'Aludarystė' kategorijos archyvas

LUNI Vilnius: Aludarystės istorija ir praktika

Rašė ramtyns, February 20, 2010 - Aludarystė, Istorija, Kalendorius ir Renginiai. 1 komentaras Žymės: , , , , .
February 24, 2010
18:00-20:00

Vasario 24 d, trečiadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“ (Maironio g. 1, Vilniuje) Laisvasis universitetas rengia teorinį ir praktinį užsiėmimą, skirtą aludarystės istorijai bei praktikai.

Su garbinga alaus istorija supažindins socialinių mokslų daktaras, profesorius, Tikro Alaus Draugijos asocijuotas narys Linas Čekanavičius – alaus istorijos, jo vartojimo kultūros bei tradicijų studentas ir nenuilstantis alaus pasaulio piligrimas, kolekcionuojantis lietuviško bei užsieninio alaus skonius ir poskonius. Jis papasakos, kaip alus, kisdamas pats, veikė ir keitė žmonijos raidą. Alus, L. Čekanavičiaus nuomone, yra maistas ir vaistas, „skysta valiuta“, mitų, legendų, literatūros ir meno kūrinių herojus, garsių teisės aktų objektas, istorinių įvykių bei mokslo atradimų katalizatorius.

Antrojoje užsiėmimo dalyje savo patirtimi, kaip namų sąlygomis pasidaryti gero alaus, pasidalins „pasidaryk pats“ (DIY) filosofas, liaudies mokslininkas, didžiojo Vilniaus andergraundo portalo hardcore.lt redaktorius, grupės „SC“ muzikantas Micius Maumertas.

Daugiau info LUNI sveteinėje

Rašė ramtyns, February 20, 2010. 1 komentaras

Derliaus alus (Harvest Ale) – iš šviežių apynių

Rašė ramtyns, September 14, 2009 - Aludarystė ir Apyniai. 0 komentarų Žymės: , , , , , , .
Ruduo be kita ko puikus ir tuom, kad tai derliaus metas su visais susijusiais džiaugsmais. Cepai su degtine po bulviakasio? Eee… tiesą pasakius mums daug labiau patinka apyniu rinkimas ir alus.
JAV ir kitose pažengusiose alaus šalyse alaus entuziastai nekantriai laukia rudens, nes tai – šviežių apynių alaus metas. ‘Wet hops’, ‘fresh hops’, ‘harvest ale’ – ištroškusio alaus mėgėjo lūpos taria šiuos žodžius, kurie reiškia tą patį – šis sezoninis alus verdamas su šviežiai nuimtais apyniais.
Paprastai tai apyniai yra sudžiovinami, supakuojami ir laikomi sandėliuose iki bus panaudoti alaus virimo procese. Apynys tai augalas, ir jau senai buvo žinoma, kad augalas mirdamas pasikeičia. Šviežių apynių teorija tokia, kad kai tik jie nurenkami, aliejai, dervos ir naudingosios savybės (tame tarpe kvapas ir skonis) ima blėsti. Tad pakliuvę tiesiai į katilą, apyniai turėtų ‘geriau kabinti’.
Šis metodas veikia – alūs virti su šviežiais apyniais išlaiko daugiau jų skonio ir kvapo, tad kyla klausimas – kodėl visi taip nedaro? Žinoma, pirmiausia kaina. Be to, jei nedaromas stipriai apyniuotas alus, subtilūs apynių skoniai paskęs ir pradings salyklo jūroje. Be to, ne visi apyniai vienodai auga skirtingose vietose. Dar daugiau – kadangi šiuos apynius reikia išvirti per 24 valandas nuo surinkimo, pageidautina, kad jie būtų auginami šalia gamyklos.
Jau minėtose JAV tokias galimybes turi ne viena tikro alaus darykla, Russian River, Rogue, Lees, Full Sail, ir daugelis kitų. Bene garsiausias – Sierra Nevada Harvest Ale, tai beje ir buvo užpernai, pirmasis mano gyvenime ragautas Harvest Ale. Yakima slėnyje, kuriame užauginama per 77% JAV apynių, vyksta netgi Šviežių Apynių festivalis (Fresh Hop Ale Festival, http://www.freshhopalefestival.com/), kuriame dalyvauja eilė tokį alų verdančių daryklų.
Šis alus patiekiamas ne tik iš krano, bet ir buteliais. Tačiau šviežūs apyniai keičia skonį kone su kiekviena diena, todėl net buteliuose šio alaus galima rasti tik sezono metu.
Lietuvoje tokį džiaugsmą šiuo metu galėtų sau leisti nebent “Kupiškėnų alus”, kurie kiek man žinoma, vieninteliai turi savo apynyną. Žinoma, pavieniai aludariai tikrai tą gali daryti, o gal ir daro – prisirinkę maišus apynių pamiškėse arba išsiauginę savo soduose. Bent jau Tikro Alaus Draugijos entuziastai pirmąjį savo Derliaus Alų jau išvirė. Apie jį vėlesniame poste. O kol kas pasižiūrėkite puikų filmųką apie tokio alaus procesą Sierra Nevada puslapyje (http://www.sierranevada.com/beers/harvest.html).

Ruduo be kita ko puikus ir tuom, kad tai derliaus metas su visais susijusiais džiaugsmais. Cepai su degtine po bulviakasio? Eee… tiesą akant mums labiau prie širdies apyniarinkis ir alus.

rogue-farms-hop-field

Apyniai Rogue daryklos apynyne

JAV ir kitose pažengusiose alaus šalyse entuziastai nekantriai laukia rudens, nes tai – šviežių apynių alaus metas. ‘Wet hops’, ‘fresh hops’, ‘harvest ale’ – ištroškusio alaus mėgėjo lūpos taria šiuos žodžius, kurie reiškia tą patį – šis sezoninis alus verdamas su ką tik nurinktais apyniais.

Šviežūs apyniai, argi ne visi juos naudoja šviežius? Tikrai ne. Paprastai apyniai yra sudžiovinami, supakuojami ir laikomi sandėliuose iki bus panaudoti alaus virimo procese. Apynys tai augalas, ir net pirmykščiai žmonės žinojo, kad augalas mirdamas pasikeičia. Šviežių apynių teorija tokia: kai tik jie nurenkami, nuo to momento apyniuose esantys aliejai, dervos ir kvapas bei skonis ima blėsti. Tad pakliuvę tiesiai į katilą, šviežūs apyniai alui turėtų perduoti daugiau “smarvės”.

harvest2008_bottle

Šis metodas veikia – alus virtas su šviežiais apyniais perteikia daugiau jų skonio ir kvapo, tad kyla klausimas – kodėl visi taip nedaro? Žinoma, pirmiausia dėl kainos. Be to, jei nedaromas stipriai apyniuotas alus, subtilūs apynių skoniai paskęs salykle.  Kadangi šiuos apynius reikia išvirti per 24 valandas nuo surinkimo, pageidautina, kad jie būtų auginami šalia bravoro. Dar daugiau - ne visi aluje naudojami apyniai vienodai gerai auga skirtingose vietose.

Jau minėtose JAV tokias galimybes turi ne viena tikro alaus darykla, pvz. Russian River, Rogue, Lees, Full Sail, ir daugelis kitų. Bene garsiausias – Sierra Nevada Harvest Ale, tai beje ir buvo užpernai, pirmasis mano gyvenime ragautas Harvest Ale. Yakima slėnyje, kuriame užauginama per 77% JAV apynių, vyksta netgi Šviežių Apynių festivalis (Fresh Hop Ale Festival), kuriame dalyvauja eilė tokį alų verdančių daryklų.

Šis alus, paprastai gerokai stipresnis (6.5% ir daugiau) ir kartesnis bei ryškaus, kiek “žolinio” apynių aromato, patiekiamas ne tik iš krano, bet ir buteliais. Tačiau šviežūs apyniai keičia skonį kone su kiekviena diena, todėl net buteliuose šio alaus galima rasti tik sezono metu.

Lietuvoje tokį džiaugsmą šiuo metu galėtų sau leisti nebent “Kupiškėnų alus“, kurie kiek man žinoma, vieninteliai turi savo apynyną. Žinoma, pavieniai aludariai tikrai tą gali daryti, o gal ir daro – prisirinkę maišus apynių pamiškėse arba išsiauginę savo soduose. Bent jau Tikro Alaus Draugijos entuziastai pirmąjį savo Derliaus Alų ką tik išvirė. Apie jį vėlesniame poste.

O kol kas pasižiūrėkite puikų filmųką apie tokio alaus procesą Sierra Nevada puslapyje.

- – -

Here we put together a short introduction to wet (fresh) hops and Harvest Ales especially popular in US where they even have a Fresh Hops Ale Festival in Yakima valley which boasts providing 77% of all hops used in US breweries. I wonder if it’s also popular in other countries?

In the meantime we brew our own version of Harvest Ale about which another post is upcoming.

Rašė ramtyns, September 14, 2009. 0 komentarų

Trumpos naujienos iš Aukštaitijos bravorų

Rašė ramtyns, September 10, 2009 - Aludarystė, Bendra ir Lietuviškas. 5 komentarai(ų) Žymės: , , , , .
Vasara tęsiasi, nėr kada traktatus rašyt, tad – trumpos naujienos:
* Buvusi UAB “Fulgor” persivadino į UAB “Butautų dvaro bravoras”, dabar mažiau painiavos. Tai pačiai paslaptingai kupiškėnų-panevėžiečių aludarių grupei be Būtautų, ir toliau priklauso eilė įmonių – Kurklių dvaro, Kupiškėnų alus (UAB “Aukštaitijos bravorai”), UAB “Vilniaus alus” (jie gi ir “Bačkorių” linijos gamintojai), UAB “Habilitas” ir “Habiterus” Panevėžyje. Gal dar ką praleidome.
* Prieš metus kitus apsodinę išnuomotą apynyną apyniais “Marynka”, TAD žiniomis, Kupiškėnų aludariai jau naudoja savo apynius – bent jau “Pivorių” aluje.
* Minėto alaus atsiranda vis daugiau Vilniaus, Kauno vietų, pagaliau mus pasiekė žinios ir iš Panevėžio – pasak vietinių, ypač vertas dėmėsio naujų savininkų atnaujintas baras “Krantolis” buvusiame Konservų fabrike sename, autentiškame raudonų plytų pastate Panevėžio širdyje, šalia Nevėžio senvagės. Tie patys šeimininkai stovi už baro ir pilsto “Kanapinį” alų. Kita vieta – baras-kavine “Berželis”, viena seniausių tokio tipo įstaigų Panevėžyje, šalia Lėvens upes (netoliese Panevėžio – Ryga kelio). Turi Būtautų ir Kupiškio alaus buteliuose ir pilstomo.
* Kad ir malonu matyt šią plėtrą, tačiau ne viskas vyksta sklandžiai. Paskutiniu metu pagausėjo liudijimų apie IKI Gurmanų, Būtautų alų ne idealioje “kondicijoje” – tiek buteliuose, tiek išpilstytame aluje pradingo… puta. Vienas Vilniaus baras skundėsi nesenai gavęs nepatenkinamos kokybės “Kupiškėnų” statinę. Tikimės, kad tai tik laikini sutrikimai ir minėti aludariai nepaaukos kokybės vardan kiekybės.

Vasara tęsiasi, nėr kada traktatus rašyt, tad – trumpos naujienos:

gyvates

Socialios Aukštaitijos gyvatės

Buvusi UAB “Fulgor” persivadino į UAB “Butautų dvaro bravoras”, dabar mažiau painiavos. Tai pačiai paslaptingai kupiškėnų-panevėžiečių aludarių grupei be Būtautų, ir toliau priklauso eilė įmonių – Kurklių dvaro, Kupiškėnų alus (UAB “Aukštaitijos bravorai”), UAB “Vilniaus alus” (“Vilniaus” ir “Bačkorių” linija), UAB “Habilitas” ir “Habiterus” Panevėžyje. Gal dar ką praleidome.

Toliau skaityti ‘Trumpos naujienos iš Aukštaitijos bravorų’

Rašė ramtyns, September 10, 2009. 5 komentarai(ų)

Krizės akivaizdoje islandai verda alų

Rašė ciobiskis, August 9, 2009 - Alinės, Aludarystė, Bendra, IPA, Istorija ir Lageriai. 1 komentaras

Islandijoje alus tapo populiariausiu gėrimu per labai trumpą laiką. Šiandien jo saloje, pasak”Iceland Review” per metus išgeria apie 15 milijonų litrų, nors prieš jo legalizaciją 1989 metais numatyta, kad jo bus suvartojama tik apie 7-10 milijonų ltr. Apie 70% Islandijoje išgeriamo alaus yra pagaminama vietoje, ir nepaisant šalį sukrėtusios finansinės krizės, ten steigiasi ir sėkmingai veikia naujos alaus daryklos.

Kai sunku, islandai verda

Kai sunku, islandai verda

“Stiprus” (t.y. stipresnis nei 2,3%) alus saloje buvo uždraustas dar 1935 metais per Islandijos prohibiciją. Mat galvota, kad pigus alus islandus ves į pagundą labiau nei ne itin malonaus skonio vietinė degtinė brennivín.  Ir ilgą laiką islandai alučio galėdavo paragauti tik paskubomis Keflaviko oro uosto Duty Free zonoje. Tačiau 1983 “Gaukur á Stöng” pubo” “įkūrėjams šovė į galvą geniali verslo idėja – legalųjį brennivín maišyti su bealkoholiniu pilsneriu…

Nelyg koks svajotojų apie laisvę  judėjimas prieš komunizmą Rytų Europoje, prasidėjo svajotojų apie tikrą alų judėjimas prieš stagnaciją Islandijoje. Pirmiausia dainuojančiai alaus revoliucijai smūgį bandė suduoti abstinentas Teisingumo ministras, uždrausdamas ir netikrą alų bjórlíki, kuris tuo metu ištobulėjo iki importinės degtinės, vermuto ir nealkoholinio alaus kokteilio.  Galų gale visi suprato situacijos absurdiškumą, ir 1989 kovo 1 dieną, salos parlamentui nubalsavus 13 prieš 9 už alaus sugrąžinimą, griuvo Reikjaviko siena barai alų pradėjo pilstyti legaliai, ir tai buvo pavadinta Islandijoje Alaus diena, švenčiama kasmet. Per vienerius 1989-90 metus barų skaičius salos sostinėje išaugo beveik 50%,

Jei darbo dienomis islandai, jei neskaityti kelių žinomų turtingų menininkų, nelabai linkę gurkšnoti alų, tai savaitgalis bent jau Reikjavike virta jaunimo debošu žygiu, pavadintu rúntur, tai yra žygiu per kuo daugiau barų per penktadienio vakarą. Stipriausias pozicijas alaus prekyboje užėmė Reikjaviko Ölgerðin Egill Skallagrímsson pilstanti įvairias “Egils” alaus rūšis, taip pat ‘Pepsi” o nuo pernai ir “Polar Beer” gaminanti darykla.  Ir Akureyri mieste veikianti Vífilfell, prieš sukurdama “Viking” bei “Thule” alų daugiausiai pilsčiusi “Coca Cola “ir įvairias jos atmainas.

Tačiau tuo alaus “questas” nesibaigė. Islandiškas vanduo iš ledynų labai švarus,  natūraliai minkštas, todėl jo dirtinai nereikia chemiškai apdirbinėti, tobulinti. Miežiai  saloje auga, tačiau laikomi netinkami aludarystei.  Pirmiausia islandai daugiausiai pasidavė medžiagų iš Skandinavijos įvežimui, ir alaus daugiausiai tapo nuobodoko skonio. Vėliau jie pradėjo periminėti geriausią patirtį, ir net rinkos lyderiai laikas nuo laiko išvirdavo įdomesnių alaus rūšių.

Ledas iš Snaefellsjokull

Ledas iš Snaefellsjokull

Galbūt reaguodama į tai, Olafssonų šeima Árskógssandur miestelyje įkūrė daryklą “Kaldi“, paremta čekiškais įrenginiais, salyklu, apyniais ir netgi atsivežto aludario David Masa patarimais. Ölvisholt Brugghús įsikūrė ir naujas rūšis modeliuoti pradėjo pietinėje šalies dalyje, netoli sostinės. O štai salos vidurio vakaruose, Snaefilness ledyno pakriaušėje atsidarė vokišką įrangą ir – kuo labai didžiuojasi – tik savo ledyno vandenį naudojantis Mjöður darykla.

Dar linksmiau į niūrius finansiškai laikus pažvelgė toks Reikjaviko gyventojas, su draugais pradėjęs kurti angliško tipo alų visokiais savo pavadinimais projekte, pavadintame “Bjórbókin“. Štai toks islandiškas išradingumas, o gal tiesiog daniškų mikrodaryklų kultūros įtaka šiauriausiems mūsų visų kaimynams…

Rašė ciobiskis, August 9, 2009. 1 komentaras

Oi mūsų dainos apie alų

Rašė ciobiskis, July 25, 2009 - Aludarystė ir Apyniai. 3 komentarai(ų)

Prisipažinsiu – neseniai teko (internete, aišku) ieškoti liaudies dainų apie alų, ir buvau tikrai nustebintas jų įvairove. Daugelį jų surado ir perdainavo mūsų folkloro, neofolko ir metalo grupės.  Ne vienas  žino tokius klasikinius hitus, kaip iš Dzūkijos (Mardasavo)  kildinamas  ir daugelio perdainuotas “Alaus alaus” arba taip vadinamas “Alutis” iš  grupės “Arbata” repertuaro.

Toliau skaityti ‘Oi mūsų dainos apie alų’

Rašė ciobiskis, July 25, 2009. 3 komentarai(ų)

Čekų aludariai ir lietuvių marketingistai Biržuose

Rašė ramtyns, June 28, 2009 - Aludarystė ir Čekija. 11 komentarai(ų) Žymės: , , , , , .

ponoras_bigchodovar1Per visus kanalus jau nuskambėjo žinia apie “į Lietuvą žengiančius čekų aludarius“. Biržų darykla “Ponoras” susitarė su čekų aludariais iš “Chodovar” bravoro ir dabar virs alų pagal čekišką licenziją (senosios Ponoro rūšys išliks) ir prekiaus juo Lietuvoje. Tiesa, pagal ES direktyvą tokio dalyko kaip: “Lietuvoje pagal originalią technologiją bei receptūrą pradėjo virti tradicinį čekišką alų” negali būti (žr. “České pivo” gamybos vietovės apibrėžįmą).

Toliau skaityti ‘Čekų aludariai ir lietuvių marketingistai Biržuose’

Rašė ramtyns, June 28, 2009. 11 komentarai(ų)

Kintuose įvyko senovinio alaus ir amatų dirbtuvės

Rašė ramtyns, June 22, 2009 - Aludarystė, Eksperimentai, Istorija, Maistas ir Renginiai. 8 komentarai(ų) Žymės: , , , , , , , , , , , , , , .

indai

Dar visai nesenai su bičiuliu antropologu Donatu B. alinėje diskutavome apie senovinę lietuviško alaus kultūrą, tradicijas, technikas ir receptus. Kalbėjome apie “miltą”, arba “akmeninį” alų, kuomet į užmaišytą mentalą arba misą merkiami iki raudonumo įkaitinti akmenys, apie dūminį alų iš rūkyto salyklo, keptinį alų, daromą iš mentalo kepalų, keptų krosnyje. Šiandien šios tradicijos užmirštos, šių alaus rūšių jau neberasime parduotuvėse ir net pas naudinius aludarius (išskyrus keptinio alaus, kurį tebedaro Čižas).

Toliau skaityti ‘Kintuose įvyko senovinio alaus ir amatų dirbtuvės’

Rašė ramtyns, June 22, 2009. 8 komentarai(ų)

Latvijos tikro alaus gidas

Rašė admin, June 21, 2009 - Alinės, Aludarystė ir Kaimynai. 6 komentarai(ų) Žymės: , , , , , , .
abula01

Geriausio latviško alaus darykla Abula. Foto: beerborec.cz

Pritrūkę tikro lietuviško alaus, dažnai žvalgomės, ką galime rasti pas kaimynus. Prieš keletą metų praktiškai į Rygą atvažiuodavome kone vien dėl pubo “De Lacy’s”, kuriame buvo galima rasti ‘perfect pint’ net keletos rūšių  angliško tikro elio (deja, dabar pubas uždarytas). Keliaudami po Latviją atradome ir mėgavomės Tervete, Ingver ir Užavs alumi.

Prieš keletą dienų ir latviai mus susirado. Latvijos alaus entuziastų ir namudinių aludarių klubo narys ir blogeris Atis Rektins (jo alaus blogas Dzeru alu) parašė mums įkvepiantį laišką, kuriame gyrė Lietuvos mažesnių alaus daryklų alų ir namudinių aludarių judėjimą. Mes jo paprašėme parekomenduoti šio to Latvijoje, ir sulaukėme puikaus ir išsamaus Latvijos tikro alaus gido. Dėkojame Atis ir džiaugiamės galėdami pasidalinti šia informacija su jumis, mieli skaitytojai.

Skaitant seilė nutįso, tad jau ruošiam ratus. O jei kas anksčiau važiuosit, parvežkit ir mums paragaut ko radę.

[English] Super thanks to Latvian beer enthusiast and blogger Atis Rektins for this guide of real Latvian beers and breweries which we publish translated to Lithuanian. Courtesy of Atis’ we will soon post the original English version.

Toliau skaityti ‘Latvijos tikro alaus gidas’

Rašė admin, June 21, 2009. 6 komentarai(ų)

“Aludarių gildija” ir kitos klastotės

Rašė ramtyns, June 7, 2009 - Aludarystė, Apyniai, Bendra, Eksperimentai, Istorija ir Salyklas. 43 komentarai(ų) Žymės: , , , , , , , .

gildijaEilinis stambiųjų alaus daryklų triukas, pasidažant ir pasivadinant “gildija” (šis žodis ir data “1552″ matyt turėtų suteikti istorijos klastotei svorio) bei jų kliedesiai apie “kokybę” ir “tradicijas” man kelia tik šypseną. Ši emblema, matoma nuotraukoje dešinėje, man šiandien simbolizuoja tuos, kurie didele dalimi yra atsakingi už alaus įvairovės ir kokybės smukdymą, tradicijos, amato ir kultūros sunykimą.

Komentaruose matyti, kad tokią pat reakciją šis spektaklis sukėlė daugumai skaitytojų. Įdomu, kad viešojoje opinijoje pramoninis alus vis dažniau suvokiamas kaip “alus iš miltelių”. Smunkantis įvaizdis – viena iš priežasčių, verčianti pramonininkus keist gaidelę, “pakelt gardelę” ir uždainuot kitą dainelę.

Žinoma, milteliai – mitas, jokio alaus taip nepagaminsi. Bet mitas ne iš dangaus nukrito – taip žmonės supaprastina nujaučiamas alaus “chaltūrinimo” technologijas. Gal pagaliau ir mums laikas painformuoti alaus vartotoją ir apžvelgti tas technologijas detaliau.

Toliau skaityti ‘“Aludarių gildija” ir kitos klastotės’

Rašė ramtyns, June 7, 2009. 43 komentarai(ų)

Jovarų alaus paslaptys

Rašė ramtyns, June 6, 2009 - Aludarystė, Eksperimentai, Eliai ir Lietuviškas. 2 komentarai(ų) Žymės: , , , .

sinkoriu4Vakar važinėdamasis dviračiu pajūriu, netyčia papuoliau į Šventosios sezono atidarymo mugę. Turbūt girdėjote apie tą Šventosios devynaukščių skandalą? Kur vietoj leistų 4 išdygo 9 aukštai? Dabar šitie pastatai-vaiduokliai bado miestelio svečių akis, o tuo tarpu “statybų verslininkai” bando prikelti šiuos numirėlius, jų kieme organizuodami į Gariūnų turgavietę panešėjančias muges.

Bet nesiplėsiu apie tą apgailėtiną renginį. Pozityvas būtų toks, kad tarp Olialia scenos, šašlykų ir dešrelių buvo dviejų tradicinio alaus gamintojų kioskai, prekiavę savo produkcija. Vieni jų – Davra, gaminantys “Alaus namų” populiariausią “Varniukų” alų, kurio deja į pajūrį neatsivežė. Vietoj to pilstė savo šviesų alų, kurio skonis (apynių nerasta) ir kokybė… lieka tik palinkėti geresnio.

Tad prie jų neužtrukome ir diskusijas apie alų perkėlėme į gretimą palapinę, kurioje darbavosi A. Grigonio iš Jovarų kaimo (Pasvalio Pakruojo raj.) alaus daryklos žmonės. Pastarieji taip pat turėjo tik vieną rūšį alaus, pažymėto “Kulinarinio paveldo” ženklu – 5.5% šviesų “Šinkorių”. Pastarojo skonis taip pat labai nesužavėjo, bet bent jau apynių skonis aluje jautėsi. Užtat labai maloniai pasišnekučiavome su alų pilsčiusiais jovariečiais. Iš jų išpešėme, kad jų pilstomas alus iš tiesų yra elis (viršutinės fermentacijos), kad dar jie gamina stipresnį alų vestuvėms ir kitoms šventėms, ir kitą, labai silpną – 2-3% “raugalėlį”. Pasirodo už poros savaičių būtent šis silpniausias alus bus pilstomas ir “Alaus namuose”, tačiau net patys pardavėjai stebėjosi, kodėl buvo pasirinktas šis, jų nuomone neypatingas, alutis (reikia pastabėti, kad labai silpnas alus turi mažai tirštumo, todėl sunku jį padaryti skanų). Mūsų spėjimas – baras nori turėti šio to “merginoms”, o galbūt nuskinti silpniausio alaus mieste rekordą. Išgirdome ir legendos apie “šiferinį” patvirtinimą.

Didžiausias mūsų nustebimas buvo sužinojus, kad alaus misa šiame bravore neverdama. Taip išties darydavo mųsų senoliai, tad turbūt galima tai laikyti paveldo dalimi. Šiais laikais alaus misa paprastai verdama su apyniais 1-1.5 val, kad gerai dezinfekuotųsi ir pilnai pasisavintų apynių karčiąsias medžiagas. Man kilo klausimas, kaip tokį alų pavyksta išrauginti, jo neužkrečiant, ir ar šiame aluje jaučiamas rūgštumas kartais nėra kokios pašalinės bakterijos rūgimo pasekmė. Deja, kad ir kaip norėtųsi, rezultatas nė iš tolo neprimena belgiškų spontaninės (specialiai užkrečiamo laukinėmis mielėmis) fermentacijos lambic’ų.

- – -

On our visit to Lithuanian seaside we stumble upon a fair where some traditional beer is being sold and have a chat with people from A. Grigonio – Jovarų brewery (from Northern Lithuania’s beer town Pakruojis). Their 5.5% beer “Šinkorių” (lit. “Landlord’s” or “Barkeeper’s”) is marked with “Culinary heritage” sign which means it is brewed by traditional means and techniques. Yet we vere really surprised to learn that the wort for this beer is never boiled. They brew hop-tea which is added to the wort after run-off and the top-fermenting yeast is pitched. The result is slightly sourish ale with significant hop presence in taste and less so in aroma.

Rašė ramtyns, June 6, 2009. 2 komentarai(ų)