Kad nebūtų jau visai taip tylu (riebus minusas redkolegijai, bet supraskit ir mus – vasara), paklausykit podcast’o apie Anglijos pubus. Graži jorkša tarmė ir aktuali tema.
Alus kartus do gardus
Kategorijos 'Britų salos' archyvas
eilinė diena Red Lion'e
Mano pirmasis Londono lokalas “Red Lion” (kur darbo reikalais praleidau 2006-uosius) tiek persikėlus į kitą vietą, tiek grįžus namo, taip ir liko mano mėgstamiausiu lokalu “sausumoje” (t.y. ne ant kanalo kranto – mat tai jau atskira kategorija). 2003 ir 2004 CAMRA jis buvo išrinktas šios Londono dalies metų pubu ir geriausiu “boozeriu”. Retkarčiais vis patikrinu šio pub’o svetainę, bet tik vakar pastebėjau, kad jis vėl išrinktas geriausiu 2009 CAMRA pub’u Richmond&Hounslow dalyje!
Sveikinimai! Kažkaip didžiuojuosi.
Šis pubas pilsto iki 9 rūšių tikro alaus (Real Ale) bet kuriuo metu, tai tikras tradicinis pubas, ypač stipriai orientuotas į aplinkinę bendruomenę. Čia visada kažkas vyksta – to paties pubo teatro kompanijos pantomimos spektakliai, gyva muzika, “quiz” (klausimų konkursų) naktys ir alaus bei sidro festivaliai, kita pusė pubo turi labiau sportišką atmosferą – televizorius futbolui, dartai, pulo stalas ir stalo futbolas. Vidiniame kieme yra fantastiškas sodas, prižiūrimas vieno iš baro klientų. Baro vietiniai verti atskiros knygos – tai ir niekada nekalbantis susivėlęs senukas, visada sėdintis ant baro paskutinės kėdės ir stumdantis svarų krūveles, ekstravagantiškas poetas kalbantis su visais tik eilėmis, gitaristas turintis tik du pirštus, močiutė dainuojanti nekuklias jūreivių dainas, lenkas barmentas -teatro aktorius, ir daug kitų…
Kartais tarp jų galėjai išvysti ir kitus Tikro Alaus draugijos narius, kurie ten ne kartą buvo, ir per vakarą po 10 pintų kokių išgerdavo:)
Vienas "Tikro Alaus" tėvų "Raudonajame Liūte" po 9 bokalo
Nacionalinių CAMRA pub laimėtojų sarašas
- – -
Congratulations to Red Lion of Isleworth – my local pub in 2006, becoming CAMRA pub of the year of 2009 – for the third time! Feeling proud – and passing greetings to the staff of the pub and its locals.
Reaguodamas į Čiobiškio priekaištą, kad nelabai uoliai rašau apie alų, desperatiškai mėginau sugalvoti kokią nors posto temą. Deja… Buvo ištikusi žanro krizė. Laimei benaršydamas įvairias akademines duombazes radau įdomų tekstą, kuris, manau, vertas dėmesio:
McCrae, N. 2004. The Beer Ration in Victorian Asylums // History of Psychiatry, 2004, Vol. 15, No. 2, pp. 155 – 175.
Paskaita apie alkoholizmo žalą Fresnes kalėjime
Pagrindinė teksto idėja – alaus vartojimas ir jo atsisakymas XIX a. Anglijos psichiatrinėse ligoninėse. Niekada net nekilo mintis, kad beprotnamiuose alus buvo legalus. Pasirodo, buvo.
Taigi XIX a. bent dalyje Anglijos beprotnamių pacientai kasdien gaudavo alaus. Prie maisto. Minima mažiausiai 13 psichiatrinių gydyklų, kuriose alus buvo įprastas: Berkšyro (Berkshire), Bristolio, Dorseto, Esekso, Herefordo, Lankašyro (Lancashire), Niukaslo, Nottingemo, Viltšyro (Wiltshire), Vūsterio (Worcester), Salopo ir Montgomerio, Prestvičo (Prestwich) ir Stafordo gydyklos. 1880 m. duomenimis, minėtose įstaigose kiekvienas pacientas pietų metu gaudavo po puspintę alaus. Beprotnamių ūkiuose ar dirbtuvėse dirbantys pacientai (sic!) dar dukart per dieną gaudavo po puspintę, t.y. dirbantis pacientas per dieną galėdavo gauti pusantros pintos alaus. Tiesa, Hereforde pietums vyrai gaudavo šiek tiek daugiau – ¾ pintos (moterys – puspintę). „Blogiausia“ padėtis buvo Viltšyre, kur vyrai pietums gaudavo po puspintę, o moterys – 1/3 pintos. Be to, Viltšyro beprotnamyje dirbantys pacientai galėdavo pretenduoti tik į vieną papildomą puspintę. Geriausiai gyveno (1864 m. duomenimis) gyveno Stafordo pacientai, kurie per savaitę išgerdavo 14 pintų alaus.
Įdomi detalė – raportuose apie psichiatrines ligonines buvo minima, kad joms tiekiamas alus yra lengvas (apie 2 ABV), tačiau kokybiškas. Dėl to, pvz. Hereforde apie alų iš pacientų nesulaukta jokių skundų ar priekaištų.
Dar įdomesnė detalė ta, kad kai kurie beprotnamiai, pvz. Salopo ir Montgomerio ar Prestvičo beprotnamiai, turėjo savo bravorus, kuriuose profesionaliam aludariui talkindavo keli ligoniai. Kai kuriais atvejais alaus gamybos apimtys buvo išties įspūdingos: 1878 m. Prestvičo beprotnamyje pagaminti 50044 galonai (beveik 228’000 litrų) alaus.
Alus taip pat buvo naudojamas kaip priedas prie aptarnaujančio personalo atlyginimo, nes darbas tokiose įstaigose nebuvo nei populiarus, nei gerai apmokamas.
XIX a. viduryje Anglijoje prasideda blaivybės sąjūdis, kurio tikslai ir veikimo principai labai primena Valančiaus Lietuvoje inicijuotą sąjūdį. Beje, laikas irgi labai panašus. Todėl apie tai detaliau nebus kalbama, tiesiog užteks to fakto, kad ir Anglijoje prasidėjo tautos išblaivinimas.
Beprotnamių alus taip pat patenka į blaivininkų inicijuoto sąjūdžio akiratį. Įdomiausi yra argumentai už ir prieš alaus racioną psichiatrinėse ligoninėse. Žemiau pateikiama diskusijose tarp „blaivininkų“ ir „alininkų“ naudoti argumentai. Verta pridurti, kad tai nėra vien tik McCrae‘aus teksto atpasakojimas. Tai veikiau racionali rekonstrukcija ir improvizacija teksto pagrindu, nes diskusija apie alus draudimą Anglijos beprotnamiuose niekuomet nevyko vienu metu ir vienoje vietoje, todėl tenka įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti „gyvas“ ginęas.
Blaivininkai pradeda savo puolimą nuo teiginio, jog nemaža dalis psichinių ligonių turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl bet kokia alaus dozė yra blogis, t.y. gydymas tampa neefektyvus, nes asmuo legaliai gauna to, kas jam kenkia.
Alininkų argumentas – beprotnamiuose tiekiamas alus yra silpnas – maždaug 1 ar 2 laipsniai, todėl jis žalos nedaro.
Blaivininkai atkerta, kad įgudę alkoholikai puikiausiai sugeba pasididinti alaus dienos normą mainais už paslaugas bei patarnavimus kitiems pacientams, todėl iš principo jie gali susirinkti jiems reikalingą, tačiau medicininiu požiūriu pavojingą alaus dozę.
Alininkai atsako, kad skaičius asmenų, turinčių alkoholinę priklausomybę, beprotnamiuose nesudaro daugiau nei 10 procentų, todėl juos galima efektyviai stebėti ir kontroliuoti.
Blaivininkai kapstydami giliau, bando įrodyti, kad alaus vartojimas beprotnamiuose nepagerina pacientų sveikatos, t.y. alaus vartotojai negauna užtektinai kalorijų ir kitų reikalingų medžiagų iš alaus. Tarkim, už alų pigesnis pienas pilnai gali užtikrinti ar net viršyti alaus maistingumą.
Alininkai apeliuoja į tai, kad alus yra tradicinis anglų virtuvės atributas, todėl jo negalima taip lengvai atsisakyti. Šis pasažas man kelia asociacijas su viena iš „Bass Pale Ale“ reklamų, kurioje teigiama, jog visi kaltina prastą anglų virtuvę, tačiau anglams dzin, nes jie turi „Bass Pale Ale“. Be to, lyginant su tuometinio vandens kokybe, termiškai apdorotas alus yra gerokai sveikesnis už vandenį.
Beje, pats svarbiausias ir humaniškiausias alininkų argumentas yra šis: beprotnamių pacientai ir taip yra gyvenimo nuskriausti, gydyklose jie laikomi ne savo noru, todėl kasdienė alaus norma yra bene vienintelis ligonių džiaugsmas. Kurio jokiu būdu negalima iš jų atimti.
Tokia diskusija rodo, kad alininkai nebuvo linkę pasiduoti ir atidžiai įsiklausyti į blaivininkų argumentus. Deja, XIX – XX a. sandūroje alus visgi buvo išstumtas iš Anglijos beprotnamių. Tiesa, visiškai be blaivininkų pagalbos. Alų pražudė ekonominės naudos principas… Kažkas pasiūlė paskaičiuoti beprotnamių išlaidas. Paaiškėjo, kad tiek alaus gaminimas vietoje (produktų kaina, darbo užmokestis), tiek gatavo produkto pirkimas yra brangus malonumas, kartais išnaudojantis iki trečdalio beprotnamio biudžeto. Kai pradedama kalbėti apie pinigus, humanizmas greitai pranyksta. Taigi taupant lėšas alus buvo paaukotas…
Taigi XIX a. vidurį Anglijos beprotnamiuose galima traktuoti kaip tam tikrą aukso amžių (aišku, tik atsižvelgiant į tai, kas buvo prieš tai ir po to): maždaug nuo XIX a. pradžios pacientai neberakinami grandinėmis, su jais elgiamasi kaip su paprastų ligoninių pacientais, be to, dar neprasidėjo cheminio gydymo vajus, o liūdna įnamių dalia humaniškai skaidrinama tradiciškai įprasta alaus dienos norma.
Taip jau sutapo, kad jau bene penketą metų iš eilės lapkričio mėnesį tenka lankytis Anglijoje su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Šie priešadventiniai apsilankymai tarsi užfiksuoja šventinio laikotarpio pradžią, duoda startą kalėdiniams pasimatymams ir pasisėdėjimams su draugais, na žinot tokiems – „einam šnektelsim po du tris, ne daugiau šešių“. Ir taip kasdien.
Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.
Here we go.
Samuel Smith pubai
Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu, leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.
Mild
Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.
Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų per rėkiantį plazminį teliką.
Wetherspoon alaus festivalis
Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…
Fuller‘s ESB
Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.
Amarillo
Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.
Draugai
Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu!
| January 20, 2010 17:00 | - | January 23, 2010 22:30 |
Ateinančių metų sausį Mančesteryje – 200 britiškų elių ir importinio alaus (taip pat sidro ir perio) CAMRA organizuojamame, keturias (ar šešias?) dienas truksiančiame žiemos alaus festivalyje. Įėjimas – £2-3 į dieną.
Ryanair iš Kauno skraidina į Liverpulį (publikavimo dieną nuo 140 Lt į abi puses, su mokesčiais.)
Daugiau informacijos apie festivalį:
http://www.camra.org.uk
http://www.alefestival.org.uk
(Thanks Atis from Dzerualu for the info!)
Crap photo: Alaus Velnio telefonas
Pagaliau. Mūsų maldos Ragučiui buvo išgirstos. Lietuvoje atsirado tikro britiško elio. Ir net ne viena rūšis – o visos devynios. “Vynotekos” parduotuvėse – kurios yra kai kuriuose didmiesčių prekybos centruose (visas prekybos vietų sarašas – jų svetainėje) rasite štai ką:
Aukštas jaunas škotas paima nuo stalo bidonėlį, atidaro milžiniškos medinės statinės dangtį ir pasemia. Pasiūlo paragauti. Drąsiausias aš. Visos prancūzų akys į mane. Aš jau užuodžiu gerai pažįstamą itin mielingo stipraus alaus kvapą. Paliečių jį liežuviu. Sunku patikėti, tačiau gretimoje patalpoje (na aišku dar laukia dešimtmetis brandinimo statinėse :) jis bus paverstas nemaišytu šimtaprocentiniu salykliniu viskiu – Scotch single malt whisky arba kaip jis šaukiamas aludėje – wee dram…
Kaip jau supratote, šis postas bus ne apie alų, bet apie post-alų, t.y. ką iš jo išdistiliuoja Škotijos meistrai savo viskio distilerijose. Viešint Škotijoje, pavyko apsilankyti dvejose tokiose nedidelėse gamyklose šalia Glazgo. Iš tikrųjų vėliau paaiškėja, kad turistus priima ir savo informacinius (prekybos viskiu) turi praktiškai visos šalies viskio dirbtuvės – tiek Škotijos Žemumos (Lowlands) ir Škotijos Kalnuose (Highlands), tiek unikalia distilerijų gausa istoriškai garsėjančiame Speyside rajone, tiek salose, tarp kurių unikaliu „dūminiu” salyklo džiovinimo durpėmis būdu išsiskiria Islay viskis.
Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija
Man kaip Londono pub’ų fanui, jų kultūros taip trūksta, kad kartais pasižiūriu net jų nuotraukų. Nenusibosta žiūrėt. Net jiems (pub’ams) užsidarius. Aišku, tai nelinksmas vaizdas, ypač žinant, kad šiuo metu Anglijoje per dieną užsidaro po penkis pub’us. Ewan-M savo puikiame Flickr-bloge dokumentuoja šiuos buvusių aludžių šešėlius.
Kartais tarp jų aptinku vieną kitą matytą. Štai kad ir šis, iš rytų europiečių pamėgto Lewisham rajono.
Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija
Mano bičiulis Julius, gyvenantis netoliese, pasakojo – ten visa gatvė namų su parduotuvėmis, tai visas jas uždaro, o vieną, medinių rėmėlių parduotuvę, kuri nenorėjo išsikraustyt, padegė (visai kaip Vilniuje – juk sakiau, kad vieta pamėgsta rytų europiečių:)
Tas baras Phoenix buvęs gėjų baras/klubas, dirbęs iki 4 ryto. Su drag queens ir vaikinais, besisukančiais ant nikeliuotų vamzdžių.
Tokia vat istorija.
Ačiū Boak&Bailey už nuorodą. Jei kam dar mažai, Flickr yra Dead Pubs Society grupė.
Taip, gal kiek jau ir daugokai apie tą patį… Bet žinot, su Akiesmirksniu prisirankiojome nemažai naujienų, ir ne vien bokaluose. Apie jas taip norėjosi pasidalinti su draugais ir TA žurnalo skaitytojais.
- Prieš išplaukiant kanaluosna, įgulos nariai, lietuviai ir ispanai, tariasi dėl pakeliui aplankomų aludžių skaičiaus. Foto: TA korespondento Alexey Gabsatarov
- London Drinker – smagus CAMRA leidinukas, kuriame gausu scenos naujienų, gandų ir analizės, naujų pubų aprašymų, ir ypač daug alaus festivalių reklamos. Įžanginiame straipsnyje kliūva valdžiai (taip, ten tas pats, ne, gera ji niekada nebūna:), kuri vis kelia mokesčius pubuose pilstomam alui, bet ne stipriam alkoholiui (ir ne supermarketuose parduodamam pramoniniam lageriui), tokiu būdu “vystydami ne alkoholio žalos mažinimo, o didinimo, strategiją”. Redakcinis baigiamas: “For responsible drinkers, is it too much to ask for responsible government?“
- “When you have lost your inns, drown your empty selves. For you have lost your last of England.” (Hilaire Belloc. iš NY Times straipsnio, A Pub Crawl Through the Centuries). Pubams Anglijoje atėjo vieni blogiausių laikų. Rugsėjį paskelbta, kad per savaitę Anglijoje užsidaro po 36 pubus. Dar greičiau nei pernai. Pagrindinės priežastys – mokesčių politika, rūkimo uždraudimas. Pastarasis smogė ne tik pubams – štai viena cheminio valymo įmonė pranešė, kad tai jų 80% pelno smukimo priežastis.
- Blogos naujienos ir planavusiems laimėti gėrimo aukso medalį 2012-aisiais – Great British Beer Festival tais metais greičiausiai neįvyks. Earls Court, šio puikaus festivalio erdvės, ir dauguma GBBF darbuotojų nakvynės vietų, bus okupuota Londone organizuojamos olimpiados.
- Londonas pasidarė dar brangesnis miestas alaus mėgėjui – ir ne tik. Pintą elio dabar nenustebsi radęs už £3.5-£4.50 (14-18 Lt). Iš kokybiškų pubų kaip ir anksčiau, geromis kainomis išsiskiria Samuel Smith daryklai priklausantys pubai, siūlantys savo Ordinary Bitter už £1.89 (!). Priminsiu, kad Sam Smith principingai atsisako pardavinėti gėrimus, susijusius su mass media reklama – už kurią visada susimoka vartotojas. Man belieka svajoti nors apie vieną tokį pubą kur nors pas mus – kelčiausi į tą vietą:)
- Kas dėl gerų naujienų, sklinda gandas, kad į negausią mažų Londono brewpubų broliją greit grįš Williams Brewery/William IV (Leyton, E10).
The Orchid Group pubų tinklas bus pirmoji Jungtinės Karalystės kompanija, kuri ims pilstyt alų iš statinių, pažymėtų “Red Tractor” ženklu. Raudonojo Traktoriaus sertifikacija reiškia, kad alus išvirtas Jungtinėje Karalystėjė, naudojant ingridientus išaugintus ypač aukštų kokybės standartų fermose, kurių laikymasis patikrintas nepriklausomų profesionalių inspektorių. Panašu, kad tokį ženklą kol kas turi tik Wells ir Young’s Young’s Bitter eliai.- CAMRA pradėjo dar vieną kampaniją – LocAl(e), kurios tikslas – skatinti pubuose propaguoti (ir ragauti) vietinius alus ir alaus gamyklas. Pubas gali tapti šios schemos dalimi tik jei jis visus metus turi nors vieną vietinio alaus rūšį. Alaus gamykla arba rūšis gali keistis. Londone vietiniu alumi laikomas tas, kuris pagamintas ne toliau nei per 30 mylių (apie 50 km) nuo pubo durų. CAMRA neabejoja, kad ši akcija pritrauks naujų klientų, tuo pačiu metu sutaupant transportavimo išlaidų ir palaikant vietinę ekonomiką. Ši CAMRA’os kampanija taip pat palaiko valstybinį Darnios bendruomenės aktą (Sustainable Communities Act).
- Geriausias gruodžio mėnesio alaus festivalis Londone – tai gruodžio 2-6 dienomis jau 25-tą kartą Rytų Londone vyksiantis Pig’s Ear Beer and Cider Festival, vien elio pasiūlysiantis daugiau nei 100 rūšių, nekalbant apie užsieninius alus iš bačkų ir butelių. Kita vieta, kurią rekomenduotume aplankyti – tai mongolų pubas “The Horseshoe” prie London Bridge stoties – jame dirba mongolai virėjai ir barmenai, gaminamas mongoliškas maistas ir geria mongolai studentai. Jame netgi yra mongoliško karaoke naktis, kaip sako britai – “it has to be seen to be believed” (brrr.)
- – -
A few last news from our last trip to UK. Pubs closing at a rate of 36 per week, high beer prices… and still thousands of great pubs (including an almost Mongolian one The Horseshoe), rich festivals and smart initiatives such as CAMRA’s LocAl(e) leave us impressed.
Tai trečia ir paskutinė TAD rudens kelionės į Londoną pasakojimo dalis.
Dar viena saulėta diena Londone, reikia pasivaikščioti. Važiuodami į šiaurę, link Paddington, vartome kito TAD nario, bičiulio Konteksto paskolintą knygą „Around London in 80 daysbeers“. Smagi ir naudinga knyga, joje aprašoma 80 pubų visame mieste, ir kiekviename jų siūloma paragauti vieną, būtent labiausiai tinkančią tam pubui, alaus rūšį.
Goblinų baras
Pagal ją pasirenkam arčiausiai Marylebone stotelės esantį Hobgoblin, besigarsinantį tuom, kad name priešais kažkada vyko IRA teroristų įkaitų drama. Tai paaiškina šio įvykio laikraščių iškarpas ant pubo sienų, bet tikrai sunku paaiškinti, ką čia veikia J. R. Tolkieno personažai, helovyniškų goblino ir raganos iškamšos palubėse. Be jų, pube tik pora vyresnio amžiaus lankytojų ir trys guvios barmenės. Be negausaus tradicinio alaus pasirinkimo, nematyta tik viena markė – pubo firminis Wychwood Hobgoblin.
Jau beužsisakant, vienas iš senukų tarsteli, „Na štai ir baigėsi ramybė“. Įvyksta magija, pubas sujuda, suošia. Per rekordiškai trumpą laiką, turbūt porą minučių – jis priguža sausakimšai tipiškos britų „auksinio jaunimo“ lochų publikos. Fifkos gniaužo kokakolos stiklines, tatuiruoti bičai garsiai riaugėja į savo draugo ausį. Pubo reitingas mūsų akyse beviltiškai smunka. Gelbėja tik neblogas tailandietiškas maistas (taip, bet man jo niekad negana). Alus raudonas, tirštas ir saldus, geriamas, bet nei man, nei Kiprui nekilo noras pakartot. Palikom pubą goblinams ir barakudoms pribaigti.
Vakaro saulė Regents kanale
Vienas puikumėlis su alumi skrandyje praeiti gražiai nurudenėjusį Regents parką. Palei Regents kanalą praeiname Camden Town, užtvinusį turistų, ir prasivaikštome iki Islingtono/Kings Cross. Ilgas kelias, džiūsta kaklas, akį traukia neįprastai spalvingas pubo pastatas, labiau primenantis Berlyno kaimynijos bariukus nei britišką pubą.
Pub.. I mean pun, intended
Tai The Cross Kings, kaip paskui išsiaiškiname, tai dar ir dvigubas venue (viena scena viršuje, kita rūsyje) – čia vyksta būsimų „next big thing“ indie grupių koncertai, spektakliai, poezijos vakarai. Patogiai susmunkame į minkštas sofas prie židinio, tarp sienų, apkabinėtų plakatais ir anonsais. Neono ir lempų šviesų mišinys apšviečia mūsų patiekalą – Hop Back bravoro „Summer Lightning“. Šviesiai gintarinis, gaivaus apynių skonio, tai populiarus Londono vasaros elis.
Kairėje ir dešinėje - Summer Lightning
Besiurbčiojant, ima gausiai rinktis grosiančių grupių nariai, tačiau ilgai neužsibūname – draugai mūsų jau laukia tokioje legendinėje vietoje, kurios nevalia praleisti. Ta vieta – tai best kept secret, geriausias kanalo pakrantės lokalas, vienas iš nešlifuotų deimantų Londono pubų gausybėje.
Anarchy & hope
Anchor & Hope prieš keletą metų netikėtai aptikome plaukiodami laivu Hackney kanalais. Vieta, savininkai, bet ypač – išprotėjusi publika ir atmosfera yra nepakartojama. Čia esame praleidę ne vieną šiltą vasaros vakarą, sėdėdami ant metalinių suoliukų prie kanalo tvorelės, šeštadieniais kiemelyje kepama šviežia žuvis, vyksta visuotinas bardakas, visi dalijasi ką turi ir sukasi po suktinę, kažkas susistato būgnų setą, sintezatorių, sukala gyvą drum‘n‘bass setą, kadilaku atvažiuoja barbadosietis kaimynas šviesiu kostiumu ir skrybėle ir žybsi auksiniu dantimi. Sutiksi ir tikrų londoniečių, „in the know“, kurie atvažiuoja iš kito miesto galo vien dėl šio kaiminystės pubo. „Tai geriausia vieta Londone“, sako vienas toks. Mūsų bičiulis John, Financial Times žurnalisto, sako, kad čia „vieta, kurioje apturėsi keisčiausių gyvenime pokalbių“. Mes irgi manome, kad tai portalas į kitą dimensiją.
...
Daugumą kitų pakrantės pubų ištiko liūdnas likimas – jie buvo uždaryti, nugriauti ir užstatyti gyvenamaisiais namais. Anchor & Hope turbūt dėka savo energijos, išliko ir nors dabar priklauso Fullers pubų tinklui, vis dar yra valdomas senyvų sutuoktinių poros, tikrų personažų. Žinoma, alaus pasirinkimas irgi yra Fullers selection – o tai visada gera naujiena.
The Angel
Taip sutapo, kad derinantis prie draugų, likusiomis dienomis lankėmės vietose, kuriose dažniausiai aptikdavome jau ragautas alaus rūšis. Rotherite rajono tyrinėjimai prasideda pakrantės pubu The Angel, priklausančiu Samuel Smith. Dideli senoviniai langai, atgręžti į Temzę – puiki vieta avižiniam stautui ir poetiškam rytiniam laivų stebėjimui. Prie buvusio Surrey Quays uosto, kuriame dabar vaikai treniruojasi plaukioti lengvaisiais burlaiviais, praleidžiame tingų sunday best pubo Moby Dick oranžerijoje, užlietoje skaisčios saulės. Skalaujame gerkles Castle Rock bravoro Notthingham Gold (3.5%) ir kitais silpnais biteriais.
Julius pasakoja istorijas iš laikų, kai dar buvo piratas
Vakare mūsų laukia kita upės pusė – Wapping ir dar vienas Samuel Smith pubas Captain Kidd. Pastarasis skirtas vieno garsaus Londono pirato tuo pačiu vardu legendai. Ieškodami pubo, susipažinome su poetu Joseph Ridgwell, kuris mums padovanoja savo poezijos knygą, rankų darbo. Atverčiame atsitiktinį puslapį, o ten – odė apie alų! Labai vietoj.
Ode to Beer
(Leidykla Blackheath Books, www.blackheathbooks.org.uk)
Negaliu nepaminėti dar vienos smagios vietos Wapping‘e – italų picerijos Il Bordelo (liet. „Bardakas“), kurioje dirba vien italai vyrai, kuriems per 50 metų. Beveik Sopranai. Kiekvienas padavėjas – atskira istorija, su savo kiek įžūliu stiliumi, bet visi – su puikiu jumoro jausmu. Tiesą sakant, Londone nėra paprasta rasti vietą pavalgyti su savitu charakteriu, geru aptarnavimu ir maistu. Big up Juliui, parodžiusiam mus į šią vietą.
Il Bordello
Kitos dienos taip pat pralėkė, lankant draugus, pubus ir pamėgtas vietas. Nebevarginsiu skaitytojų smulkiomis detalėmis, tik dar paminėsiu apsilankymą mano pirmajame tikrame lokale Londone, Isleworth rajono Red Lion. Šis pubas du metus iš eilės yra laimėjęs „geriausio kaiminystės būzerio Londone“ vardą CAMRA apdovanojimuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje kasdieną kažkas vyksta (nuo mėgėjiško teatro iki džiamų, kur gali pagroti, padainuoti pošlą jūreivišką dainą arba paskaityti savo poeziją).
Lokale kaip namie
Taip pat kasdieną prie keturių iš aštuonių kranų, pilstančių Real Ale, prijungiamos vis naujos alaus rūšies bačkų. Bet didžiausias pasirinkimas laukia keletą kartų per metus „Red Lion“ beergarden‘e vykstančiuose ypač smagiuose alaus festivaliuose. Šio apsilankymo dieną čia pasirinkome: London Brewery „Bamboozle“, „stiprų pavasarinį elį“, nepaprastai išraiškingo ir keisto, žolinio skonio ir šviežių obuolių sulčių aromato – bet po vieno bokalo norėjosi dar!; sklandžiai tekančio Goachers Real Mild Ale; mielo, nepriklausomo Surrey bravoro Hog‘s Back „HOP“ – kaip pavadinimas sako, stipriai apyniuoto. Ir dar… bet gal jau STOP, kiek galima.
- Dar mažai fotkių? Užmesk akį į galeriją.
- – -
We continue our London crawl by doing a bit of boat-spotting with another lovely pint or two of Sam Smith’s finest at The Angel in Bermondsey. Some more boats in Surrey Quays’ Moby Dick (not that there’s really anything else to do in this area otherwise), which is really nice for a pint and a Sunday roast on such a sunny day. The water theme continues in another Sam Smith’s pub Captain Kidd in Wapping.
Among other many places we visited, it’s a big pleasure to come to my first proper London local, which is Isleworth’s Red Lion. I was glad to see that recent refurbishment didn’t take away it’s soul, nor did it take away it’s 8 taps of different Real Ale. We tried and enjoyed London’s Bamboozle, strong spring ale with strange flawor of freshly squeezed apple juice and grass – but nonetheless pleasently drinkable! Other fine moments of the evening were Hog’s Brewery’s HOP (bingo, hops are the keyword in this beer) and refreshing Goacher’s Real Mild Ale.
While looking for one of the pubs we meet a local poet, who gives his book as a gift. We randomly open the first page and it features… an ode to Beer! We love London.
