Kategorijos 'Bendra' archyvas

Jurgio mieste radau geriausią Guinness

Atėjus rudeniui, ateina ir geriausias alaus ragavimo sezonas, tikiuosi rasti laiko ir dažniau apie tai brūkštelti.

Pamenu prieš eilę metų, kai Lietuvoje buvo sunku rasti tikro alaus, netgi Guinness alaus ieškodavome su žiburiu, ir bent jau iki soties jo prisiragaudavome keliaudami užsienyje. Tai pavyzdys komercinio, meinstryminio ir visgi kokybiško bei puikaus skonio alaus (žinoma su salyga, kad jis gerai išlaikytas,  neperšaldytas ir teisingai įpiltas).

Tada vis kildavo diskusijų, ar Lietuvoje pilstomas tas pats Guinness kaip ir Dubline, kuris skanesnis ir t.t. Kartais diskusijos nesibaigdavo, kol nesibaigdavo ir alaus statinė.

Dabar galiu pasakyt štai ką – skaniausias mano ragautas Guinness -Malaizijoje!

Tiesą sakant, atsidūręs Georgetown uostamiestyje Penang saloje, pirmiausia buvau užvaldytas erdvių, azijietiško kosmopolitinio bruzdulio, post-kolonijinės architektūros (miestas įtrauktas į Unesco paveldo sarašą), ir neįtikėtinos virtuvės, kurioje persipina malajietiška, indiška, musulmoniška, kinietiška, tailandietiška ir kitos virtuvės į margą ir spalvingą fusion.

Visgi dar nebuvo tokio miesto, kuriame neatsidurčiau aludėje, o Georgetown’e jų netrūksta. Tai ne taip jau ir įprasta, turint omeny kad Malaizija – musulmoniška šalis (tiesa, vietinis islamo “brandas” laikomas vienu draugiškiausių pasaulyje).

Be įprastų lagerių (šiame mieste karaliauja Carslberg’as), airiškoje aludėje aptikome Paulaner kvietinį bei klasikinę ir mums gerai pažįstamą Guinness versiją. Šio skonis toks pats, tad gal ir būčiau nesužinojęs didžiosios paslapties, jei charizmatiškasis bolywood-meets-rasta bičiulis Sir Jim, padėjęs mums tvarkytis vizos dokumentus, nebūtų leptelėjęs: “vienintelis Guinness vertas dėmesio – Malaizijos gamybos, buteliuose”.

Suintriguotas, nusipirkau jau pirmoje parduotuvėje ir čia pat pokštelėjau. Sodrus, tirštas, turtingas ir stiprus skonis tik iš tolo priminė savo europinį brolį. Maloniai nuteikė degintų miežių ir karčiųjų apynių skoniai, likę ilgai ir maloniai suktis gomuryje. Butelio užrašas – “Guinness Foreign Extra Stout”, stiprumas 6.8% ABV, gaminamas Malaizijoje. Išties tai iš Dublino atplukdomas apyniuotas, nefermentuotas salyklo ekstraktas, kuris vietoje sumaišomas su vietiniu salyklu ir fermentuojamas. Foreign Extra Stout gaminamas bei parduodamas ir Afrikoje, Karibuose, Azijoje, beje skirtingo stiprumo – nuo 5% Kinijoje iki 8% Singapūre.

Foreign Extra Stout savo stiprumu yra bene arčiausiai originaliai Guinness versijai, gamintai Dubline XIX amžiuje. Foreign Extra Stotu gamybos metu netgi specialiai maišomas su nedideliu kiekiu prarūgusio stauto – kaip anais gerais laikais.

- – -

Finally having a chance to try Guinness Foreign Extra Stout – in Malaysian Georgetown (Penang). In Malaysia it’s brewed to 6.8% ABV and is rich with taste, quite bitter from roasted grains and hops. This seems to be the version most close to how it was brewed back in the days in XIX century.

Sudrumskime tylą

Kad nebūtų jau visai taip tylu (riebus minusas redkolegijai, bet supraskit ir mus – vasara), paklausykit podcast’o apie Anglijos pubus. Graži jorkša tarmė ir aktuali tema.

Verdame alų tropikuose: Saison de Koh Samui

Patikimu arkliuku – virti alaus

Kai kurie skaitytojai galbūt prisimins mano pirmąjį alaus virimą saloje – 2007-aisiais Niujorko Long Island’e. Šiandien jūsų dėmesiui – atsakaita iš tropinės  Koh Samui salos Pietų Tailande.

Taip nutiko, kad šią vasarą tenka praleisti čia. Nedidelėje (15 km skersmens) žalumoje skęstančioje saloje – esą vieni gražiausių pasaulyje pliažų, smaragdinė jūra su kyšančiomis archipelago salelėmis, saulė, kalnai ir juose – tankios džiunglės. Milijonai kokosų ir šimtai žvejų laivelių. Kalnai vaisių, puikus įvairus ir čia, pietuose, aštriausias Tailande maistas.

Skamba kaip atostogos? Deja, darbo dienas praleidžiu dirbdamas namų ofise po ventiliatoriumi, palinkęs prie laptopo. Užtat vakarais ir savaitgaliais tyrinėju salą ir vietinę kultūrą bei kulinariją. Restoranėliai, turgūs ir fiestos, gatvės maistas, kaiminystėje iš tailandietiškų cukranendrių distiliuotas puikus romas. Ir – nuobodus alus.

Baruose skatinama skirti dėmesio alaus pylimui

Kaip ir Lietuvoje, alaus čia galima rasti dešimtimis pavadinimų – Tiger, Chang, Singha gal garsiausi, tačiau visus juos vienija tas pats kaip ir mūsų krašte – blankus ir beveidis pramoninio globa-lagerio skonis. Kol kas renkuosi Chang, nes jame gal kiek labiau dvelkia salyklu. Iliuzijų ir anksčiau neturėjau, ragauti gero azijietiško alaus dar niekur neteko. Beje, Tailande alkoholiui taikomi ypač dideli mokesčiai, mažas buteliukas šio gėralo bare gali kainuoti net Bt100 (apie 10 Lt).

Todėl jau kraudamasis kuprinę, pirmiausia joje suradau vietos salyklo ekstraktams, apyniams ir mielėms. Apie naminį alų šiame žemyne beveik niekas negirdėję (tačiau naminį fermentuotą ryžių gėrimą, taip pat kaip iš jo virti samagoną, kai kurie žino), tad ir ingridientų čia nenusipirksi. Kol kas neradau žmogaus, kuris žinotų ir kas yra apyniai, nei kuriose džiunglėse jų ieškoti.

Kita užduotis – susirinkti įrangą. Naminiam alui daug nereikia, tačiau tai užtruko. Patogų nerūdyjančio plieno katilą ir mažas svarstykles pagaliau radau supermarkete, o aliuminį vamzdį aušinimo gyvatukui susisukti – vietinių meistriukų dirbtuvėlėse. Sunkiausia buvo įsigyti… termometrą. Teko apvažiuoti visą salą, vaistines, barachlynus, kol radau vokišką kepyklos ingridientų ir instrumentų tiekėjų firmelę – ten pat suradau ir aerometrą (misos saldumui matuoti). Tokie pasivažinėjimai visai ne vargas, tiesą sakant mėgavausi naujomis pažintimis, patarimais ir patirties pasidalijimais.

Netrukus paaiškės, kam tas vargas

Pietryčių Azijoje visada vasara, saloje visus metus temperatūra dieną apie 30 C. Per šilta britiško ar lietuviško stiliaus eliui (tiesa, biržiečiai kartais raugina alkūnės temperatūroje – t.y. apie 37 C). Tačiau man jau senai knietėjo pabandyti padaryti kitą alų, tradiciškai verdamą tik vasarą. Tai iš kaimo kilęs, bet smrkiai emancipavęsis Saison (Prancūzijoje žinomas kaip Biere du Garde) stiliaus alus, kuriam naudojamos specialios mielės, mėgstančios ypač aukštą rūgimo temperatūrą. Kelionės Belgijon metu nepaprastai pamėgau šį alų ir išbandžiau daug jo variacijų. Šis gėrimas turi įprasto belgiško rūgštumo, pikantiškai aštroką skonį, yra ypač sausas ir gausiai nugaivintas apyniais.

Daugiau apie saison gal parašysiu kokį kitą kartą, kol kas pakanka pasakyti, kad į Tailandą su manimi atskrido ir specialių gyvų mielių Wyeast Belgian Saison 3724 mėgintuvėlis – tų pačių, kurias naudoja Brasserie Dupont savo nuostabiam alui, laikomam neginčijama saison klasika. Alaus sausumui išgauti naudojama dar viena mielių rūšis “pabaigimui” ir belgiškas candi cukrus (jį pakeičiau nerafinuotu rudu cukranendrių cukrumi).

Pradedam nuo ekstrakto. OMG tai išties milteliai! Taip, tai 100% miežių ar kviečių išdžiovinta misa. Patogu transportuoti į Aziją.

Svarbiausias instrumentas – ilgas šaukštas iš kokoso medžio.

Meno instaliacija

Farmhouse Ales” knygoje rašoma, kad Saison Dupont pirminis rūgimas vyksta prie ypač aukštų temperatūrų – nuo 30 iki 35 C! Namie dieną temperatūra pakyla iki 30 C ir daugiau, o rūgimo metu alus dar labiau įkaista, todėl teko sukonstruoti laikiną šaldytuvą iš putoplasto dėžių, skirtų laikyti atšaldytai žuviai. Į jas be fermentacijos kibiro, dedami keli užšaldyto vandens buteliai, ir viskas sandariai uždengiama.

DiY šaldytuvas. Šonuose – buteliuose užšaldytas vanduo. Nuotraukoje pavyko užfiksuoti ir grafo Barakulos vėlę

Jau po nakties alus puikiai užgyveno! Temperatūrą “šaldytuve” pavyksta išlaikyti 25-30 C, jį atidarius, nosį pasitinka nuostabus kvapas. Patransliuosiu apie progresą šio blogo puslapiuose, o norintiems pasigaminti analogišką alų namie, į receptų skyrių patalpinau savo alaus – Saison de Samui – receptą.

Jau kitą rytą – JIS GYVAS!

Daugiau nuotraukų iš virimo sesijos netrukus – Tikro Alaus Flickr galerijoje ir Facebook puslapyje.

- – -

We can’t have enough of brewing on islands, and this time we do it on Koh Samui in Southern Thailand. The weather is suitable for Saison, and we got the same yeast as famous Brasserie Dupont in Belgium is using. Other ingredients had to be imported from Lithuania and the equipment we bought in local markets, workshops and brick-a-brack. No miracles here, it’s a simple improvisation (see the recipe in our recipes section) with probably too much wheat and lots of beautiful hops at the top end of style range. A makeshift fridge from styrofoam boxes and ice-frozen water bottles should help to keep it below 35 C. Now let’s see how this saison likes the tropical climate…

Padėkliukai – nereikalingi?

Ne paslaptis, kad šį postą iššaukė ilgalaikis alaus pateikimo kultūros pas mus stebėjimas. Apie tai jau buvo rašyta viename mūsų poste, bet ši problema mūsų baruose vis aštrėja. Barmenai ir padavėjai – tiek dideliuose, tiek mažuose baruose, tiek kaimiško alaus, tiek pramoninio – prie bokalo nebepadeda padėkliuko alui.

Kodėl? Ogi todėl, kad Lietuvoje alus niekada nėra perpilamas – tai yra, nėra ir ko sugerti. Kam tada padėkliukas? Tik marketinginei žiniai nešti, o ji jau niekam neįdomi.

Bet perpilimo idėja – nėra reikšminga ir vertinga pati savaime. Perpylimas ir gera puta tinakmai pilant yra vienis. Taip, alus turi turėti putą – bet ją ilgai lietuviai suprato ,tik kaip įrodymą, kad alus neskiestas ir kad bokalas švarus. Kitas dalykas, alaus puta neva liudijo ne tik apynių buvimą, bet ir kokybę. Todėl lietuviai dasimąstė ir iki “Žalsvyčio” rūšies žirnių dėjimo į salyklą, kad tik suputototų, o tai aprašė net Michealis Jacksonas.

Iš tikrųjų mums reikia, kad šviežia puta išstumtų pradinę putą, kaip aprašyta pilsnerio pilimo klasikinio alaus tinklapyje.

Dar kartą pakartokime ką rašo aukštą alaus kultūrą turinčios šalies atstovai – “The foam on top protects the beer from oxidation, but this is the ‘dry’ foam and it is a good idea to push it away with the tastier ‘wet’ foam”.

No more fakin dry foam, only fresh wet foam. Brilliant. Rubin.

Asilas neatitaikė 45 laipsnių kampo

Asilas neatitaikė 45 laipsnių kampo

Pas mus “dry” foam yra dažnai nukrapštoma su šaukštu, su gilia gaižia ironija galima pasakyti, kad galutinis tikslas pasiektas – klientas gauna alų su šviežesne puta, nes senoji iškratoma į bokalą, į kurį įmerktas ir šaukštas. Bet gal jis laukia kliento, kaip ir pirmasis dienos bokalas.

O ką manote jūs? Gal tikrai Lietuvoje padėkliukai – tik dėl marketingo? Mes turime rūpintis alaus įpylimo kultūra.

Sugrįžimas į Olomoucą

Aš galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių mieste lankosi „Tikro Alaus“ rašeivos. „Vikipedijoj“ net rašoma, kad miestas galbūt pavadintas pagal „Ol“ – tą žodį, kuriuo senieji slavai – na ir skandinavai iki šiol – vadino alų. Taigi, Alausmaušas!

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

Kodėl (alaus įmonės) dydis svarbu?

Rodos, neturėtų būti svarbu, kokio dydžio įmonė verda alų – bet realybėje, tai esminis veiksnys – teigia Tim Webb, garsus Europos alaus ekspertas, daugelio knygų apie alų autorius, Cogan & Mater Ltd. vyr. redaktorius ir Beer Advocate “Alaus politikos” skyriaus redaktorius. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame išverstą jo straipsnį iš Beer Advocate nr. 33, kur aptariama viso pasaulio alaus scena, be abejonės tinkantis ir Lietuvai, tapusiai tiem patiems koncernams priklausančių daryklų – tokių kaip Švyturys-Utena ar Kalnapilis – represijos lauku.

Vieno mikrobravoro alaus įvairovė. Foto: Skye Chilton, (c) Creative Commons

Dydis – svarbu. Tam tikru aludarystės verslo momentu tie, kurie siekia gaminti gerą alų yra priversti nusileisti tiems, kurie trokšta vadovauti dideliam verslui.

Organizacijos misijų deklaravimas, prekės ženklo matomumas rinkoje ir pelno maksimizavimas tampa nepalyginamai svarbiau nei tai, kas parduodama. Alaus markės įspūdis vartotojui svarbiau, nei nuomonė apie alaus skonį.

Pinigų kalimas alaus daryklų akcininkams ir vadovams reiškia vandenynų pigaus, beskonio skysčio pardavimus pilkoms masėms už maksimalią kainą, kurią ši sutinka mokėti. Kokybė ima reikšti atsisakymą neįprastų, įdomių skonių, kurių neįmanoma užmaskuoti alų stipriai atšaldant bei pašalinant iš jo visus “nuodus”, išskyrus pagrindinį – alkoholį.

Esminė prielaida yra ta, kad daugumai žmonių patinka mintis “eiti alaus” arba “išlenkti alaus”, o ne mėgavimasis jo skoniu. Ši problema sprendžiama atsisakant skonio – tai galima padaryti keičiant vienus grūdus kitais, minimizuojant esminį skonio komponentą – apynius ir ekstremaliai filtruojant, bei parduodant šį alų stipriai atšaldytą (toks alus laikinai apmarina skonio receptorius – red. past.)

Jau daugiau nei šimtmetį alaus daryklos lėtai dreifavo nuo savito charakterio alaus kūrimo link techniškai tikslaus, akimirksniu atpažįstamo, kultūriškai aprobuoto svaiginančio gėralo gamybos dideliais kiekiais.

Bankų ir pensijinių fondų (pagrindiniai investuotojai – red. past.) pasitikėjimas šiuo alaus gamybos metodu buvo toks tvirtas, kad didelėms korporacijoms, tokioms kaip AB-InBev, Heineken, SAB Miller ir Molson Coors buvo suteiktos begalinės lėšos, leidusios tiek išsiplėsti, jog joms ėmė trūkti tiek gamybos plotų, tiek prekių gabenimo sutarčių, kad dar užsiimti ir smulkiomis gamybos linijomis.

Šiuolaikinė alaus rinka pasidalijo į dvi nelygias, bet visiškai skirtingas dalis. Didieji gamintojai gamina lengvai praryjamus ir neturinčius ką pasakyti pramoginius narkotikus, tuo tarpu mažos daryklos ir maži aludariai nuolaidžiauja nesubrendusiems išpaikėliams, kurie tvirtina mėgstą alų, galį atskirti skirtingas jo formas ir mėgautis tyrinėdami jo skonių ribas.

Daug stiklinių lubų buvo pristatyta tam kad užtikrinti, jog mažos daryklos ir liktų mažomis ir neerzintų nusistovėjusios tvarkos, ir visi būtų atseit laimingi.

Tačiau čia iškilo bėda, kai keletas nesusijusių veiksnių susiliejo ir ėmė kelti globalioms firmoms didelį galvos skausmą, kuris gali pasirodyti esąs daug rimtesnių pamatinių problemų ženklas.

Trys dešimtmečiai palyginus normalių žmonių įkyraus kartojimo apie tikro, amatininkų pagaminto alaus pranašumą, papildytas tokio alaus ragavimų patirtimi, vis daugiau žmonių veda prie to, kad jie pasirenka būtent tokį alų. Maži aludariai tampa ištisų kartų, siekiančių atgauti savo bendruomenių savigarbą, vietiniais herojais.

Mikrobravorų ir amatinio (craft) alus parduotuvėse. Foto: (c) Creative Commons

Susirūpinimas sveikata ir finansais privertė žmones vartoti vis mažiau alkoholio, tačiau pasaulyje beskonį alų tai palietė daug stipriau nei tą, kuriuo malonu mėgautis. Alaus pardavimai sumažėjo beveik kiekvienoje alų geriančioje planetos šalyje, tačiau mažos daryklos laikėsi ar net plėtė gamybą. Žmonės ėmė gerti mažiau, bet protingiau.

Tapę apdairesniais bankai atsargiau skolina ir mažiau žavisi klaidingomis pastoviai augančio turto hipotezėmis, ima abejoti begalinio kredito teikimu nuobodaus alaus gamintojams ir bando išgyventi, permesdami tą alų į naujas rinkas, tokias kaip Indija ir Kinija. Bet ar jums neatrodo keista mintis, kad šalyse garsėjančiose išradinga virtuve ir skoniu, naujai įgytas gerbūvis privers trokšti pilkos vidutinybės?

Manau kad bus pripažinta, jog globalios alaus kompanijos nebetenka prasmės. Jie išaugino savo rinką neteisingu būdu. Tikiuosi, kad mano pensijų fondas nėra akcininkas tos, kuri kris pirma.

Kas nutinka, kai įpilama per mažai alaus?

Foto: Andrew Mark Veety blog

Vienas labiausiai erzinančių bei užknisančių dalykų viešoje lietuviškoje alaus gėrimo kultūroje – nepilnai pripilti bokalai. Spėju, kiekvienas yra tai patyręs. Ypač pikta darosi tuomet, kai pradedi lyginti su Airijos, Anglijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir pan. alaus pilstymo, o kartais net švaistymo, kultūra. Ten supranti, kokia tikroji alaus padėkliukų paskirtis… Alus, dosniai virstantis per bokalo kraštus, tėra smulkmena, bet visgi tai maloni smulkmena.

Akivaizdžiausiai Lietuvoje matoma chaltūra – stautų pilstymas. Kaip taisyklė, pilant stautą barmenai neišlaukia kol pirmasis įpylimas nusistovės ir (maždaug po deramo minutės laukimo) bokalo nepapildo. Taip pat anksčiau kai kas mėgdavo meniu nurodyti 0,5 l., o pilti į 0,4 l. talpos bokalus. Savaime suprantama, kad nepakankamas tūris Lietuvoje būdingas ne tik stautui, bet ir visam kitam alui.

Teisėto kiekio prašymas sulaukia pačių įvairiausių alaus pilstytojų bei nešėjų reakcijos. Reakcija gali būti maloni („atsiprašome, pripilsime daugiau“), agresyvoka („kas nepatinka?“), apatiška (visi kiti bokalai pripilti lygiai tiek, kiek ir pirmasis, sukėlęs nepasitenkinimą) bei demagogiškai gudraujanti. Pastaroji pati įdomiausia. Demagogai naudoja keletą argumentų. :

  • Naujoje bačkoje niekada nebūna lygiai 50 litrų alaus, trūksta 3 – 4 l., todėl dosniai pilant iš vargšo barmeno išskaičiuos už trūkumus…
  • Nieko nežinau, man šeimininkas liepė tiek pilti…
  • Visi (visur) tiek pat pila…
  • Čia ne Airija, o Lietuva. Nepatinka? Važiuok ten…
  • Pilu tiek, kiek priklauso, o jei atrodo, kad mažiau, tai viskas dėl to, kad linijos ant bokalų netiksliai sužymėtos…
  • Matai, pripilta iki linijos. Jei nori be putos, sakyk iš anksto…

Tiesa, būtų įdomu, jei ir skaitantieji šį postą pasidalintų savo patirtimi, mat barmenai mūsyse išradingi.

Radau įdomią 1909 metų (sic!) žinutę apie bylą, vykusią Ilinojaus valstijoje. Matyt, alaus vartotojai jautėsi apgaudinėjami, dėl ko ir buvo bylinėjamasi keliose instancijose.

„Puta ir dujos (angliarūgštė) nėra alus. Ponas Nylin‘as buvo apkaltintas pažeidęs draudimą pardavinėti alų kiekiais mažesniais nei 5 galonai (1 galonas – 3,78 litrai; 5 galonai – 18,9 litrų). Panašu, kad Nylin‘as pardavinėjo alų 5 galonų talpose. Atsakingos tarnybos, užtikrinančios alkoholio įstatymo vykdymą, išmatavo kelių talpų tūrį Valstijos sekretoriaus patvirtintomis (matavimo) priemonėmis. Matavimo metu išminusuota puta ir dujos. Nylin‘as buvo įsitikinęs, kad dujos ir puta  yra alaus sudedamosios dalys, todėl parduodamose talpose buvo reikiamas kiekis alaus. Tačiau Ilinojaus Aukščiausias teismas byloje Visuomenė prieš Nylin‘ą (People vs. Nylin) pareiškė, kad dujos nėra alkoholinis gėrimas (liquor), ir tuo pat patvirtino, kad pagal alkoholio pardavimo įstatymą matavimas turi būti atliekamas tik tuomet, kai skystis išleidžiamas iš „įkalinimo“ ir pasiekia „ramų būvį“ (quiet condition) atvirame ore“ (Foam and Gas Are Not Beer  // The Virginia Law Register, Vol. 14, No. 10 (Feb., 1909), p. 805.).

Įdomu, ar kas nors bylinėjosi dėl nepilno bokalo?

Beje, kur Lietuvoje dosniausiai pilsto alų?

- – -

The post argues that one of most irritating trends in Lithuanian pub scene is difficulties toping the pint that bartenders are having. We are envy of beer servers in other countries where the pint comes with head dripping on its sides.

We also notice other tricks like giving price for one volume but serving in smaller – for the same price.

Also provided is the list of most frequent demagogical excuses for not filling it up, namely:

  • new keg always contains few liters less and if dispensed properly will make pub loose money
  • “I don’t know nothing, boss told me do so”
  • “everybody fills the same everywhere”
  • this is Lithuania, not Ireland. You don’t like it? Go there
  • I’m filling as expected and if you think I’m not, this means the volume mark on glass is incorrectly printed
  • look it’s filled to the line. you should’ve said ahead if you want beer with no head.

The post ends with a quote from 1909 case in Illinois, where it is argued that carbon dioxide and head is not beer and should not be treated as final volme of beer.

Kaštavonės – Tikras Alus atsiveda elį į Lietuvą

Per šiuos metus nemažai “Tikro Alaus” draugijos veiklos idealų jau pasiekta ar siekiama – šalyje tikrai išaugo alaus (ypač vietinio) pasiūla, gerėja vartotojų (ir mūsų :) supratimas apie alaus kategorijas ir skoninius niuansus, stiprėja “pasidaryk pats” aludarių judėjimas. Artėja vasara, prasidėjus turizmo sezonui geriau pažinsime ir užsienio alaus tradicijas, naujoves, alaus pateikimo kultūrą…

Naujojo elio degustacija viename iš pajūrio barų. Foto: Artūras Styx (Lava)

Tačiau ypatingai malonūs būna etapiniai,  Pirmieji tokie pasiekimai. Ir čia tikrai reikia pasveikinti kolegą Ramtyną, kuris  pirmą kartą savo sukurtą receptą realizavo tikroje mažoje (ne namudinėje) alaus darykloje. Aišku, jis tai padarė ne naktį įsibrovęs, ir ne slapčia. Bet ar reikia sakyti, kad ši naujovė prisideda prie alaus įvairovės, nes buvo iš esmės išvirtas angliškasis premium bitter, kurio senai (dar nuo tarpukario, kuomet elis buvo gana populiarus), nebuvo Lietuvoje – o ne dar vienas lageris, “tamsusis” ar “stiprusis”.

Kiek žinome, kūriniui ilgai buvo renkamas vardas, ir štai pagaliau vieną pavasario popietę jis pasiekė jau su vardu “Atpūtys” (speciali padėka ir pavadinimo autorystės prizas eina žemaičių aludariui Ruobutui iš Palangos), įkomponuotu į žalią ratą, savo simbolika kiek primenantį Londono metro ir senos “Žalgirio” programėlės ovalo mišinį. Taip atrodė vienoje Vilniaus kavinėje dalinami kuponai, kurių kitoje pusėje buvo išspausdintas ir aiškinimas, kodėl ir koks čia buvo alus.

Kadangi Vilnių pasiekė tik pirmoji statinaitė šio labai įdomaus alaus ir vakaro šeimininkė Natalija žaismingai normavo šį gėrimą kontroliuodama kuponus, mums pavyko paragauti net du bokalus dar bręstančio, dar gal net ne geriausio “Atpūčio” elio. Korėta puta ir gelsva spalva žadėjo elio nuotykį, ir tikrai šiame gaiviame aluje netrūko nei salyklo, nei nuosaikiai gausių apynių (prisipažinsiu, kai kurie angliškieji IPA man jau per daug). Citriniškas, greipfurtinis poskonis vertė pasvajoti, koks šaunus šis elis gali būti po varpelio ar grybo formos stogeliu karštą vasaros dieną, kai bus pateiktas šaltas.

Ramtyns papildo:

Alus eksperimento tvarka buvo išvirtas su Kupiškio Alaus darykla – nuoširdus ačiū už bendradarviavimą, visokeriopą pagalbą ir palaikymą jos direktorei Jolitai, aludariui Šarūnui ir vadybininkui Domantui. Alaus gamyboje buvo panaudotas šviesusis Kupiškio salyklas, ypač daug kilmingų slovėniškų apynių, viršutinio rūgimo britiškos elio mielės ir taikytas specialus elio gamybos procesas. Vėliau sekė eilė uždarų degustacijų Vilniuje, Kaune ir Palangoje, kur naujagimis sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Artimiausiu laiku šio alaus bus galima paragauti parodos “Elnių žmonės – Sibiro oročėnai” parodos atidarymo metu Vilniuje – Tikras Alus stato alų parodos autoriui D. Brandišauskui.

- – -

When we stay true to our aims and ideals, many of our dreams are fulfilling. One of them for Tikras Alus Fellowship was to try brewing in a small brewery and produce tasty beer. We teamed up with Kupiškis brewery, loaded bags of locally grown malts, lots of hops and british ale yeast, and ended up with a large batch of proper, tasty and aromatic premium bitter similar to Styrian Stunner. We proved that a tasty british-style bitter really can be done locally, in a country dominated by single-substyle lagers. There’s still lots of space for growth of our newborn, and we are already planning something else. Watch this space!

(Stipraus) alaus rungtynės

Foto: BrewDog

Škotų Fraserburgh miesto alaus darykla BrewDog išleido 41% alc. vol. stiprumo alų – ir susigrąžino stipriausio pasaulyje alaus gamintojo titulą iš vokiečių daryklos Schorschbrau (jų Schorschbock buvo 40% ir aplenkė tų pačių BrewDog pernai metų rekordinį alų Tactical Nuclear Penguin – 32% alc. vol.) Naujojo alaus pavadinimas “Sink the Bismarck” referuoja į W. Churchil įsakymą paskandinti galingiausią antrojo pasaulinio hitlerinį karo laivą Bismarck.

Pasak BrewDog, šis Quadruple IPA (keturgubas Indian Pale Ale) pagamintas su keturgubai daugiau apynių ir sustiprinus keturgubu šaldymo procesu. Kadangi natūraliai alus gali išsifermentuoti tik iki keliolikos procentų alkoholio, toliau naudojama senai žinoma “eis-bock” technologija, iš alaus vandenį pašalinant sušaldžius jį į ledą.

Pasaulio alaus mėgėjai jau ginčijasi, ar tokio stiprumo alūs – dar alūs. “Beer Advocate” oponuoja, kad šis gėrimas gaminamas iš natūralių alaus medžiagų – salyklo, apynių ir mielių, jam gaminti naudojama tradicinė “eis-bock” technologija, todėl nėra priežasčių jo išstumti iš alaus kategorijos lentynų. Šiuo metu D. Britanijoje kilęs didelis susirūpinimas plintančių girtuokliavimu, tad Alcohol Focus Scotland ir kai kurios kitos institucijos kritikuoja šiuos BrewDog žingsnius. Tačiau darykla pabrėžia, kad tiek šiuo tiek kitais alumis skatina mėgautis kultūringai ir saikingai. Išties, 0.33 l Bismarck buteliuko kaina – 40 svarų, tad papiktnaudžiauti juo tikrai būtų sudėtinga.

Jau ne kartą esame minėję ir Lietuvoje paplitusius stipriuosius pigius ir prastos kokybės alus, kurių prekyba tikrai piktnaudžiauja tiek mažosios, tiek didžiosios daryklos – nepaisant savo deklaracijų apie sąžiningą alų ar tradicijas. Taip alus ir toliau smukdomas iki gėralo lygio.

Tačiau stiprus alus jokiu būdu neturi būti sinonimas prastam alui. Pasaulyje gausybė meistriško amato alaus, tiek gaminamo šimtmečiais (pvz. Belgijos vienuolynų alus), tiek gimusių nesenai  (pvz. Danijos ir JAV naujieji tikri alūs), kurių skoninės savybės yra pritrenkiančios. Čia vėl ir vėl žaidžia – kūrybingas ingridientų naudojimas, senos tradicijos ir novatoriškas išradingumas, o svarbiausia – tikras amatas ir pagarba alui, o ne marketingo ir reklamos vaiduokliai. Nieko naujo – tą patį galima pasakyti apie bet kokį alų.

Teko girdėti, kad “Vilniaus alaus” darykla jau taip pat išleido 14% ilgai statinėse brandintą alų. Ar jis išlaikys egzaminą? Pamatysime paragavę.

Ačiū Tuomsonui už pradinę nuorodą.

Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės

Photo: courtesy of Boak and Bailey. Thanks!

Laisvajame Universitete netrukus įvyks paskaita tema “Aludarystės istorija ir praktika” (apie tai pranešime atskirai), kurioje dalyvaus TAD asoc. narys Linas Čekanavičius ir naminio alaus gamybos bei apskritai “pasidaryk pats” kultūros entuziastas Micius. Ta proga siūlome paskaityti įdomų ir išsamų L. Čekanavičiaus interviu. Pasak jo, šis interviu gimė kaip atsakas “Vyno žurnalo” redaktoriui Arūnui Starkui, “leidusiam sau nelabai pagarbiai atsiliepti apie alų.”

Dėkojame Linui ir 4MEN (kuriame šis interviu pasirodė jau anksčiau) redaktoriui už leidimą perpublikuoti.

- – -

Dažniausiai alus tampa tarsi katalizatorius geram pašnekesiui, tačiau šį kartą pats gėrimas tapo mūsų analizuojamu reiškiniu. Nuo pačių seniausių laikų, kai alus buvo netgi populiaresnis už vandenį iki dabartinių alaus “iškraipymų”  – visa tai pateikiame šiame interviu, kurį perskaitęs galėsi sublizgėti žiniomis apie alų prieš savo kompaniją.

Savo žiniomis apie alų sutiko pasidalinti socialinių mokslų daktaras, profesorius ir tikras alaus žinovas Linas Čekanavičius.

Geras alus – sąlyginis apibrėžimas, priklausantis nuo konkretaus žmogaus įnorių, tačiau kaip Jūs, alaus ekspertas, besidomintis jo istorija, ištakomis, raida, pasakytumėte, kas yra geras alus?

Geras – tai blogo antonimas. Nesunku pasakyti, koks alus yra blogas: tas, kuris atsiduoda virtais kopūstais, ožiu, nešvariomis kojinėmis ar dezinfekcijos priemone , kurio skonis primena šlapią kartoną ar acto skiedinį. Dažniausiai tai liudija ne apie aludario nemokšiškumą, bet apie per ilgą ir netinkamą alaus saugojimą.

Tačiau nesugedęs alus ar netgi šviežias alus – dar nėra gero alaus sinonimai. Alus gali būti šviežias, bet prastas: vandeningas, „plokščias“, neišraiškingo skonio, nepaliekantis ilgesnio poskonio. Žodžiu, toks, kuris „tinka visiems ir visur“ – kaip vanduo. Būtent todėl šitoks „masinio skonio“  alus yra masiškai gaminamas, nes jis skirtas gerti, o ne pasimėgaujant gurkšnoti. Lengviau ir daugiau uždirbama iš masinių, o ne ekskliuzyvinių, išlavinto skonio reikalaujančių produktų.

O visgi – kas yra geras alus? Visų pirma, geras alus turi savo išvaizda, aromato ir skonio savybėmis atitikti konkrečiam alaus stiliui keliamus reikalavimus. Stiprus, apetitą žadinantis apynių aromatas ir gaivus kartumas yra privalomi  „pilsner“ ir „IPA“ stiliuose, bet nedera „dortmunder“ tipo aluje. Sausas rūgštumas yra skiriamasis „Berliner Weisse“ ir išlaikyto „lambic“  bruožas, tačiau daugelyje kitų alaus stilių jis reikštų ne ką kitą kaip alaus prarūgimą.

Toliau skaityti ‘Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės’

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama