0_1

ŠUA supilstė alų į viskio statines. Ką tai reiškia? Bičiulis iš alkoholinių gėrimų prekybos sektoriaus padėjo dekonstruoti.

Niekam turbūt nebereikia aiškinti, kad craft alaus sektorius pasaulyje ūžia ir keičia “stavkes”. Dideli koncernai mato poslinkius, reaguoja, perka mažas daryklas, leidžia “crafty” alų (nors štai Heinekenas viešai pripažino, kad su craft reiškiniu konkuruoti negali). Lietuvoje tie pokyčiai nelabai žymūs, bet ir čia kažkas vyksta.

Taigi, Kalnapilis įsigijo Vilkmergę, padarė mažesnius butelius, išvirė keletą rūšių alaus, kuris skoniu perdaug nenutoltų nuo populiarių standartų (nors du jų buvo gana įdomūs – naujo apynių derliaus ir Proginis) ir taip įšoko į “boutique” rinką. Sėkmė? Iš dalies taip – jie pirmieji, ir nepalyginsi su  ŠUA varganu “Škotiško” elio pritūpimu, kuriuo niekas nepatikėjo. Tačiau toks ėjimas kaip Kalnapilio, išties nepigu ir reikalauja didelių pradinių ir ilgalaikių investicijų.

ŠUA antroje vietoje, o tai neambicinga, o ir akcininkai turėtų spausti. Reikia daryti žingsnį, bet Kalnapilio variantas brangu. Pasižvalgius po tendencijas, nesunku identifikuoti dabartines madas – hibridai, belgiški stiliai, statinės. Hibridas per rizikinga ir neturi tokio skambesio, belgiška tema užpildyta importuojamu Grimbergen. Statinės pats tas. Juo labiau, kad ŠUA koncernas turi stiprius ryšius su kitais gamintojais ir distributoriais. Per juos jau anksčiau Džiuljetą siuntė į Shepherd Neame bravorą, jame pravirė Baltijos elio variantą.

Toliau “Džiuljetos bloge” ilga istorija, kaip ten statinių negavo, paskui gavo. Greičiausia taip ir buvo, su statine gi skolinama ir reputacija, o ir šiaip statinės rinkoje populiaru. Bet ryšių pagalba škotiško Bunnahabhain 18YO statinės gaunamos ir į jas pilamas stautas – visiškai logiškas sprendimas, nes ryškūs viskio suteikiami tonai gerai dera su tamsiais stauto skoniais. Nors dažniausiai alui naudojamos burbono statinės, solidaus viskio brand’o statinės turi papildomą marketinginę galią.

Dabar prieš šventes 5 tonos šio alaus pasipils į rinką ir neabejotinai su tipiška ŠUA pompastika bus sukelta daug triukšmo. Sprendimas geras, ir beveik be pralaimėjimo – sugadinti alų viskio gerai dezinfekuotose statinėse yra beveik neįmanoma, o svarbiausia – sprendimas pigus, ir tokiu būdu efektingai nušluosto dabar jau Kalnapiliui-Vilkmergei nosį.

Onžoulinis, 2008 vintage

Žaidimai su statinėmis apskritai įdomūs, prisipažinsiu, kad ir pats turiu pasidėjęs vieną statinę eksperimentam alui, o vienas pirmųjų mano ragautų, ir visiškai pribloškęs nežemiškais skoniais, buvo žemaičių namudinių aludarių Tuomsono ir Ruobuto naminio konjako statinėje 2008-2009-aisiais subrandintas “Onžoulinis alius”. Ne vienas namudinis aludaris turi priglaudęs ir kokią senovinę alaus bačką iš Aukštaitijos, tačiau dėl jų senumo ryškesnių ąžuolo skonių alus praktiškai negauna, nors prisiekę tradicijų gerbėjai galbūt su manimi ir pasiginčytų. Su statinėmis galima žaisti trejopai:

  1. brandinti naujose statinėse, suteikiant alui taninų ir koreguojant alaus struktūrą;
  2. brandinti naudotose statinėse.  Čia labiau tinka stipresnių gėrimų, ryškesnių skonių statinės. Pirmais mėnesiais, alus tiesiog perima prieš tai statinėje brandinto gėrimo skonius (kaip ŠUA atveju), tačiau brandinant mėnesiais ar metais, alus bręsta ir gali išvystyti fenomenalų kompleksiškumą;
  3. ir pagaliau aukštasis pilotažas – spontaninės fermentacijos alūs, rūgštieji alūs, kai statinė naudojama kaip speciali terpė plisti ir misti įvairiems mikroorganizmams, perkeliantiems alų į absoliučiai kitą dimensiją. Tai sunkiai nuspėjamas, išties daug pavojų slepiantis procesas (pamenu, Norebro head breweris dalijosi, kad niekad iki galo nežino, koks alus gausis iš vis kitos statinės.) Būtent tokiu būdu daromi kai kurie tikrieji belgiški lambic ir gueuze. Čia labiau tinka naujos arba silpnesnių gėrimų (pvz, vyno) statinės, kur mikroorganizmų aktyvumo nestabdo į medį įsigėręs stiprus alkoholis.

Įdomūs ir rinkos žaidimai, ateityje pamatysime industrinius bravorus semiant ir daugiau idėjų iš crtaft sektoriaus. Žinoma, tai daroma ne iš kokio staiga atsiradusio kūrybingumo, o spaudžiant rinkos salygoms ir konkurencijai. Užsienyje įnirtingai ginčijamasi, ar tai geras, ar blogas ženklas pačiam craft sektoriui. Tačiau šiandien tai jau realijos. Kaip visada, tikėkimės, kad jos paskatins įvairiau žaisti tiek didesnius, tiek mažesnius bravorėlius.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

7 Responses to Kalnapilio ir Švyturio atėjimas į “boutique” alaus rinką

  1. Artojas says:

    Hint, hint: Grimbergen’as nėra importuojamas ir Lietuvoj jis yra eilinis overpriced šūdas. Visa laimė, kad patavrkė seimo galvočiai įstatymus ir gražino į lentynas kitus belgiškus alus. Importuojamus iš toliau nei utena.

    • ramtyns says:

      Ne kartą teko girdėt gandus, kad G visai ne importas. Neapsimesiu, kad žinau kaip yra, bet turėtų būti labai paprasta patikrint bet kuriame bare – tiesiog pažiūrėti į statinės etiketę arba važtaraščius.

      • zinanti says:

        relax, importuojamas jis. Vaztarasciu apziura nepades, nes veza SUA, bet tiek ant backos, tiek ant buteliuko parduotuvej rasit lipduka, kur norodyta “Importuotojas: SUA”. Jei butu gamintojas, negaletu taip rasyt.

  2. Zinantis says:

    Gringbergena verda Prancuzijoje, dideleje gamykloje, o kad overpriced shit tai sutinku.

    • ramtyns says:

      Žinančiam ir žinančiai (jūs gal giminaičiai?): Grimbergeno gamybos vieta nėra tokia svarbi mano aptarime. Bandau pasakyti, kad su Grimbergeno alumi, ŠUA tarsi užkabino “belgišką” temą, ir jos eksploatuoti aukščiau minėtais tikslais nebedaug prasmės, nes tik konkuruotų patys su savimi (jau ir taip ŠUA virkauja, kad Grimbergen baruose nukonkuruoja jų pačių firminę produkciją)

  3. Bamber says:

    Vilkmerges is a decent beer, even though it is now owned by Heineken. Its widespread availability means that we now have an alternative to Kalnapilis in some bars for the first time. Shame about the 400cl glasses though.
    Grimbergen is horrible. I cannot understand why so many people drink it. Although I saw it in England for the first time last week.

  4. […] Trumpas apibendrinimas – didieji bravorai klupdami, bet pamažu pratinasi plėsti asortimentą. Tai gali suteikti vartotojui šiokios tokios įvairovės, o kartais ir kokiam bravoro alaus technologui galimybę pasireikšti už siaurai apibrėžtų korporatyvinių apribojimų ribų. Galbūt pagaliau ir D. Armonienei bus leista pažaisti naujame mini bravorę, kurį nesenai įsigijo ŠUA? Tikėkimės, kad bent jau karamelės ir angliarūgštės juose bus kuo mažiau. Artimiausias relyzas – ŠUA “Dvidešimt statinių” – stautas, palaikytas viskio statinėse. […]

Leave a Reply to ramtyns Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *