Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.
Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.
Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.
Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?
Sakykloje abatei netrūko nieko
Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai
Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.
Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.
Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.
