Grįžus po 7 mėnesių kelionių užjūrio kraštuose, įdomu stebėti pokyčius. Metų apžvalgoje daugelį jų puikiai reziumavo Čiobiškis, šiame poste pridėsiu dar keletą nuotrupų ir asmeninių pastebėjimų.
Džiaugiuosi prekybos mažųjų daryklų alumi plėtra, tokia greita, kad net nespėjame laiku atnaujinti savo alaus žemėlapio. Tik neproporcingai didelė išpilstymo “taškų” plėtros tendencija man ne tokia patraukli. Viena vertus, ji leidžia “eiti į žmones”, ypač mikrorajonus, ir ten supažindinti su alaus įvairove. Kita vertus, nors “Pegas” kranai sugeba alų pilstyti į butelius be putos, kol kas man sunku patikėti sugebėjimais perpilant išlaikyti alaus “kondiciją”. Jau vien tai, kad toks alus pilstomas į plastikinę tarą, be to dažniausiai – supermarketuose, labiau dera su alaus kaip “gėralo” idėja, nei su tikro alaus kultūra. Yra kažkas nederančio ir tarkim “Hoegaarden” gurgėjime į plastiko kakliuką.
Visgi manau kad šiuo metu tai Lietuvoje reikalinga fazė, kuri su laiku peraugs į aukštesnę.
O štai Pilies g. 6 pasaže Vilniuje įsikūręs nedidelis jaukus bariukas (pavadinimo taip ir neįžiūrėjau) pilsto tiek į butelius, tiek į bokalus. Kiek juokinga, kad pirma į butelį, o tik iš jo – į bokalą. Po tą bokalą įsikibę alaus entuziastai čia būriavosi ir man apsilankius sausio 12 – tiek aplink besikūrenantį židinį, tiek smagioje, bet miniatiūrinėje antro aukšto palėpėje. Čia vyko alaus entuziastų ir nano-aludarių (t.y. tų, kurie verda namie) susibėgimas – metų aptarimas, diskusijos ir degustacijos. Tarp aktualijų buvo diskutuojama apie dažnesnių susitikimų poreikį, taip pat sklido kalbos apie tariamą didžiausio alaus konglomerato “keršto akciją”, kurios metu esą buvo užsiundytos kontrolės institucijos išimtinai ant tų barų, pasiryžusių prekiauti mažųjų bravorų produkcija. Kas žino, kur tiesa, ar tai kerštas, ar dar vienas desperatiškas planuojamos panaikinti VTAKT bandymas įrodyti savo reikalingumą, ar dar kas nors…
Sutiktas nanoaludaris Simonas, aka Ponas Niekas pakvietė užsukti paragauti jo daryto alaus. Fotografas bei pirmojo lietuviško alaus kalkuliatoriaus autorius mėgsta eksperimentuoti, o iš ragauto alaus supratau, kad man yra ką vytis namų alaus fronte. Tranportavęsį į trobą Užupyje, ragavome lengvo skonio šviesų kaduginį elį, ryškų apyniais IPA ir… tikrą lambic‘ą! Tai buvo sprogimas. Visas kompleksas skonių, būdingų tokiam alui, tiksliau didžiąja dalim – specialiam belgiškų mikroorganizmų mišiniui: nuo specifinės “smarvelės” iki pikantiškai gaivios rūgšties, ir puikiai derančiu juodųjų serbentų uogų aromatu ir skonu, nenustelbtu apynių. Kai ragavome, šis lambic cassis (viena iš klasikinių lambic versijų, daromų būtent su juodaisiais serbentais) buvo tik savaitės brendimo, tad po kelių mėnesių brandinimo jis bus dar įdomesnis ir įvairesnių skonių.
Man asmeniškai tai stiprus pretendentas į metų nano alų. Įdomu, kad panašų alų, tik biržietišką versiją, dar vasarą išvirė (ačiū kad išsaugojo ir man vieną butelaitį!) ir mūsų draugijos narys Saulius. Darytas su medumi ir juodųjų serbentų sultimis, jis smarkiai karbonizuotas, su didžiule lengva puta, nerūgštus, to paties puikaus serbentų aromato, tik čia švelniai “pašiltintas” medumi. Sakė ypač populiarus tarp moterų (mat primena… šampaną.)
Vėliau užsukau į “Bambalynę”. Čia nudžiugino išlaikytas malonus ir draugiškas aptarnavimas, lankytojų gausa, ir nors ir nežymiai, bet pagausėjęs pasirinkimas. Lietuvos aludariai eksperimentuoja lėtai ir atsargiai, tačiau akivaizdu, kad jie idėjų semiasi iš tų pačių nanoaludarių. Teko girdėti, kad po mūsų bendro “Atpučio” eksperimento, “Kupiškio alus” ėmė naudoti ir viršutinio rūgimo mieles. Būtent Kupiškio du dūminiai alūs ir yra vieni įdomesnių, tik vienas jų klaidingai pavadintas “keptiniu”. Alio, vyrai, keptinis yra alaus rūšis, verdama visai kitaip – iš užkeptų salyklo kepalų. Kiek žinau, tokį darė tik Čižas – tikiuosi, tebedaro.
Kitas egzempliorius, vertas paminėjimo (tiesa, “Bambalynėje” jo neaptikau) – mūsų dar mažai pažinto “Širvėnos” Dundulio tamsus ruginis alus. Ir čia autoriai bandė jam prilipinti dunkelio vardą, bet dunkel/dunkles yra visai kitoks vokiško lagerio tipas. Dundulis gana lengvas ir “sausas” (t.y. ne saldus), o skonyje nepiktai sugyvena ruginiai ir miežiniai salyklai su, bent man pasirodė, Lietuvoje mažiau ragautais apyniais. Nors rezultatas primena tos pačios daryklos ruginę girą – tik apyniuotą, rezultatas skanaujasi neblogai – vieno nedidelio privataus vakarėlio metu Klaipėdoje visi atsivežti 200250 litrų buvo mikliai ištuštinti.
Po vidurnakčio, gerai sušildytas serijos degustacijų, bičiulio buvau dar įtrauktas išlenkti labanakt-bokalo “Alaus studijoje”. Tai buvo pirmas mano vizitas į šią jau legendine tapusią vietą. Galbūt tas faktas, kad pusę pirmos pasijutau tarsi vokiškame, tarsi britiškame pube su daugybe kranų, o gal dėl apraibusių akių nuo alaus pasirinkimo didžiulėje lentoje palubėje (mano pasirinkimas buvo Murphy’s Stout), buvau dar maloniau nuteiktas, sugebėjau pamesti pirštines ir labai skaniai miegojau.
Iki kitų reportažų. Tikiuosi, dabar susitiksime dažniau.
Niežti pasidalinti su kitais?
Ar kartais ne “Alaus studijoje” buvote? Nes interjeras būtent šį pub’ą primena.
Teisingai, “Alaus studijoje”! Ačiū už pataisymą.
Tiesa, “Skonio studijoje” (prieskonių parduotuvėje) irgi buvau, tik ten alaus tai nėra.
Kalbant apie Pegas kranus verta kelti klausimą, kaip geriau: su jais ar be jų. Mano nuomone, tai didelis žingsnis į priekį. Žinoma, namo parneštas ir iš butelio bokalan supiltas alus nebus toks pats, kaip tiesiai iš kranelio, bet tikrai geriau nei alus pilstytas pagal schemą “paprastas kranas -> butelys -> bokalas”. Šitai pajutau namo parsinešęs alaus iš netoliese Žaliojo tilto įsikūrusios (berods Biržų alaus) parduotuvėlės, kur alų į plastiką pylė per paprastą kranelį. Paskutinį kartą pro ją eidamas pastebėjau, kad ji jau nebedirba. Man rodos kaltas būtent toks pilstymo būdas ir baisiai jau nepatraukli pardavėja…Alus jų neblogas, bet taip įpiltas labai nukenčia.
Tuo tarpu Vilniaus alus Sostinėje aptiko aukso gyslą ir pirmieji pradėję pilstyti savo skanią produkciją per Pegaso kranus atidarinėja vieną tašką po kito. Paskutinis atidarytas taškas galbūt net privedė prie to, kad ŠUA apimta desperacijos atidarė savo Gero alaus parduotuvę prie pat Vilniaus alaus flagmano – Didžiosios krautuvės. Pastarają aš prirašyčiau prie 2010 m. laimėjimų alaus fronte, nes ji parodo, kad mažieji aludariau gali būti ne tik skanūs, bet ir modernūs bei gražūs.
[…] programuotojas bet ir kolega nano-aludaris, nesenai pasikvietęs į svečius nustebinęs savo “Skuodo serbentų lambic’u“. O šiandien šio alaus receptą, kaip ir daugelio kitų entuziastų virto alaus receptus […]