ligo-ziema-plakatsLatvijos tikro alaus entuziastai kupini ryžto, energijos, ir laiko nešvaisto. Jie atidarinėja nuosavus bravorus, o šiemet jau antrąkart suorganizavo žiemos alaus festivalį “Līgo Ziema“.  Līgo, arba Lyguo, yra vasaros saulėgrįžos šventė, švenčiama Latvijoje tuo metu, kai mes švenčiame Jonines. Tad, trumpai apie šių metų “Žiemos Jonines”, kuriose teko apsilankyti.

Pernai mini festivalis vyko kiečiausiame Pabaltijo pube Rygoje ALEHouse, šiemet persikėlė į didesnę veiklos erdvę madingoje Rygos senamiesčio dalyje, savo erdvėmis ir mažais hip verslais primenanti Berlyną. Veiksmo vieta – Valdemāra Pasāža, dviejų aukštų post industrinės erdvės, kuriose telpa krūva iniciatyvų – 9K1 Nams – koncertų, galerijų, populiaraus klubo Piens, firminės Valmiermuiža parduotuvės, ir pagaliau, naujo brewpubo-alaus dirbtuvių Labietis namai. Būtent Labietis, apie kurį kažkada reiks brūkštelt daugiau, dalyje ir vyko veiksmas, iš dalies ir organizuojamas jo įkūrėjų.

1549404_641074285952164_1406264958_n

Festivalis pasitinka dūmais. Foto: Vitalijs Judovs

Per šlapdribą atsiyrus iki veiksmo vietos, mus pasitiko dūmai, kylantys iš poros statinių kieme, pirmyn atgal zujantys organizatoriai Reinis ir Edgars iš to paties Labiečio, bei dar keli seni pažįstami iš ankstesnių Baltijos aludarių susitikimių, vykusių Serdėje. Viename iš pastatų jau vyko namudinių aludarių alaus ragavimo ir vertinimo dalis (paskutiniais duomenimis, savo alų pristatė 22 namudiniai aludariai) – čia užėję, buvome pasitikti tokios grūsties, kad trumpai pabendravę su vienu iš scenos vedlių ir Labsalus.lv vedančiuoju Atis Rektinš ir paragavę jo trijų metų brandinimo imperinio stauto, nusprendėme trauktis iš šio šurmulio į kiek ramesnę, “oficialių” bravorų dalį.

Spūstis namudinių aludarių scenoje. Foto: Tikras Alus

Spūstis namudinių aludarių scenoje. Foto: Tikras Alus

ligoziema_crowd

Spūstis namudinių aludarių erdvėje. Foto: Odzienas muiža

Minėtas organizacinis chaosas pasižymėjo tuo, kad informacijos beveik nebuvo ir ją reikėjo susimedžioti patiems. Netrukus išsiaiškinome, kur reikia įsigyti specialius kuponus, už kuriuos galima ragauti alų, ir kad už maistą apsimokėti reikia susirasti kitą kasą. Nepaisant to, ore tvyrojo entuziaztinga nuotaika ir malonus šurmulys. Pirmame aukšte įsikūręs Labiečio brewpubas – ilga, išilgai pusiau stiklo siena padalinta patalpa. Už stiklo matėsi pats bravoras, viename iš baro galų – modernus, bet neopagoniška ornamentika apkabinėtas dešimties alaus kranų pultas, kitame gale – jau šiuolaikinę šokinę muziką transliuojantis dj setupas.

Labietis baras. Foto: Tikras Alus

Labietis baras. Foto: Tikras Alus

Iš minėto pulto turėjome progą susipažinti su Labiečio produkcija, kuri atseit šio renginio proga buvo susiaurinta tik iki “žieminių” rūšių – tai yra, stiprių arba tamsių. Toks tiesmukiškas temos traktavimas nepaliko mums galimybės patiems reguliuoti savo alaus vartojimo ritmo, o po šešiolikos trigubų IPA, mega stautų ir miežvynių, tikrai norėjosi praskalauti gerklę kokiu sesijiniu alumi. Apie Labiečio alų trumpai pasakysiu taip – gana įdomūs konceptai su svyruojančia apie vidutinę namudinę kokybe.

Labiečio bravoras. Foto: Labsalus.lv

Labiečio bravoras. Foto: Labsalus.lv

Vėliau vienas iš savininkų Edgars padarė mums ekskursiją po bravorą, kuriame tuo pat metu vyko alaus gamyba. Pats bravoras – pankiško pasidaryk pats etoso rezultatas – tarsi pailgame koridoriuje sugrūsti iš plieno lakštų suvirinti katilai ir puodai, plastikinės bačkos ir jose vykstanti fermentacija, “tundroje” – šaltajame kambaryje – sausakimšas bręstančio alaus kegų sandėlys. Paklaustas ar institucijos nekaišioja pagalių į ratus, Edgars pamini popierizmo krūvas, tačiau jokio higienos institucijų priekabiavimo teigė nepatyrę. Netrukus į bravorą atkeliauja plieninės CKT fermentavimo-brandinimo talpos, ir manau, su laiku šis bravoras tikrai pasiūlys ne tik daugiau alaus kiekybės, bet it kokybės.

Slaptas Labiečio "brewers reserve" - patiems aludariams. Foto: Tikras Alus

Slaptas Labiečio “brewers reserve” – patiems aludariams. Foto: Tikras Alus

Antrame aukšte tuo metu vyko socialiausia ir gal net įdomiausia renginio dalis – naujų boutique ir craft bravorėlių pasirodymai. Čia buvo penki stalai – trys Latvijos – ALEHouse, Valmiermuiža, Malduguns, Estus atstovavo Pohjala, na o Lietuvą ne kas kitas, kaip Dunduliai. Visi stalai buvo apgulti ir net su tokiu nedideliu kiekiu bravorų, teko laviruoti, norint paragauti ribotus kiekius įdomesnių egzempliorių.

Alus skaniai ragavosi iš specialios storo stiklo renginio taurės. Visada smagu matyti dėmesį detalėms! Foto: Liene Krauze

Alus skaniai ragavosi iš specialios storo stiklo renginio taurės. Visada smagu matyti dėmesį detalėms! Foto: Liene Krauze

Mano asmeniniai favoritai – būtent estai Põhjala, iš kurių profesionalumas, pasitikėjimas savimi ir entuziazmas tryško per visas siūles, nuo bendravimo iki produkcijos ir jos pristatymo. Nesužinosime, ar tai susiję su tuo, kad šiame naujame mikrobravore dirba ir aludaris, anksčiau viręs garsiesiems škotams Brewdog? Pohjala pristatė tik vieną komercinį egzempliorių užbaigtoje butelio pakuotėje – nesunkaus pusiau ruginio elio “Rukkirääk“, ir gal dvidešimt “pilotinių” alų butalaičiuose, čigoniškai virtų ieškant savos receptūros. Nors nebespėjau paragauti jų garsiojo imperinio porterio “Öö” (skaitosi kaip “Ėėėhh…”, reiškia “miškasnaktis”), kuris karaliauja Ratebeer Estijos topo viršūnėje, tačiau jų “Nordic” raudonas ruginis elis ir vos penkių savaičių, tačiau stebėtinai susistovėjęs imperinis stautas liudijo kad šturvalą laiko ne žiopliai. Aludariai pasakojo, kad kitą imperinį stautą  pils brandinti į viskio statines, kad nuosavą bravorą pagaliau atsisiuntė iš JAV, jį planuoja paleisti balandį ir ta proga organizuos minifestivalį. Rispek!

IMG_20140111_153757

Pohjala ruošiasi antpuoliui. Foto: Tikras Alus

Pohjala imperinis stautas – jaunas, riebus, bet brandus. Foto: Tikras Alus

Antroje vietoje paminėčiau Dundulį ir ALEHouse – pastarieji nors pristatė tik vieną savo pačių virtą elį – India Pale Ale “Medusa”, kuris beje buvo visiškai neryškus ir bearomatis, tačiau jų importo asortimentas buvo nors eklektiškas, tačiau išsamus – nuo belgiškos klasikos (Saison Dupont, Orval, Westvelerin) iki mados klyksmų (Mikkeller, BrewDog, Rogue, Flying Dog, Nogne O), radikaliųjų amerikonų ir europiečių, ar net egzotiškų Naujosios Zelandijos atstovų. Alų pilstė ir vienas iš brewpubo savininkų, kai tuo tarpu kitas, amerikietis expatas Gordon, smaginosi publikos pusėje.

Valmiermuižos stalas

Valmiermuižos stalas

Latviai Malduguns (“Žaltvykslė”) iš Vidžemės krašto buvo kuklūs ir paprasti, pristatė tris savo alaus egzempliorius –  kiek ryškesnį stipresnį IPA, ir mažiau įsimintinus stautą ir porterį “Pilota nakts”. Vieni iš craft judėjimo gaivintojų, arba naujosios bangos “senbuviai” Valmiermuiža turėjo man dar nematyto “Žieminio” alaus (pagal stiprumą atrodo bus doppelbock’as), kurio butelaitį parsivežiau vėlesniam paragavimui. Vėliau kito Malduguns alaus – “Rudais Rudens” butelius mačiau išstatytus ir ALEHouse bare.

Apie Dundulį turbūt nemažai žinom ir taip, tačiau ir Latvijoje jiems netrūko dėmesio, o sugebėjo ir nustebinti, į renginio pabaigą ištraukę ir atkimšę savo naujojo gruit’o – alaus su kiečiais, kuris netrukus pasirodys ir Špunkose. Ten pat buvo galima paragauti dar keletą pirmojo virimo Dubulčio. Bet šią dalį praleidau, mat gerokai prieš vidurnaktį su bičiuliu pasijutome praalkę, gerklės buvo užsiklijavę salyklu, kuriam nuplauti norėjosi ko nors sesijinio. Tad patraukėme miestan užkąsti, o vėliau – į ALEHouse, kur buvome užklupti naujo pasirinkimo iš poros šimtų ryškių skonių. Mūsų troškimams nebuvo lemta išsipildyti iki galo, atšaldyto silpnesnio nei 7% alaus buvo sunku rasti. Ne tai, kad labai būtų kuo skustis…

Odzienas muiža stalas namudinių aludarių salėje išsiskyrė ne tik profesionaliu prisistatymu

Odzienas muiža stalas namudinių aludarių salėje išsiskyrė ne tik profesionaliu prisistatymu

Tuo tarpu festivalyje buvo paleistas “beer for free”, o mikrobravoriai susibūrė diskusijoms apie Baltijos alaus sceną ir tendencijas. Kažkuriuo metu paaiškėjo ir buvo paskelbtas auditorijos nubalsuotas geriausias namudinis alus, kurio autorius – Aigars Malinovskis, atstovaujantis šiuo metu įrenginėjamą ir dar neatidarytą bravorą Odzienas muiža (“Odzienas dvaras”) Vidzemėje (kurio savininkas berods yra kitas senas pažįstamas aludaris Rudzitis – kuris anksčiau Rygoje turėjo alaus medžiagų parduotuvę).

Renginyje visko nepamačiau, o ir tokio tikslo neturėjau, tačiau bendrą įspūdį susidariau išties gerą ir renginį “užskaitau”. Latviai kaip visada, kažkaip sugeba pasiekti susiklijuojantį rezultatą net su chaotiška organizacija. Renginys nebuvo masiškas, tačiau ir nebuvo perdėm specializuotas. Iš esmės didelių klaidų nebuvo ir viskas vyko sklandžiai. Galbūt didžiausias priekaištas – dėl prastos komunikacijos ir informacijos sklaidos, manau, daugiau Lietuvos mažųjų bravorų būtų norėję sudalyvauti, tačiau informacija jų taip ir nepasiekė. O gal pasiekė, tik lėtapėdžiai Baltijos pietiečiai nesuskubo? Nežinia. Publikos buvo gal keletas šimtų – kiek mažiau nei Reinio prognozioti optimistiniai tūkstančiai. Beje, džiugu auditorijoje buvo matyti ir gana žymią moteriškos lyties atsvarą. Renginyje girdėjosi gana nemažai ir lietuviškos kalbos – buvo bent kelios lankytojų grupės, nepabūgusios kelių valandų kelionės iš Lietuvos. Žinoma, kitais metais bus geriau! Ačiū ir sėkmės organizatoriams.

Renginio fotoreportažas – Labietis facebook galerijoje

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

5 Responses to Žiemos alaus festivalio Līgo Ziema 2014 įspūdžiai

  1. Lukas says:

    Na, šiaip jau “Öö” reiškia ne “miškas”, o naktis. Gaila, kad negalalėjote jo paragaut – tikrai geriausias estiškas alus. Taipogi kiek gaila, kad naujieji estų microbreweriai Õllenaut nedalyvavo, bet tikėmkimės jie pasirodys kitąkart :)

    • ramtyns says:

      Ačiū, Lukai, už korekciją – kaip ir žinojau kad “naktį” reiškia, nežinau kaip į “mišką” pavirto:) Ir ačiū už Õllenaut paminėjimą, matau jie gerai kotiruojasi Ratebeer, žinosiu ko kitąkart ieškot Estijoje!

      • Lukas says:

        Jei kada lankysitės Tartu, raštelkit man. Galėsiu jus supažindinti su vienu iš alaus kultūros flagmanų Estijoje Karmo Tüür. Jis galės jums detaliau nupasakoti visas naujienas, susijusias su Estijos mažaisiais aludariais.

        • ramtyns says:

          Nuostabu, te tas laikas greičiau ateina:) O beje, kaip ten pačiame Tartu, tokiame akademiniame poliuje, turėtų taip pat būti vertų dėmesio alaus virpesių?

  2. Lukas says:

    Na, pačiame Tartu dėmesio įdomesnių bravorų nelabai yra. Čia įsikūrusi A le Coq alaus darykla, bet ji pagrinde verda labai mainstreaminį alų (atrodo ją valdo tie patys savininkai kaip mūsiskę Volfas Engelman). Kiek teko girdėti, tai yra keli aludariai, kurie verda namuose (mano minėtasis Karmo Tüür yra tarp jų), bet iš šios pusės tai kaip ir viskas.

    Tačiau, kadangi Tartu yra akademinis miestas, tai natūralu, kad jame yra ganėtinai didelė craft alaus paklausa. Yra parduotuvių, kurios pardavinėja craft alų (tarkime Õllepood Nr.1 turi arti 200 alaus rūšių). Taipogi yra keli barai, kuriuose galima įsigyti craft alaus. Didžiausiame jų J. R. Schrammi Keller yra apie šimtas rūšių butelių kažkur šesios rūšys iš čiaupo.

    Taigi, apibendrinant, alaus kultūros virpesiai tikrai yra (ir visai nemenki, turint galvoje, kad Tartu yra panašaus dydžio kaip Alytus), tačiau jaučiamas vietinės pasiūlos stygius.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *