Ailos Eliai

Specialiai „Tikram Alui“ iš Port Ellen, Šarūnas Karalius, www.viskiobaras.lt

Ne paslaptis, kad šiemet teko lankytis Škotijos Islay (lietuviškai dažniausiai verčiame Ailos) saloje vykusiame festivalyje „Islay Whisky & Music Festival“. Savo baro „W 1640“ bloge aprašiau įspūdžius iš šios dūminiu viskiu garsėjančio salos . Tačiau liko nepapasakota dar trečioji istorijos dalis – apie Islay elius…

Įvadas į škotiško elio istoriją – viržiai ir „alaus žmonos“

Šaltiniuose galime rasti, kad alaus gamyba Škotijoje prasidėjo maždaug prieš penkis – šešis tūkstančius metų. Bent taip jau tvirtina archoelogai, kasinėję Skara Brey neolitinėje gyvenvietėje Orknio salose. Kitaip sakant žmonės, naudojęsi akmeniniais įrankiais ir tik tik atradę mosavimo kirviu privalumus… jau sėkmingai virė  elį, tiesa tada gardintą kraujažole, anyžiais, kadagiais ir viržiais.

Šią „žolinę“ patirtį peremė ir keltų, ir piktų gentys. Kartaus ir stipraus viržinio alaus (kartais dar buvo naudojama mirta ir geltoni raibsto žiedai) tradicijas išsilaikė Škotijoje labai ilgai, net iki XVII amžiaus, kai jau visur Britanijos salose dominavo apyniai. XIX amžiaus pabaigoje jau viskas buvo baigta,  salyklo užmaišimo ir virimo su apyniais receptai nesiskyrė nuo likusio pasaulio. Tai tiek apie viržius.

Viduramžiais aludarystė čia vystėsi taip, kaip ir kitur – iš pradžių apie XI amžiuje reikalo ėmėsi vienuoliai. Alus buvo verdamas prie vienuolynų ir bažnyčių, šį kartą daugiausia su rozmarinu ir čiobreliais. Sakoma, kad vienuoliai  atrado labai gerą vandenį ir todėl pastatė Holirudo abatiją būtent toje gražioje vietoje Edinburge. O taip pat iškasė pirmąjį šulinį Danbaro miestelyje, kur dabar veikia garsi „Belhaven“ darykla.

Šiaip ar taip vienuoliai sėkmingai sukosi porą šimtų metų, kol iš jų aludarystės amato neperėmė moterys aludarės – broustaris (arba „alaus žmonos“). XVI amžiuje Škotijoje alų darė tik moterys. Vienas iš aiškinimų teigia, kad aludarystė tebuvo toks logiškas priedas prie kepyklos verslo. Tačiau daugelis jų buvo nevedusios  ir pačios laikė alines jūreiviams…  Tad išsigandus dėl moralės amžiaus pabaigoje moterims patarnauti smuklėje buvo uždrausta, nors daugelis jų liko dirbti aludarėms užkulisuose

IPA stiliaus pasaulinė sostinė ir „mažiukas sunkus“

Tuo pat metu Škotija jungėsi su Anglija, į šalį plūstelėjo protestantizmas ir kapitalizmo verslumo dvasia. Mažos alaus daryklos pradėjo daugintis kaip mielės, ypač todėl, kad Škotijoje buvo palankesni nei Anglijoje mokesčiai. Salyklui mokesčio išvis nebuvo. Škotai pradėjo alų vežti į Pietinę salos dalį ir net į Ameriką, kur tarp šviežiai imigravusių darbininkų ir šachtininkų jis iš raciono pradėjo išstumti kaubojišką viskį.  Pradėjo augti Škotijos miestai, tobulėjo technologijos, ir XVII amžiaus pabaigoje tokiame Glazge viena aludė teko jau 100 – 150 gyventojų. Pasakojama, kad miesto valdžia draudė pubų iškabas, nes jų gausa siaurose gatvėlėse užstodavo šviesą…

Aludės iškaba užstojo saulę

Kaip tik tuo metu išsivystė tradicinės Škotijai elio rūšys. Pirma iš jų, ta, kuri Amerikoje vadinama Scottish Ale, o gimtinėje Wee Heavy – tai iš esmės stiprus (pagal stiprumą –   kartais net miežių vyno konkurentas), saldokas alus, kuriame salyklas aiškiai dominuoja prieš brangius įvežamas apynius. Antras dalykas – dėka kieto Edinburgo vandens, čia susidarė sąlygos virti IPA – Indian Pale Ale, kuriam apynių jau negailėta. Alaus pramoninkai, tokie kaip Deuchar šeima, samdė alaus meistrus iš Anglijos, kooperavosi platinime su viskio darytojais, ir jau 1880 metais Edinburgas buvo neabejotina pasaulio IPA sostinė (kol jo neišstūmė lageris). Trečia alaus rūšis, vadinama Scots Light, buvo tik apie 3% stiprumo ir pigi, labiausiai mėgiama didžiųjų miestų darbininkų tam, kad „pasivyti“ (tai yra, užgerti) viskį.

Aišku, vėliau sekė visuotinė lagerizacija, kuri, sako, Škotijoje galutinai nugalėjo tik 60-aisiais ar net 70-aisiais. O neužilgo, kaip ir visoje Britanijoje, pradėjo veikti CAMRA, prasidėjo cask ale atgimimas ir kiti įdomūs dalykai. Neveltui ir „alaus pankai“, viena iš išradingiausių pasaulio alaus daryklų „BrewDog“ 2006 metais įsikūrė Fraseburgo žvejų miestelyje, netoli Aberdyno, būtent Škotijoje.

Saulėtoji Obano blondinė

Ne paslaptis, kad esu IPA stiliaus gerbėjas, tačiau šios išvykos metu, deja, beveik jo Škotijoje nesutikau. Su viena išimtimi… Prieš keliantis į Islay, nakvynei buvom stabtelėję nuostabiame vakarų Škotijos žvejų miestelyje, bei kurorte Obane. Ten teko ragauti ir vietinės alaus daryklos Oban Bay Brewery alaus. Verda jie ir visai lengvą, tiek stiprumo, tiek kvapnumo, bei skonio prasme „Kilt Lifter IPA“. Tikrai ne pats įspūdingiausias IPA, bet negalėčiau pasakyt, kad prastas. Mūsų ypatingo aptarimo sulaukė jų alaus etiketės su linksmais šaržais, o kelionės dalyvių favoritu tapo „Skinny Blonde“ elis, kurio stiprumas buvo tik 4,1%.

Na, o kitą dieną jau kėlėmės keltu į Jura ir Islay salas…

Pirmoji pažintis – jau kelte

Prieš lankydami kasmetinį viskio festivalį vykstantį Škotijos saloje Islay, esančioje Škotijos vakaruose, ruošėmės ir rinkome informaciją.  „Islay Whisky & Music Festival“ sutraukia kelis tūkstančius viskio mėgėjų iš viso pasaulio. Ir tai visai nenuostabu, nes ši tik 3,5 tūkst. gyventojų turinti sala yra net 8 viskio varyklų gimtinė ir ne atsitiktinai išskiriama į atskirą Škotijos viskio regioną.  Islay varyklų viskis pasižymi itin stipriu dūmų, bei durpių kvapu, kuris atsiranda salyklą džiovinant durpėmis. Alaus mylėtojai šioje vietoje, žinoma, pirmiausia turėtų prisiminti rauchen tipo alų, kurio gamybos technologija iki distiliacijos  praktiškai identiška.

Kadangi pats nesu abejingas ir alui, o ypač eliams ir biteriams, tad jau kuris laikas sekiau “Islay Ales” veiklą. Jie „Islay Whisky & Music“ festivaliui pradėjo ruoštis dar žiemos pabaigoje – tarsi būtų tokie patys dalyviai, kaip ir viskio daryklos. Atidarė naują parduotuvėlę, virė specialiai festivaliui skirtą alų, bei savo paskyroje „Facebook“  tarėsi su gerbėjais, kaip pavadinti vieną, ar kitą festivaliui verdamo alaus rūšį.

„Islay Ales“ interneto puslapis pristato ne tik daryklos emblemą su keltišku motyvu ir šūkį „Ales From The Island of Malts”. Ten gana nuodugniai aprašyta, kaip daryklą prieš aštuonis metus įkūrė trys draugai, kad alų mažomis partijomis (po 640 litrų) verda du kartus per savaitę, o toliau – ir daugiau detalių. „Facebooke“ buvo ir linksmos informacijos – kad salą neseniai supurtė žemės drebėjimas, kad festivaliui ruošia tris specialius virimus pavadintus X, XX ir XXX, iš kurių vienas bus brandinamas burbono statinėse. Kažkas dar užklausė, kada galima aplankyti daryklą, tai buvo atsakyta, kad svečių laukia nuo pusės vienuoliktos iki penktos popiet kasdien, t.y. nuo pirmadienio iki šeštadienio. Išeitų, kada dirba, tai visą laiką ir gali pravesti „turą po daryklą“.

Vis dėlto, vykdamas net neišsivaizdavau, kur reiks ieškoti šios daryklos alaus. Juk sala ne visai maža, o apsistoti planavome nedideliame miestelyje, esančiame kitoje salos dalyje, nei Bridgendo kaimas su alaus bravoru.

Idealūs škotiški pusryčiai Islay style

Tačiau pirmą Islay alaus butelį išvydau iškart įžengęs į keltą, kuris plukdė iš žemyninės Škotijos dalies į salą. Škotiški pusryčiai ir „Islay Ales Saligo Ale“ – kas gali būt geriau :)

Būti šalia vyresnio brolio

Islay sala nepasižymi išskirtinio grožio gamta, tad ją aplanko, arba nuošalių vietų mėgėjai, arba viskio mylėtojai. Tikri vietos gyventojai vadinami Ilaech (ailyč) – taip vadinami pačioje saloje gimę ir gyvenantys žmonės – dažnai būna žvejai ar susiję su jūra. Bet dar labiau – su viskiu.

Per daugiau nei savaitę trunkantį festivalį kiekvienai viskio varyklai yra skirta viena diena, pavadinta „Open Day“. Tą dieną jie organizuoja koncertus varyklos teritorijoje, kiekviena varykla paruošia specialų viskio leidimą, kuris išpilstomas tik kelių šimtų butelių tiražu, organizuoja vietinių menininkų mini muges, kviečiasi vietinio kulinarinio paveldo atstovus. Kažkaip su savo „Open Day“ įsiterpia ir „Islay Ales“ darykla.

Salų gyventojai labai šauniai palaiko vieni kitus. Tuo stebėtis turbūt ir nereikėtų. Juk jeigu žmonės keliauja du ir daugiau tūkstančių kilometrų aplankyti savo mėgstamų distilerijų, tad jie tikrai norės paragauti ir vietinio alaus. Kalbant apie Islay salą pasaulinėje turizmo spaudoje pirmiausia minimi viskiai. Žinoma alus, kaip giminingas gėrimas visada yra šalia. Norinčių parvežti alaus lauktuvėms irgi laukia į kartoninę dėžutę supakuota „Islay Ales“ butelių trijulė. Tad tai dar vienas traukos objektas.

Iš esmės visi stengiasi šioje nuošalioje saloje „būti“ šalia viskio. Tai kažkas irisų saldainius gamina su dūminiais viskiais, tai viskinius muilus pradeda virti.

Dar vienas susitikimas – viskio distilerijos kieme

„Islay Ales“ turėjo atskirą alaus palapinę net kelių alaus varyklų „Open day“ metu. Aš pats su jų repertuaru itin išsamiai susipažinau „Bruichladdich“ distilerijos dienos metu. Ir, teisybę pasakius, „Islay Ales“ tą dieną neprašovė pro šalį. Oras pasitaikė kaip niekad vasariškas ir netgi nebūdingas tiems kraštams – kepino saulė, o termometro stulpelis kopė link 30 Celsijaus. Suprantama, kad tokios dienos metu daug mieliau ragauja alų. Tiesa, palapinė turėjo tik dvi rūšis iš statinės, o visos kitos buvo tiekiamos buteliais.Vėliau, mačiau, „Facebook“ paskyroje jie gyrėsi, kad tądien išpilstė 4 angliškas alaus statines, tai yra per 600 litrų alaus.

Bruichladdich kiemelyje virė darbas

Šalia gėrimų, čia yra ir salos kulinarinis paveldas. Na, Kulinarinis Paveldas gal per skambiai pasakyta, bet maistas tikrai daro šiokį tokį įspūdį. Juk ne kasdieną pasitaiko proga gurkšnoti kokį nors „Lagavulin“ 16 metų viskį ir užsikąsti šviežiomis austrėmis ir ką tik sužvejotomis krevetėmis, ar šukutėmis.

Atsisveikinimui – pažintis pube

Miestelyje, kuriame mes apsistojome, yra tik du pubai. Man, žinoma, didžiulį įspūdį paliko pubų viskių korta, kur gali surasti itin retų ir itin mažais tiražais išleistų viskių. Bet, žinoma jie nori atvykėliams pasiūlyti ir Islay alaus. Tą ir daro. O jo konkurentai –   lageriai Britanijoje turbūt egzistuoja visur…

Iš „Islay Ales“ įsiminė mano jau minėtas „Saligo Ale“, kurio gamybai naudojami net trys salyklai įskaitant lagerio, anglišką šviesųjį (pale) ir kvietinį salyklą bei dedami „Golding“ ir „Bramling Cross“ apyniai. Tad skonis gan neįprastas, bet tikrai vasariškas. Galbūt karštas oras čia kaltas, o galbūt tai, kad tokio lengvo elio beveik neturime Lietuvoje, bet tikrai geru žodžiu miniu „Finlaggan Ale“. Visai lengvas, tik 3.7%, šiek tiek karstelėjęs ir su lengvu vos juntamu vaisiškumu. Toks alus tikrai gali tapti karštos vasaros favoritu.

Finalaganas greitai nuslydo gerkle žemyn

„Islay Ales“ alūs Ailos pubuose buvo išimtinai pateikiami tik buteliais. Ir tai nieks per daug nesivargino jo užsakyti daugiau, nes antrą dieną atėję į pubą iš vakar buvusių kelių (o ne visų!) Islay Ales alų radome tik vieną. Viskas turbūt labai paprasta. Sala tikrai maža, turistų joje būna tik 3-4 mėnesius per metus ir tai tikrai nėra šimtatūkstantinis srautas, kaip netoliese esančioje ir savo viskio varyklą taip pat turinčioje Arran saloje. Pastaroji išsiskiria itin gražia gamta. Tad “Islay Ales”, kurie rinkai tiekia tik nepasterizuotą alų – paprasčiausiai dar neturi pajėgumų ir net nežinau, ar ketina žengti į keginio alaus rinką. Jo užsisakyti teks tik buteliais, berods, jie turi ir platintoją Vokietijai.

Sláinte!

Keliaudamas per Škotiją, apie alų sužinai… ir iš kelio ženklų pakelėse  Teko matyti keletą kontinentėje dalyje, kviečiančių į nedideles, ekologines kaimelių alaus daryklas. Kur yra žmonės, ten reikės ir gero alaus. O štai nuošaliose Škotijos salose gyventojų, deja, mažėja. Tad nedidelės ir mažų aludarių galimybės. Turi šlietis arčiau turistinių, ar kitus srautus generuojančių vietovių.

Vis dėl to, jei 1764 Claidach Arrano saloje įkurta alaus darykla jau veikia jau per 250 metų, šalimais Ailoje jos jauniausioji sesė tegu ir šeštus metus, bet sukasi taip pat neblogai.

Visos nuotraukos autoriaus.