Iš tautos papročių skrynios (II). Alutinio nuojauta

Viešėdamas provincijoje, rajono centro knygyne nusipirkau „Šeimininkės knygynėlio“ knygą „Garsių žmonių gėrimai“. Turbūt atleis man knygos autorė Gertrūda Rinkūnienė, bet šį bei tą apie alų aš pacituosiu. Juolab, kad knyga tikrai neeilinė – joje apžvelgiami ne tik žymių žmonių mėgstami alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai, bet ir atskleidžiamos senųjų lietuvių gėrimų – saldės, mutinio, pienių giros (nemaišyti su vynu!), avižinio kisieliaus, kaplūno, sulos su bobingėm paslaptys. Apie savo tėvuko Jono įdirbį pasakoja ir „Rinkuškių“ savininkas Rimantas Čygas.

Rudenį uždera miežio grūdas

Knygos pabaigoje duoklė atiduodama lietuviškai DIY kultūrai – spausdinami pačių skaitytojų atsiųsti „lietuviškų kokteilių“ receptai, tarp kurių yra tikrai neįtikėtinų „liaudies išminties“ perlų…  Na, bet grįžkime prie mūsų alaus. Taigi, ką naujo aš sužinojau iš p. Rinkūnienės rinkinio:

• Pasak padavimo, alus – moterų atradimas. Jos pirmosios (berods Mesopotamijoje – red. past.) pastebėjo, kad laukuose augantys miežiai tinka maistui, tačiau jie kieti ir kartoki. Tuo metu užmerkė grūdus į vandenį. Po kiek laiko miežiai ne tik suminkštėjo, bet ir išleido mažus daigelius, o vanduo tapo saldus. Galbūt vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes vanduo su grūdais aprūgo – tapo alumi, o jo paragavusios moterys lengvai apsvaigo…
• Alaus deivės garbei buvo kuriami himnai; pats žodis „hymn“ šumerų kalba reiškia „alaus receptai“.
• Lietuviai alų darė nuo XI a., o išpopuliarėjo šis gėrimas XVI a.
• Anykščių krašte žinomos naktigonės po sambarių ar sambarvių, kai jaunimas ir naktigoniai pernakt kurendavo laužus, grieždavo smuikais, dainavo, vaišindavosi kiaušiniene, o paryčiais lauže sudegindavo šaukštus.
• Rugsėjo 21 dieną, per šv. Matą – Alaus diena arba Alutinio šventė. Tą dieną mūsų protėviai gamino pirmąjį alų iš naujojo miežių derliaus. Gėrimas buvo aukojamas dievams – apšlaikstomi pirkios langai, durys…
• Apeiginį Alutinio alų vadino „Trejų devynerių“. Jam pagaminti buvo imamos 9 saujos rugių ir kiekviena padalijama į 3 dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus.
• Alaus darymas Lietuvoje – vyrų darbas, paveldėtas iš tėvų; netikėta išimtis – keptinis alus, kurį ir šiandien gamina Rokiškio rajono Jūžintų moterys. Miežinį maltą salyklą reikia išminkyti rėčkoje, suformuoti kepalus ir pašauti į duonkepę krosnį. Pirmas kepalas peržegnojamas ir ženklinamas kryželiu. Šis tirštas, lipnus, nestiprus, lengvai svaiginantis, pagirių nekeliantis „keptas alus“ daromas daugiausia didžiųjų švenčių proga…
• Vėliau bendras alaus darymo, kai baigus sėją kaimynai susidėdavo miežius bendram salyklui ir sumesdavo pinigų apyniams, paprotys prigeso ir bendruomeninę šventę turėjusios šventės virto papras- tomis vaišėmis bei išgertuvėmis (na, šitą mes žinome… – red. past.)

Apie tradicinius Sambarius ir jų paplitimą daugiau galite paskaityti čia – juk jau greitai Šv. Mato metas, kai šiaudines skrybeles padėsime į šoną iki kitų metų…