Kad nebūtų jau visai taip tylu (riebus minusas redkolegijai, bet supraskit ir mus – vasara), paklausykit podcast’o apie Anglijos pubus. Graži jorkša tarmė ir aktuali tema.
Alus kartus do gardus
Kategorijos 'Alinės' archyvas
Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.
Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.
Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.
Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?
Sakykloje abatei netrūko nieko
Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai
Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.
Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.
Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.
Jei aš dabar surašyčiau tai, ką apie alaus naudą organizmui man pasakoja mano užstalės kolega, į gydytojų odontologų kongresą Prahoje iš Rytų Moravos atvykęs ponas… Jaučiu, po keliolikos minučių prie namo stabtelėtų Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos automobilis su pačiu jos vadovu, kuris įbėgęs į kambarį man užlaužtų rankas ir paskirtų kelis metus katorgos su nuolatiniu baudų mokėjimu.
Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”
O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.
Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.
Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino
Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!
Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier
Degustacijos ratas iš GoNomad.com
Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”
Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?
Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?
Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)
Tai jau tikrai!
PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravosl
Aš galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių mieste lankosi „Tikro Alaus“ rašeivos. „Vikipedijoj“ net rašoma, kad miestas galbūt pavadintas pagal „Ol“ – tą žodį, kuriuo senieji slavai – na ir skandinavai iki šiol – vadino alų. Taigi, Alausmaušas!
Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!
Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.
Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!
Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.
Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos
Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.
Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.
Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.
Ir štai čia aš padariau klaidą.
Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.
Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.
Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.
Vasarą maloniau prisėsti lauke
Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.
Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.
Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.
Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.
TAD asocijuotas narys, alaus žinovas Linas Čekanavičius ir vėl stebina savo uosle, pirmas atrasdamas kas naujo Lietuvos alaus padangėje:
>>>
Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.
“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.
O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:
It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados
(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)
Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!
Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.
Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…
Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…
Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:
- “Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
- Kainos – labai normalios:
- “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
- “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
- Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr
„Tikri Żywieco gyventojai dabar renkasi „Brackie“, – išduoda man paslaptį vietos gyventoja. Ir tikrai – ko nesirinkti šio Cieszyno mieste išvirto alaus, jei roko festivalyje jis tekainuoja 3,5 zloto. Ir skonis kitoks, žaviai kitoks, tamsesnis lageris. Abu bravorai kadaise kartu priklausė Habsburgų arkikunigaikščio Alberto Fridriko „grupei“. Tačiau per pusantro šimto metų iš regioninio Galicijos bravoro gražioje vietoje prie upės „Browar Żywiec“ virto lenkiško alaus gamybos monstru.
Tiesa, tas monstras ne toks jau „monstriškas“, nors jo vertė išlieka apie 8 mlrd. Lenkijos auksinų, tačiau pastaruoju metu ji nelabai kinta, tuo tarpu kai jos pagrindinis konkurentas, „SAB Miller“ valdoma „Kompania Piwowarska“, pasak lenkų spaudos, sėkmingai pavystė vietinius prekės ženklus (tokius kaip „Tyskie“, „Lech“, baltstogiškasis „Zubr“ arba toks niekalas kaip „Wojak“) ir paliko Żywiecą su savo strateginiu investuotoju „Heinekenu“ toli už pečių. Tai yra, pagal finansinius rezultatus.
Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne
Na bet o ką Żywiecas? Turi jis Grzegorz Zwierzyna, žmogų, kuris atsakingas ne tik už minėtą roko festivalį „Browar Rock“, bet ir už birželio mėnesį vykstančią milžinišką alaus kolekcionierių biržą, bei šalia jos jau įtvirtintus nedidelių bravorų bei naminio alaus konkursus, apie kuriuos jau skelbėme. Belieka patvirtinti, kad bravoro kiemas ir sodas, kuriame ir vyks šie renginiai, alsuoja pavasariu, kol kas nebuvo užlietas potvynio ir parengtas gerai.
Bet apie viską iš eilės. Pažintį su Żywieco alumi pradedame pačio miestelio viduryje esančioje „Karczma Żywiecka“ (Al. Wolności 1). Įsteigta tik prieš šešis metus, užeiga savo medine išore ir vidumi atspindi mums pažįstamas „dvarų – unijų“ nuotaikas su šiaudiniais diedais, drožtais naminukais ir netikrais vandens malūnais. Tiesa daugelis vietų užsakyta, o patikinus, kad atėjome tik „na piwo“ iš karto nešamas „Żywieco“ lageris. Na mes šiandien firminio patiekalo – „avienos kotleto grietinėlėje“ nenorime, todėl dar papildomai ragaujame ir „Żywieco Porterio“. Jis – ne tik kiek aitresnis ir “raziniškesnio”, kepintų riešutų skonio (9.5% by the way), bet ir ypač kilmingos juodojo gitaro spalvos (bent kaip aš įsivaizduoju juodąjį gintarą, t.y.) ir tamsios putos.
Tačiau iš tikrųjų pažintį su pilnu Żywieco ir Galicijos / Prieškalnių regionu geriau pradėti pačiam bravorui priklausančioje “Piwiarnia Żywiecka” (ul Browarna 88), kuri yra pačiame “Żywieco” bravore. Nors patiekalai pateikiami kitoje patalpoje, t.y. restorane – bravoro valgykloje, viduje jau maloniai renkasi vietinių alaus mėgėjų grupės. Pastebime, kad čia galima paragauti ne tik jau minėto porterio ar “Brackie”, bet ir “filialinių” alų (“Warka” ar “Heineken” Lenkijos prasme) bei grupės teikiamo “Murphy” stouto ar Vokietijai atstovauti patikėto “Paulaner” kvietinio alaus. Labai gaila, kad jau išpirktas “ožinis” alus arba “Kozlak Dubletowy” pagamintas pagal pono Krysiako receptą tame pačiame Cieszyno bravore kaip apdovanojimas už pirmą vietą geriausio naminio alaus konkurse. Toks tai Żywieco grupės santykis su “netikrais” aludariais.
Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika
O dar išrankesniam alaus gėrėjui “Piwiarnia Żywiecka” siūlo ir spintoje sustatytus belgiško alaus buteliukus, kitas to paties “Paulaner” atmainas… Susižavėjęs stipresniu gėrimu, gali gauti čia pat išdistiliuotos Żywieco “porterinės” (orig. porterówka) ar netgi jos variacijų Miodula Staropolska, Śliwowica Podbeskidzia, Zozworówka, Litworówka ar Tatarczówka (skamba kaip Šveiko kapeliono Kaco meniu – red. past.).
Na o mes kol kas spiritinius gėrimus, Beskidų upėtakius ar salyklo porteriui skrudinimo sesiją pasiliekame kitam kartui, ir gražiai atsisveikiname su Żywiecu, tikėdamiesi čia dar paviešėti.
Foto: Andrew Mark Veety blog
Vienas labiausiai erzinančių bei užknisančių dalykų viešoje lietuviškoje alaus gėrimo kultūroje – nepilnai pripilti bokalai. Spėju, kiekvienas yra tai patyręs. Ypač pikta darosi tuomet, kai pradedi lyginti su Airijos, Anglijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir pan. alaus pilstymo, o kartais net švaistymo, kultūra. Ten supranti, kokia tikroji alaus padėkliukų paskirtis… Alus, dosniai virstantis per bokalo kraštus, tėra smulkmena, bet visgi tai maloni smulkmena.
Akivaizdžiausiai Lietuvoje matoma chaltūra – stautų pilstymas. Kaip taisyklė, pilant stautą barmenai neišlaukia kol pirmasis įpylimas nusistovės ir (maždaug po deramo minutės laukimo) bokalo nepapildo. Taip pat anksčiau kai kas mėgdavo meniu nurodyti 0,5 l., o pilti į 0,4 l. talpos bokalus. Savaime suprantama, kad nepakankamas tūris Lietuvoje būdingas ne tik stautui, bet ir visam kitam alui.
Teisėto kiekio prašymas sulaukia pačių įvairiausių alaus pilstytojų bei nešėjų reakcijos. Reakcija gali būti maloni („atsiprašome, pripilsime daugiau“), agresyvoka („kas nepatinka?“), apatiška (visi kiti bokalai pripilti lygiai tiek, kiek ir pirmasis, sukėlęs nepasitenkinimą) bei demagogiškai gudraujanti. Pastaroji pati įdomiausia. Demagogai naudoja keletą argumentų. :
- Naujoje bačkoje niekada nebūna lygiai 50 litrų alaus, trūksta 3 – 4 l., todėl dosniai pilant iš vargšo barmeno išskaičiuos už trūkumus…
- Nieko nežinau, man šeimininkas liepė tiek pilti…
- Visi (visur) tiek pat pila…
- Čia ne Airija, o Lietuva. Nepatinka? Važiuok ten…
- Pilu tiek, kiek priklauso, o jei atrodo, kad mažiau, tai viskas dėl to, kad linijos ant bokalų netiksliai sužymėtos…
- Matai, pripilta iki linijos. Jei nori be putos, sakyk iš anksto…
Tiesa, būtų įdomu, jei ir skaitantieji šį postą pasidalintų savo patirtimi, mat barmenai mūsyse išradingi.
Radau įdomią 1909 metų (sic!) žinutę apie bylą, vykusią Ilinojaus valstijoje. Matyt, alaus vartotojai jautėsi apgaudinėjami, dėl ko ir buvo bylinėjamasi keliose instancijose.
„Puta ir dujos (angliarūgštė) nėra alus. Ponas Nylin‘as buvo apkaltintas pažeidęs draudimą pardavinėti alų kiekiais mažesniais nei 5 galonai (1 galonas – 3,78 litrai; 5 galonai – 18,9 litrų). Panašu, kad Nylin‘as pardavinėjo alų 5 galonų talpose. Atsakingos tarnybos, užtikrinančios alkoholio įstatymo vykdymą, išmatavo kelių talpų tūrį Valstijos sekretoriaus patvirtintomis (matavimo) priemonėmis. Matavimo metu išminusuota puta ir dujos. Nylin‘as buvo įsitikinęs, kad dujos ir puta yra alaus sudedamosios dalys, todėl parduodamose talpose buvo reikiamas kiekis alaus. Tačiau Ilinojaus Aukščiausias teismas byloje Visuomenė prieš Nylin‘ą (People vs. Nylin) pareiškė, kad dujos nėra alkoholinis gėrimas (liquor), ir tuo pat patvirtino, kad pagal alkoholio pardavimo įstatymą matavimas turi būti atliekamas tik tuomet, kai skystis išleidžiamas iš „įkalinimo“ ir pasiekia „ramų būvį“ (quiet condition) atvirame ore“ (Foam and Gas Are Not Beer // The Virginia Law Register, Vol. 14, No. 10 (Feb., 1909), p. 805.).
Įdomu, ar kas nors bylinėjosi dėl nepilno bokalo?
Beje, kur Lietuvoje dosniausiai pilsto alų?
- – -
The post argues that one of most irritating trends in Lithuanian pub scene is difficulties toping the pint that bartenders are having. We are envy of beer servers in other countries where the pint comes with head dripping on its sides.
We also notice other tricks like giving price for one volume but serving in smaller – for the same price.
Also provided is the list of most frequent demagogical excuses for not filling it up, namely:
- new keg always contains few liters less and if dispensed properly will make pub loose money
- “I don’t know nothing, boss told me do so”
- “everybody fills the same everywhere”
- this is Lithuania, not Ireland. You don’t like it? Go there
- I’m filling as expected and if you think I’m not, this means the volume mark on glass is incorrectly printed
- look it’s filled to the line. you should’ve said ahead if you want beer with no head.
The post ends with a quote from 1909 case in Illinois, where it is argued that carbon dioxide and head is not beer and should not be treated as final volme of beer.
TAD asocijuotas narys Saulius P. transliuoja savo įspūdžius iš naujos vietos Vilniuje. Ačiū už reportažą!
- – -
Taigi, dar viena naujiena. Pagaliau su kaimynais užsukom į tik prieš mėnesį „Šiaurės miestelyje“ atsidariusį vietinį alaus barą menišku pavadinimu “Alaus studija“.
Prie durų pasitiko iškaba su pasaulyje pripažintomis alaus rūšimis – nuo lengvų pilsnerių kaip „Veltins“ iki tamsiojo „Murphy‘s Sout“. Nors skalda grįsta stovėjimo aikštelė ir keletą dešimtmečių mačiusios durys nesudarė patikimo baro įvaizdžio, patekęs į vidų nustebau radęs erdvų pub’ą. Iškart kilo Čekijos, Vokietijos ar Anglijos alaus barų asociacijos.
Prie baro plušo du barmenai, kurie pasirodo beesą ir baro savininkai, bei padavėja, negailinti šypsenos ir meilių žodžių tiek pastoviems, tiek naujiems klientams. Čia ir pakalbinau vieną iš savininkų Audrių.
Kaip kilo idėja atidaryti tokį barą ir iš kur kilo pavadinimas „Alaus studija“?
Tai jau yra antras mūsų baras. Pirmasis – „Šimo baras“, įsikūręs Pašilaičiuose, yra šiek tiek mažesnis ir turi tik šešias pilstomo alaus rūšis. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Kadangi jis buvo pakankamai populiarus, nutarėme atidaryti dar vieną. Pavadinimo idėja gimė, kai gavome įrangos, tokios kaip prožektoriai iš Lietuvos Kino studijos. Tad ir interjeras buvo kuriamas kaip studija. Kita prasmė ta, kad stengiamės pateikti platų asortimentą, kad galim būtų „studijuoti” įvairiausias alaus rūšis.
Kokias alaus rūšis siūlote paragauti savo klientams ir kaip jas atrinkote?
Šiandien turime 15 pilstomų alaus rūšių, planuojam didinti iki 20. Rinkomės tik užsienietiškus gamintojus, pasaulinius „grandus“. Lietuviškų alaus rūšių kol kas neketiname tiekti. Visos alaus rūšys yra populiarios, nes žmonės nori paragauti visą asortimentą. Vienos populiaresnių yra – čekiškas „Bernard“ ar vokiškas kvietinis „Edinger“, pristotinas azoto mišiniu, kaip ir rekomenduoja gamintojas. Taip pat tik pas mus galite paragauti angliško elio „Newcastle Brown Ale“.
Girdėjome, kad šie pastatai išlikę nuo caro laikų?
Taip, ši patalpa įkurta 1875 metais ir buvo naudojam kaip valgykla, o karo laikais čia buvo maisto saugyklos. Įdomu tai, kad pastato kampe yra išlikę šaldytuvai maistui saugoti. Yra viena patalpa, kuri manoma, buvo koplytėlė, bet čia daugiau galėtų papasakoti istorikai.
Ką siūlote iš maisto patiekalų?
Visas meniu pas mus yra „prie alaus“. Galime rekomenduoti mūsų firminius šonkaulius. Kaip ir „Šimo bare“ jie sulaukė didelio populiarumo, žmonės atvažiuoja net iš Kauno jų paragauti. O daugiau visa kita surinkta, kad būtų paprastai, greitai, na ir porcijas darome, kad pakaktų pavalgyti.
Ačiū už pokalbi. Gal ką norėtumėt palinkėti savo klientams?
Džiugu, kad ateina žmonės ir sulaukiame ne vieno komplimento.
Baras isikūręs Žirmūnuose, Šiaurės miestelyje: Žukausko g. 20, Vilnius
Jei apie “Bermudų” alaus klubą gandai vaikščiojo jau prieš kurį laiką (esą minėtą barą atidarė nuo “Alaus namų” atsiskyręs vienas dalininkų) tai “Bambalynės” – “gero lietuviško alaus rūsio” – paslaptis buvo išsaugota iki pat atidarymo. Paskutinę kovo dieną užsukau ten ir aš su keletu draugų.
Skliautuoti Stiklių gatvės rūsiai neišvengiamai žada žavesio ir paslapties, nusileidęs laiptais patenki į pirmą patalpą, kurioje sukrautos medinės dėžės, o už prekystalio stovintis vyras (vėliau pasirodo beesąs vienas iš savininkų) santūriai bet paslaugiai pasiūlo alaus ir užkandžių. Medinėse dėžėse ir kitame kambary sustatytuose šaldytuvuose – tik lietuviškas alus ir tik buteliais, tačiau nuo tipiškos parduotuvės šią vietą skiria galimybė alaus paragauti trečiame kambaryje įrengtoje kaip ir baro erdvėje. Ten stovintys masyvūs mediniai stalai, antikvarinė indauja ir arkų nišos belangiam kambariui suteikia tam tikro jaukumo – gal tik norėtųsi jaukesnės šviesos.
Asortimentas, nors ir siūlo per 40 pavadinimų, niekuosmarkiai nenustebino – tai jau įprasta mažesnių daryklų produkcioja – nuo “Aukštaitijos bravorų” iki Biržų ir Rinkuškių. Kiek retesnė A. Grigonio (“AntanoAlgio” alus) bei Davros produkcija, nežinia ką čia veikiančio Mažeikių “Brauer” eurolagerių. Pats nepastebėjau, tačiau draugai pasakojo, kad rado ir “Raudonųjų dobilų” butelių – mano manymo vieno geriausių lietuviškų alų. Apie alų PET taroje nutylėsiu.
Baro savininkas patikina kad netrukus turės dar 20 pavadinimų, tame tarpe ir mažiau žinomų. Visgi man trūksta nors vienos rūšies pilstomo alaus.
Į alaus kainas kažkaip neatkreipiau dėmesio, tačiau užsisakius neišsiskiriančio Davros “Lux” litrinį butelį su kamščiu, už jį teko pakloti 14 lt. Paaiškėja, kad bene 5 lt sumokame už tarą – kurios baras nepriima ir pinigų negrąžina. Mano galva tai visiškas nesusipratimas, ir man kaip pirkėjui visiškai nesvarbu, kad Davra neturi butelių plovimo įrangos. Fail.
Iš pliusų būtina paminėti puikų užkandos asortimentą – nuo vytintos jautienos iki rūkytų kiaulių šnipų (!) – šiam užkandžiui pasirodo, šnipai vežami net iš Belgijos. Prie alaus paduodama traškaus salyklo. Sūrių yra, bet norisi didesnio pasirinkimo – baro savininkams pasiūliau taip pat paimti pavyzdį iš belgų ir salyklą berti ant minkšto sūrio, pateikto su sviestu bei balta duona.
Reziumė – tai gera parduotuvės – degustacijų kambario kombinacija, turinti tapti patrauklia užsieniečiams ir “jauniems profesionalams”. Juokais pavadinome vietą “Pinta D’Oro” – neabejotinai tai “Tapo D’Oro” (populiari Vilniaus vyninė) sėkmingo verslo alaus versija, taip pat “Gyvo Alaus” idėjos pratęsimas. Tokios vietos centre tikrai senai reikėjo ir malonu kad ji atsidarė, tikimės kad greitu laiku ji apsitrins ir įgis daugiau jaukumo.
- – -
Vilnius Old Town finally has a craft beer point – a newly opened shop in brick-arched cellar – degustation room. One can buy nearly 40 sorts of Lithuanian only craft beers (the owners promised to increase range to 60 beers soon) and try them right there in a cosy room. Oriented towards foreign visitors interested in local beers, this will probably become a pleasant stop for local youpies too. Great snacks – try cured beef and their speciality – smoked pig’s snout.
Nesusiturėjau:)
Pagaliau Palangos “Ramybė” pasidavė Tikro Alaus spaudimui, ir dabar šią vietą be išlygų galima vadinti geriausiu baru pajūryje. Nuotraukose barmenas Artūras užfiksavo pirmąjį užpildymą vienu geriausių juodųjų čekiškų lagerių – Bernard Černe - kaip ir dera tikram alui, jis gyvas, nepasterizuotas, su tiršta puta, bet svarbiausia – skanus. Paskutinėje nuotraukoje – pirmojo bokalo užsakovas.
