, iš kur tokios mielės – kitą kartą… (bus daugiau)