Kategorijos 'Lietuviškas' archyvas

Dobilų alus

“Raudonųjų dobilų” alų (apie kurį jau rašėme) pernai pasirinkome vienu iš dviejų 2009-ųjų geriausių (kitas atradimas – Paliūniškio “Senolių”). Šis alus verdamas “Piniavos alučio” darykloje, kurios aludarį Vidmantą Perevičių ir pakalbinome.

- – -

Pristatykite „Piniavos alučio“ daryklos istoriją. Kas ir kada ją įkūrė?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir leidus gaminti alų, Panevėžio rajone Piniavos kaime 1990 m. liepos 1d. buvo įkurta alaus darykla „Piniavos alutis“. Daryklą įkūrė Vidmantas Perevicius, dabartinis savininkas o taip pat ir pagrindinis aludaris. Darykla buvo įkurta nusprendus pratęsti gimines aludarystes tradicijas, nes Vidmanto močiute buvo aludarė Kupiškio raj. Medinų kaime. Močiutės brolis Steponas Šerelis buvo žymus aludaris Troškūnų miestelyje (Anykščių raj.) Jis ir perdavė visas savo žinias Vidmantui 1989-ųjų metų vasarą.

Kas šiuo metu yra Piniavos alaus daryklos aludaris? Gal trumpai pristatytumėt jo aludarystės patirtį? Kas yra dabartinio ‘Raudonųjų dobilų alaus’ recepto autorius ir kokia šio recepto istorija?

Pagrindinis aludaris yra alaus daryklos savininkas Vidmantas Perevičius. Jo aludarystes patirtis tęsiasi nuo 1989 m., per tą laiką sukurtos devynios alaus rūšys ir išvirta apie septynis milijonus litrų alaus.

„Raudonųjų dobilu“ alaus receptas siekia šimtą, o gal ir daugiau metų. Jis buvo perimtas Vidmanto Perevičiaus iš mokytojo Stepono Šerelio, bet gamyboje jis buvo įdiegtas tik 2009 metais, artėjant alaus daryklos dvidešimties metu jubiliejui.

Aludaris Vidmantas Perevičius tęsia tikrą, šimtametę tradiciją

Ar tai tradicinis šio krašto alus? Jau žinome, kad recepte naudojami raudonieji dobilai. Ar galėtumėte papasakoti kurioje stadijoje, ir kokiais kiekiais?

Tai yra tradicinis Aukštaitijos krašto alus. „Raudonųjų dobilų“ recepte  išties naudojami raudonųjų dobilų žiedai. Kokiais kiekiais ir kokiu būdu jie naudojami atskleisti negalime, nes tai yra mūsų alaus daryklos paslaptis. (Visgi iš atsitiktinių pokalbių aiškėja, kad anksčiau šie dobilai būdavo naudojami mentalo filtravimo metu, o šiandiena juos deda jau kitu metu. Raudonuosius dobilus aludariai superka iš vietinių, o taip pat iš specialiai juos auginančių Dzūkijos ūkininkų – red. past.)

Kokios dar medžiagos, salyklai ir kokios mielės naudojamos šio alaus recepte? Kokie apyniai suteikia jūsų alui stipresnio kartumo?

Šiame recepte naudojamas tyras vanduo išgaunamas iš 145 m. Gręžinio. Receptą sudaro šviesusis salyklas, karamelinis salyklas, apyniai, raudonųjų dobilų žiedai ir žemutinio rūgimo (lagerio – red. past.) alaus mieles. Mūsų alui naudojami vokiški kartieji , bei aromatiniai apyniai.

Kaip apibūdintumėte šio alaus skonį?

„Raudonųjų dobilų“ alus turi švelnų, lengvai išreikštą raudonųjų dobilų žiedų aromatą ir skonį, lengvą apynių kartumą. Alus yra labai lengvai ir skaniai geriamas bei lengvai pasisavinamas organizmo, nes angliarūgštės turi tiek, kiek pasigamina alui rūgstant, dirbtinai ja neprisotinama.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje alus, kuriame stipriai atsiskleistų apynys, nėra dažnas ir populiarus?

Apynys aluje veikia kaip konservuojanti medžiaga, neleidžianti alui “nurūgti”. Kadangi didieji alaus gamintojai naudoja alui visokius cheminius priedus ir pakaitalus, tai jų alus yra netoks kartus. Turbūt dėl šios priežasties auganti karta nebežino tikro alaus skonio ir gyvas natūralus kartokas alus nėra toks populiarus.

Kur pardavinėjamas “Raudonųjų dobilų” alus baruose? Kur jo galima įsigyti pilstomo?

Vilniuje: „Bambalynė“ (Stiklių g. 7 ), „Alaus namai“ (A.Goštauto g. 8), „Bermudai“(Upės g. 6) , „Chill out baras“ (Pylimo g. 8 ), „Šnekučio alaus barai“ (Polocko g. 7A ir Šv.Stepono g. 8) , „Vingrių 17“ (Vingrių g. 17).

Trumpai pristatykite kitas ‘Piniavos alučio’ daryklos alaus rūšis.

Pagrindines alaus daryklos alaus rūšys yra : „Seklyčios“ , „Raudonųjų dobilų“ , „Botago“, bei labai stiprus alus pavadinimu „Stačias“ (kai kurių rūšių galima paragauti „Šnekučio“ baruose Vilniuje – red. past.)

Papasakokite kokią įdomią istoriją ar nutikimą, susijusią su jūsų darykla, alaus virimu, arba kuriuo nors receptu.

Įdomi istorija nutiko verdant pirmąjį savo alų, tai įvyko 1989 m. spalio mėnesį. Alų išvirti pavyko puikiai, tačiau alui baigiant rūgti, reikia stebėti jo putą ir budėti prie alaus, kad jis per daug nenurūgtų. Kitaip jį sukošus į statines, alus neturės pūtimo. Kadangi tokios patirties dar neturėjau, tai alų į statines sukošiau per daug anksti, tad alus savo rūgimo procesą pabaigė statinėse. Gerai kad ąžuolinės statines buvo gerai pagamintos ir stiprios, bet viena statinė apie 60 litrų talpos vis tik neatlaikė to slėgio, kuris susidarė statinėje alui baigiant rūgti, ir sprogus statines dugnui, visas alus putodamas išsiliejo. Buvo skaudu žiūrėti, kaip alutis putodamas trykšta ant grindų, bet nieko padaryti buvo nebeįmanoma. Beliko tik stebėti, kaip kanalizacijos trapukas godžiai ryja putojanti alutį.

Kaip jūsų alų vertina vietiniai?

Vietiniai Piniavos gyventojai mūsų alų vertina labai palankiai. Tai rodo ir mūsų alaus pardavimai, palyginus su kitu alumi.

Kaip jūs vertinate dabartinę Lietuviško alaus padėtį?

Dabar tikrą lietuvišką alų gamina tik smulkieji gamintojai, ir tai ne visi. Didžiųjų gamintojų alus su lietuviškom tradicijom neturi nieko bendra ir labai gaila, kad valstybes politika orientuota į smulkiųjų aludarių išnaikinimą.

Kokie sunkumai gula šiais laikais ant mažųjų daryklų pečių ir kaip sekasi juos įveikti?

Sunkumai tokie, kad mažieji aludariai su didžiaisiais gigantais, panaikinus akcizo mokesčio lengvatą, negali konkuruoti. Įveikti sunkumus sekasi sunkiai – teko sumažinti ir atlyginimus, ir darbuotojus.

Kokie jūsų ateities planai?

Ateities planai – kažkaip išsilaikyti, kad netektų užsidaryti, iki kol mūsų valstybė susiprotės ir atsižvelgs į smulkiųjų aludarių verslo problemas, o ne tik atstovaus stambiasias alaus daryklas.

Ar planuojate ateityje virti naujų alaus receptų? Jei taip tai kokių?

Taip, šiuo metu yra planuojama išleisti naują alaus rūšį, tačiau ji yra kūrimo procese.

Ką norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams, ištikimiems tikro alaus gerbėjams?

Labai smagu, kad vėl sugrįžta į Lietuvą tikras, natūralus, gyvas lietuviškas alus. Pardavus visas didžiasias alaus daryklas užsienio kapitalui, atrodė kad lietuvišką alų mes prarasime visiems laikams. Ta karta, kuri užaugo ragaudama didžiųjų daryklų alų, net nebežino tikro alaus skonio ir kartais neskiria tikro alaus nuo „alaus gėrimų“, bet dėka mažųjų aludarių lietuviškas gyvas alus vėl atgauna savo populiarumą. Tikras lietuviškas alus – tai tik mažųjų gamintojų alus, nes tik mažųjų daryklų savininkai patys dalyvauja alaus virimo procese ir įdeda į alų visą savo meilę.

- – -

Our one of two best new Lithuanian beers’ of year 2009 was “Raudonųjų dobilų” brewed by “Piniavos alutis” brevery. Even though this beer made into production only last year to mark the twentieth year anniversary of the brewery founded immediately after Lithuania regained its independence, the recipe itself is more than hundred years old and was inherited from brewer’s grandmother and uncle. The red cloves used in recipe gives it distinct flavour. Here we speak with the head brewer Vidmantas Perevičius about the tradition, the beer, small brewers’ survival and funny accidents in the brewery…