Artėjant Lietuvos paminėjimo Vakarų Europos istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečiui (arba suėjus Brunono nudobimo tik įžengus į baltų žemes 999 jubiliejui, nelygu iš kokios pusės pažiūrėsi), ir toliau žvelgiame į savo protėvių žemių istoriją. Štai neseniai išėjo Lietuvos istorijos instituto parengto „Lietuvos istorijos“ ciklo II tomas, redaguotas Gintauto Zabielos. Kokias pirmapradęs žinias apie alų i baltų krašte randame jame..?
…anglosaksų karalius Alfredas (848 – 899) rūpinosi ne tik savo šalies gynyba nuo vikingų puolimų, bet taip pat buvo ir savo tautos auklėtojas bei mokytojas, savo dvare telkęs mokytus vyrus. <…> Alfredas pasirūpino išsiųsti anglosaksą Wulfstaną į Baltijos jūros pietinę pakrantę. Wulfstanas, pasiekęs Danijos Hedebiu uostą, toliau leidosi į rytus ir pasiekė prūsų prekyvietę, Truso „miestą“, buvusį Vyslos žemupyje. Taigi, Wulfstanas buvo pirmasis keliautojas savo akimis matęs ir aprašęs baltų (prūsų) kraštą. Kalbėdamas apie baltus jis nurodo, kad jų kraštas – Aisčių žemė (Eastland) – labai didelis, jame daug pilių, kuriuose gyvena „karaliai“.
„Aisčių žemė labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir ten labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus“.
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I, p. 168
Komentuodami Wulsftano pasakojimą istorikai (tokie kaip Ivinskis) kartais pasigenda alaus ir todėl spėja, kad aisčiai alaus tuo metu tikrai negaminę, rašo Darius Baronas, ir toliau teigia: „toks spėjimas nėra pakankamai vykęs, nes iš to paties Wulfstano pasakojimo matyti, kad alus baltams buvo žinomas. Tik jis paminėtas ne visai įprastame kontekste. Aprašydamas baltų laidojimo papročius, – o tai jį labiausiai ir sudomino šiame egzotiškame krašte! – Wulfstanas mini, kad aisčiai savo mirusuosius sugeba užšaldyti panaudodami alaus arba vandens pripiltus indus.
„Alaus naudojimas veikiau kultiniams nei kasdieniniams tikslams leidžia manyti, kad to meto baltų gyvenime žemdirbystė užėmė gana kuklią vietą“, – daro išvadą istorikas. Kitaip sakant, ką nors padoraus išauginti sekėsi sunkiai, o alaus padarymas prilygo stebuklui, todėl jį naudoti matyt buvo galima tik ekstremaliems reikalams. Juk – kaip rašoma toliau tomelyje, panašiai šiose nederlingose platumose „hunai romėnams vietoj vyno įteikdavo kažkokį gėrimą vadinamą medos; o štai romėnų tarnams buvo siūlomas iš sorų ir iš miežių pagamintas gėrimas, kurį barbarai vadino kamon“. Taigi, kamon!
Niežti pasidalinti su kitais?
Oba, apie kamon dar nebuvau girdejęs. Manant, kad tai buvo kažkas panašaus į alų, būtų keistoka, kad romėnams buvo siūlomas pakankamai dažnas ir salyginai lengvai gaminamas midus, o jų tarnams – labai retas ir kone ritualinis gėrimas alus. Gal tai buvo tik miežių arbata?:)
Tai bet hunai ir prusai ne vienoje platumoje gyveno. Čia tik kino filme Atila po Kernavės kalnus lakstė. Gal pas hunus to medaus visai mažai buvo, o štai sorų. Soros aplamai gerokai javus lenkė pagal derlingumą. Taigi kamon gali būti galbūt boza. “Boza – tai tradicinis turkų gaivinantis gėrimas, tirštas, dažniausiai gaminamas žiemos mėnesiais jau nuo ankstyvųjų amžių, iš bulguro arba sorų / miežių grūdų mišinio”.