Vėl ragaujam tamsų čekišką alų

Neypač ryški fotkė iš Saulius aiFono

Užsukau į svečius pas bičiulį Dainių, kuris grįždamas iš Karlovy Vary kino festivalio prigriebė čekiško alaus. Kad degustacija būtų prasmingesnė, atrinkome tik tamsų arba juodą alų. Jiems į kompaniją pastatėm ir mano vakar minėtą litrą Raudonųjų Dobilų alaus.

Pradėjome nuo silpniausio (3.8%) Starbrno Černe, kuris savo neįmantriu dunkelio skoniu turbūt labiausiai atitiktų pačių čekų kartais kiek pašiepiamą požiūrį į kai kuriuos juodus alus – “damske pivo”.

Antrasis krito Zlatopramen 11 Tmavy (4.8%). Iki šiol teko ragaut tik Zlatoprameno ležaką (lagerį), manau jis vienas skanesnių iš didesnių Čekijos bravorų (Zlatopramen dabar priklauso Heineken’ui) produkcijos. 11 Tmavy viršijo lūkesčius – šis juodas alus turi individualų skonį, kuriame gerai jaučiami deginti miežiai. Jei tai būtų ne lageris o elis, ir mažiau kvapnus, tai eitų prie britiškų mild‘o ar net skystenio stauto atmainų. Rašoma, kad Zlatopramen naudoja Bohemijos regione ir net savo apynyne augintus apynius.

Raudonieji dobilai dar kartą patvirtino savo reputaciją. Šis ir po jo sekę alūs buvo nebe juodi, tačiau stipresni – niekad negirdėto bravoro Pivovar Bakalář “555” (7%) ir jau mums pažįstamas, super stiprus (10%) Primator Dark Porter 24. Apie juos jau sunkiau ką pasakyti, “trys piatiorkės” dar nieko, bet Primator 24 ir šį kartą buvo per daug, šis sirupas, labiau primenantis desertinius vynus, lipniai strigo gerklėje. Nepaisant to, kiti anksčiau ragauti Primator alūs man patiko, ir kada nors norėčiau paragaut Primator Stout.