Kaip įprasta sausiui, vėl trumpas praėjusių metų apibendrinimas. Atsigavę po švenčių, apkapoję nagus įsilaužėliams (kurie buvo trumpam išjungę mūsų puslapį), galime pasižiūrėti, kokie buvo stipresni akcentai pernai?

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  “Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.