Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)

Pirma diena. Foto: Tikro alaus archyvas

Biržų aludaris ir salyklo pardavėjas

Salyklo parduotuvė Biržuose

Visa grupė dieną pradeda nuo Gintaro baro Molėtuose, vėliau užsuka į Kupiškio bravorą. Aš šią dalį praleidžiu, nes važiuoju tiesiai į Biržus, kur susitinku vietinį aludarį Zenoną – mūsų draugijos nario, taip pat aludario Sauliaus tėvą. Prie naminio alaus bokalo aptariame vėlesnio susitikimo detales. Kartu su Zenonu užsukame pas vietinį salyklo ir apynių pardavėją Petrą, kuris turi atsidaręs parduotuvę ant pagrindinio kelio.

Paveikslas parduotuvėje

Petro parduotuvė šviesi, švari ir tvarkinga – tačiau į ne vietinius savininkas žvelgia kiek nepatikliai. Tik pamatęs, kad šį tą suprantu apie aludarystę, jis atsiveria ir papasakoja apie vietinius aludarius ir jų pomėgius. Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad pas Petrą užsuka ne tiek ir mažai aludarių apsipirkti – net kelios dešimtys. Parduotuvės pasiūla puikiai pažįstama, daugiausia iš kauniečių tiekėjų Alutex/Sulivesta – bazinis lietuviškas ir čekiškas salyklas, vidutinio tamsumo karamelė ir kelios rūšys, daugiau kartesnių, apynių. Amerikietiškieji Cascade apyniai Biržų aludariams nelabai patiko – užtat ypač kartūs Bravo turi kur kas geresnį pasisekimą. Netrukus Petras atneša paragauti ir savo, tradiciškai daromo alaus – nevirinto, kartinto apynių arbata. Kuo puikiausias!

“Rinkuškiai”

Šis bravoras – vienas žinomesnių Lietuvoje, jo produkcijos galima rasti beveik visų supermarketų lentynose, ir bent jau skonio prasme kaip ir viskas žinoma. Kadangi specialus gidas dirba tik savaitgaliais, mus pasitinka komercijos direktorius ir trumpai pristatęs istoriją, veda per bravoro cechus. Cechai naujai įrengti, efektyvūs, viskas atrodo kaip bet kokiame kitame komerciniame bravore. Komercijos direktorius labai užtikrinta, bet prasta anglų kalba ima berti atkaltą maldelę, kurioje neišgirdau praktiškai nieko naujo. Svečiai matyt nedaug ką suprato, nes vėliau restorane manęs klausė – ar tikrai ši darykla, kaip sakė ponas, yra didžiausia Lietuvoje?

Rinkuškiuose vyksta darbas

Trumpa istorija – trys biržiečiai, vietiniai aludariai, šią daryklą atidarė iškart po nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. Pradžioje darė alų pagal kaimiško alaus gamybos tradicijas. Iki šiandien įmonė daug investavo, labai smarkiai išaugo – šiandien įmonėje dirba 111 žmonių, pagaminima 13 mln. litrų alaus, ji priklauso didžiųjų aludarių asociacijai. Beje, Rinkuškiai labai didžiuojasi esanti vien lietuviško kapitalo įmonė, direktoriumi ir šiandien tebedirba vienas iš daryklos įkūrėjų. 2001-aisiais ji perėjo vien tik prie klasikinio alaus gamybos.

Rinkuškių eksportas

Siūlomas asortimentas – keliolika rūšių lagerio tipo alaus. Visi alūs gan salyklingo charakterio ir aromato, subalansuoti. Aš asmeniškai nesu fanas, tačiau sutinku, kad tai normalios kokybės alus. Beje, komercijos direktorius gyrėsi, kad “Rinkuškiai” stipriai eksportuoja – tiesa eksportas sudaro tik apie 1% (pagrindinės šalys – JAV, Latvija, D. Britanija). Teko pamatyt ir porą eksportuojamų į JAV rūšių – tai 12% stiprumo “Welka Sila” (su lenkišku ereliu) – matyt skirta JAV lenkų imigrantams. Turiu įtarimų, kad tai tas pats alus, kuris supilstytas į gražius, talpesnius butelius, ir tapo lietuviška naujiena – trečiuoju, 12% “Sambarių” alumi (kiti du – 5% ir 8%). Kitas, jau girdėtas – Lobster Lover, 9.5% eurolageris JAV parduodamas po $2.49 (t.y. gan pigiai) – jo tikslinė auditorija man taip ir liko paslaptimi. Futuramos Zoidberg’o fanai?

“Alaus kelio” restoranas

Iškart iš bravoro buvome atlydėti į greta pastatytą firminį restoraną “Alaus kelias“. Dviejų aukštų, erdvus, šviesus ir modernus, jis dvelkia tuo pačiu versliu veržlumu (ar veržliu verslumu?), kaip ir bravoras – ne veltui pernai jis buvo pripažintas ir  „Sėkmingiausia metų turizmo maitinimo įstaiga.“ Skamba komercinis radijas, tad sąsają su istorija ir aludaryste palaiko tik senovinis Biržų žemėlapis per visą sieną ir nedidelė senų rakandų ekspozicija antrame aukšte – bet čia mums jau paruoštas stalas su tipiškais užkandžiais ir keliomis rūšimis alaus buteliuose. Tuoj pat vienas po kito nešami ąsočiai su nepasterizuotu alumi. Neblogai papietaujame, ir judame toliau.

Butautų dvaras

Apžiūrinėjame dvarą. Foto: Vidmantas Laurinavičius

Jau vakaras. Privažiuojame Butautų dvarą, gražų raudonų plytų pastatą, kurio atstatymą esą šefavo net A. Brazauskas, ir net specialias plytas užsakinėjo iš kažkur toli. Šis dvaras per visą sovietmetį turėjo savotišką svarbą – jame buvo ne tik verdamas alus, mėgtas ne tik vietos kolūkio vadovų, bet ir sovietinės nomenklatūros ratų – tų pačių, kuriems čia buvo įrengtas net viešbutis su kaskadiniais baseinėliais ir kitais malonumais (apie tai esu skaitęs kažkur kitur). Kas vykdavo už tų sienų, dabar jau nedaug kas papasakos. Užtat mes gavome progą pamatyt, kaip už jų šiandien gimsta vienas reikšmingiausių lietuviškų alų – Butautų dvaro tamsus ir šviesus alus.

Kodėl toks reikšmingas? Todėl, kad būtent Butautų alus buvo pirmasis, atsiradęs Vilniaus (o vėliau ir kitų miestų) restoranuose, parodęs miestiečiams, kad lietuviškas tradicinis alus – tai nebūtinai patarle tapęs “1 mažai, 2 perdaug”, o priešingai – išties kokybiškas, turtingo, puikaus skonio gėrimas, vertas alaus vardo. Butautai sugebėjo suderinti modernų įvaizdį su tradiciniais skoniais, ir netgi pralaužti ledus tikram alui į supermarketus (pradžia buvo “Iki Gurmanai”, Butautų alus šiuo vardu parduodamas ir šiandien).

Po švarų, dideliais langais bravorą mus vedžioja ne vadovai, o paprasti darbuotojai – aludaris, pagalbiniai. Jie paprasti, mandagūs ir kuklūs . Užklausti trumpai, bet mielai papasakoja kokią detalę. Aplankome fermentacijos kambarį, kuriame – nedidelės stačiakampės, iš išorės raudonom plytelėm padengtos atviros fermentacijos vonios, poroje jų burbuliuoja mielių kepurė – iš to spėju, kad tai viršutinio rūgimo procesas (kitaip tariant, darosi elis o ne lageris). Kitame kambaryje – dar mažesnės mielių surinkimo ir plovimo vonios.

Tiesa slypi anapus… metalo

Eidamas grupės gale, kiek ilgiau užsibuvau brandinimo kambaryje, kur išrikiuotos kelių tonų vertikalios talpos. Ant daugumos jų – pažįstamo alaus pavadinimai (tame tarpe ir “I.O. Boiko”, kurio gamyba perkelta laikinai čionai, kol Kurklių bravoras atnaujinamas – ta proga alus prarado net apibūdinimą “tekintas”), tačiau galinėje eilėje pastebiu kai ką įdomaus. Ant vienos iš talpų kabo man dar nematytas užrašas. Kas tai? Kaip tyčia prieš tai šnekučiavausi su vieno būsimo naujo restorano Vilniuje savininkais, kurie ruošiasi pas save pilstyti ekskliuzyvinį alų. Minėtas pavadinimas sutampa. Esu tikras, kad tai tas pats alus. Pasivijęs darbuotojus, klausiu, tačiau daug išpešti nepavyksta – “eksperimentas”. Su šiuo alumi man dar teks susidurti, bet apie tai – vėliau.

Kabinete, panašiame į direktoriaus, ant stalo jau išrikiuotis firminės taurės. Ragaujame Butautų tamsųjį, rodos iš butelio, bet tiesiai iš bravoro rūsių. Pažįstamas gaivus, salyklingas, malonus ir kompleksiškas skonis, ir labai lengvas prieskoniškumas. Neslėpsiu – tai vienas mano mėgstamiausių tradicinių alų, tačiau čia, bravore atrodo, kad jis toks… minkštai tirštesnis, putojąs. Suprantama – šviežias, koks tik gali būti. Užsienio svečiai taip pat mėgaujasi ir čepsėdami giria.

Puikus egzempliorius

Grįždami į Biržus, dar prasukame pro “Astravo” bravorą – tai buvęs “Ponoras”, nesenai pakeitęs pavadinimą. Jau vėlu, viskas uždaryta, ir mus pasitikęs sargas pataria užsukti kitą dieną.

Vėl pas aludarį

Vakarop jau visi atsibeldžiame pas aludarį Zenoną, kuris jau padengęs stalą užkandžiais. Ant stalo tuoj atsiranda bokalai, o iš rūsio pradeda eiti naminis alus. Mėnesio brandinimo, dviejų savaičių… trečias – darytas kažkokiam draugų susitikimui. Kompanija įsidūzgia, ima lietis istorijos ir juokai. Mėgaujamės tikru biržietišku svetingumu. Zenonas pasakoja apie tai, kad kadaise, uošviui padėdamas,  išmoko daryt alų – žmonos tėvas ir brolis buvo tradiciniai aludariai. Vėliau parduotuves užvertė pigiu gamykliniu alumi, ir žmonėms neberūpėjo naminis alus, net šventėms. Tėvą vėl alų daryti paskatino sūnus Saulius, Tikro alaus draugijos narys, pats darąs alų namie. Zenonas neša savo alaus į dažną šventę, kur sulaukia populiarumo ir “respekto”. Šalia tradicinių būdų nevengia pritaikyti ir keletą iš sūnus išmoktų naujų gudrybių – pavyzdžiui, “sausą” apyniavimą. Zenonas juokiasi, kad labai sunku žaliam aluje paskandinti apynių maišelį, ir rodo marmurinius kiaušinius, kuriuos naudoja kaip svarmenis.

Svetingoji aludarių šeima

Galop iš rūsio atnešamas ketvirta rūšis – trečiokas, kurį aludaris juokais net pavadina “gira”. Lengvas, putotas, tikras sesijinis alus. Kokio jis stprumo? Sunku pasakyti, gal 2, gal 3% – Zenonas pasakoja, kad įdėjęs nedidelį kiekį cukraus, kad geriau fermentuotųsi – tačiau skonyje jokių nemalonių ataskonių nesijaučia, priešingai – jis skalsus, labai aromatingas, gausiai pagardintas apyniais.

Grįžęs į viešbutį, Beer Connoiseur žurnalistas siunčia skubią elektro-telegramą savo draugams Kanadoje:

Just came back from an a-ma-zing evening at an unregistered countryside Lithuanian homebrewer’s house in Biržai. His 1% third-running brew was as delightful as his regular-strength beer. Earthy, frothy, herbal, all subtle and nuanced. One of the best beer-y experiences in my life!

Biržų svečių namų “medžiotojų” kambario fragmentas