Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.
Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.
Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.
Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.
“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.
„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.
„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.
Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.
O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.
„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.
Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.
Festivalius ne tik miestai moka švęst (o gastro-festivaliai mieste dažnai gan primityvūs, vis prieš akis iškyla “Europos kulinarijos” dienos Vilniuje, kuriose sužinojome, kad visos Europos virtuvės garsėja… dešrelėmis su kopūstais ir Švyturio eurolageriu).
Bičiulis iš komandiruotės parvežė dovanų butelaitį vietinio alaus – kokio dar nebuvau ragavęs. Tai turbūt tik kupiškėnams ir žinomos daryklos “
Rugsėjo 5-6 
Pamasintas Užkanavės aludario Ruobuto pasakojimo, anądien nuėjau į “Alaus namus” specialiai tam, kad paragauti nesenai ten pradėto pilstyti 
Vakar važinėdamasis dviračiu pajūriu, netyčia papuoliau į Šventosios sezono atidarymo mugę. Turbūt girdėjote apie tą Šventosios devynaukščių skandalą? Kur vietoj leistų 4 išdygo 9 aukštai? Dabar šitie pastatai-vaiduokliai bado miestelio svečių akis, o tuo tarpu “statybų verslininkai” bando prikelti šiuos numirėlius, jų kieme organizuodami į Gariūnų turgavietę panešėjančias muges.
