Archive for the 'Stiliai' Category

Svečiuose pas Abatę

Rašė ciobiskis, July 26, 2010 - Alinės, Belgian style, Belgija, Ragaujam and Šalys. 3 Comments Tags: .

Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.

Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.

Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.

Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?

Sakykloje abatei netrūko nieko

Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai

Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai

Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.

Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.

Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.

Rašė ciobiskis, July 26, 2010. 3 Comments

Verdame alų tropikuose: Saison de Koh Samui

Rašė ramtyns, July 23, 2010 - Aludarystė, Belgian style, Bendra, Eksperimentai, Kitos salos and TA Laboratorija. 5 Comments Tags: , , , , .

Patikimu arkliuku – virti alaus

Kai kurie skaitytojai galbūt prisimins mano pirmąjį alaus virimą saloje – 2007-aisiais Niujorko Long Island’e. Šiandien jūsų dėmesiui – atsakaita iš tropinės  Koh Samui salos Pietų Tailande.

Taip nutiko, kad šią vasarą tenka praleisti čia. Nedidelėje (15 km skersmens) žalumoje skęstančioje saloje – esą vieni gražiausių pasaulyje pliažų, smaragdinė jūra su kyšančiomis archipelago salelėmis, saulė, kalnai ir juose – tankios džiunglės. Milijonai kokosų ir šimtai žvejų laivelių. Kalnai vaisių, puikus įvairus ir čia, pietuose, aštriausias Tailande maistas.

Skamba kaip atostogos? Deja, darbo dienas praleidžiu dirbdamas namų ofise po ventiliatoriumi, palinkęs prie laptopo. Užtat vakarais ir savaitgaliais tyrinėju salą ir vietinę kultūrą bei kulinariją. Restoranėliai, turgūs ir fiestos, gatvės maistas, kaiminystėje iš tailandietiškų cukranendrių distiliuotas puikus romas. Ir – nuobodus alus.

Baruose skatinama skirti dėmesio alaus pylimui

Kaip ir Lietuvoje, alaus čia galima rasti dešimtimis pavadinimų – Tiger, Chang, Singha gal garsiausi, tačiau visus juos vienija tas pats kaip ir mūsų krašte – blankus ir beveidis pramoninio globa-lagerio skonis. Kol kas renkuosi Chang, nes jame gal kiek labiau dvelkia salyklu. Iliuzijų ir anksčiau neturėjau, ragauti gero azijietiško alaus dar niekur neteko. Beje, Tailande alkoholiui taikomi ypač dideli mokesčiai, mažas buteliukas šio gėralo bare gali kainuoti net Bt100 (apie 10 Lt).

Todėl jau kraudamasis kuprinę, pirmiausia joje suradau vietos salyklo ekstraktams, apyniams ir mielėms. Apie naminį alų šiame žemyne beveik niekas negirdėję (tačiau naminį fermentuotą ryžių gėrimą, taip pat kaip iš jo virti samagoną, kai kurie žino), tad ir ingridientų čia nenusipirksi. Kol kas neradau žmogaus, kuris žinotų ir kas yra apyniai, nei kuriose džiunglėse jų ieškoti.

Kita užduotis – susirinkti įrangą. Naminiam alui daug nereikia, tačiau tai užtruko. Patogų nerūdyjančio plieno katilą ir mažas svarstykles pagaliau radau supermarkete, o aliuminį vamzdį aušinimo gyvatukui susisukti – vietinių meistriukų dirbtuvėlėse. Sunkiausia buvo įsigyti… termometrą. Teko apvažiuoti visą salą, vaistines, barachlynus, kol radau vokišką kepyklos ingridientų ir instrumentų tiekėjų firmelę – ten pat suradau ir aerometrą (misos saldumui matuoti). Tokie pasivažinėjimai visai ne vargas, tiesą sakant mėgavausi naujomis pažintimis, patarimais ir patirties pasidalijimais.

Netrukus paaiškės, kam tas vargas

Pietryčių Azijoje visada vasara, saloje visus metus temperatūra dieną apie 30 C. Per šilta britiško ar lietuviško stiliaus eliui (tiesa, biržiečiai kartais raugina alkūnės temperatūroje – t.y. apie 37 C). Tačiau man jau senai knietėjo pabandyti padaryti kitą alų, tradiciškai verdamą tik vasarą. Tai iš kaimo kilęs, bet smrkiai emancipavęsis Saison (Prancūzijoje žinomas kaip Biere du Garde) stiliaus alus, kuriam naudojamos specialios mielės, mėgstančios ypač aukštą rūgimo temperatūrą. Kelionės Belgijon metu nepaprastai pamėgau šį alų ir išbandžiau daug jo variacijų. Šis gėrimas turi įprasto belgiško rūgštumo, pikantiškai aštroką skonį, yra ypač sausas ir gausiai nugaivintas apyniais.

Daugiau apie saison gal parašysiu kokį kitą kartą, kol kas pakanka pasakyti, kad į Tailandą su manimi atskrido ir specialių gyvų mielių Wyeast Belgian Saison 3724 mėgintuvėlis – tų pačių, kurias naudoja Brasserie Dupont savo nuostabiam alui, laikomam neginčijama saison klasika. Alaus sausumui išgauti naudojama dar viena mielių rūšis “pabaigimui” ir belgiškas candi cukrus (jį pakeičiau nerafinuotu rudu cukranendrių cukrumi).

Pradedam nuo ekstrakto. OMG tai išties milteliai! Taip, tai 100% miežių ar kviečių išdžiovinta misa. Patogu transportuoti į Aziją.

Svarbiausias instrumentas – ilgas šaukštas iš kokoso medžio.

Meno instaliacija

“Farmhouse Ales” knygoje rašoma, kad Saison Dupont pirminis rūgimas vyksta prie ypač aukštų temperatūrų – nuo 30 iki 35 C! Namie dieną temperatūra pakyla iki 30 C ir daugiau, o rūgimo metu alus dar labiau įkaista, todėl teko sukonstruoti laikiną šaldytuvą iš putoplasto dėžių, skirtų laikyti atšaldytai žuviai. Į jas be fermentacijos kibiro, dedami keli užšaldyto vandens buteliai, ir viskas sandariai uždengiama.

DiY šaldytuvas. Šonuose – buteliuose užšaldytas vanduo. Nuotraukoje pavyko užfiksuoti ir grafo Barakulos vėlę

Jau po nakties alus puikiai užgyveno! Temperatūrą “šaldytuve” pavyksta išlaikyti 25-30 C, jį atidarius, nosį pasitinka nuostabus kvapas. Patransliuosiu apie progresą šio blogo puslapiuose, o norintiems pasigaminti analogišką alų namie, į receptų skyrių patalpinau savo alaus – Saison de Samui – receptą.

Jau kitą rytą – JIS GYVAS!

Daugiau nuotraukų iš virimo sesijos netrukus – Tikro Alaus Flickr galerijoje ir Facebook puslapyje.

- – -

We can’t have enough of brewing on islands, and this time we do it on Koh Samui in Southern Thailand. The weather is suitable for Saison, and we got the same yeast as famous Brasserie Dupont in Belgium is using. Other ingredients had to be imported from Lithuania and the equipment we bought in local markets, workshops and brick-a-brack. No miracles here, it’s a simple improvisation (see the recipe in our recipes section) with probably too much wheat and lots of beautiful hops at the top end of style range. A makeshift fridge from styrofoam boxes and ice-frozen water bottles should help to keep it below 35 C. Now let’s see how this saison likes the tropical climate…

Rašė ramtyns, July 23, 2010. 5 Comments

Kopřivové pivo

Rašė ciobiskis, June 30, 2010 - Alinės, Dunkeliai, Ekstremalūs, Eliai, Kvietiniai, Lageriai, Porteriai, Ragaujam and Čekija. 4 Comments

Jei aš dabar surašyčiau tai, ką apie alaus naudą organizmui man pasakoja mano užstalės kolega, į gydytojų odontologų kongresą Prahoje iš Rytų Moravos atvykęs ponas… Jaučiu, po keliolikos minučių prie namo stabtelėtų Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos automobilis su pačiu jos vadovu, kuris įbėgęs į kambarį man užlaužtų rankas ir paskirtų kelis metus katorgos su nuolatiniu baudų mokėjimu.

Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravosl

Rašė ciobiskis, June 30, 2010. 4 Comments

Sugrįžimas į Olomoucą

Rašė ciobiskis, June 17, 2010 - Alinės, Bendra, Kvietiniai, Lageriai, Ragaujam and Čekija. 4 Comments Tags: .

Aš galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių mieste lankosi „Tikro Alaus“ rašeivos. „Vikipedijoj“ net rašoma, kad miestas galbūt pavadintas pagal „Ol“ – tą žodį, kuriuo senieji slavai – na ir skandinavai iki šiol – vadino alų. Taigi, Alausmaušas!

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

Rašė ciobiskis, June 17, 2010. 4 Comments

Oud Bruin Lietuvoje ir kitos “Beer Barrel” dovanos

Rašė linas, June 14, 2010 - Alinės, Belgian style, Belgija, Kvietiniai and Ragaujam. 4 Comments Tags: , , , .

TAD asocijuotas narys, alaus žinovas Linas Čekanavičius ir vėl stebina savo uosle, pirmas atrasdamas kas naujo Lietuvos alaus padangėje:

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.

“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.

O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados

(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)

Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!

Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.

Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…

Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš  kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…

Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:

  • “Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
  • Kainos – labai normalios:
    - “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
    - “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
    - Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr
Rašė linas, June 14, 2010. 4 Comments

Żywiecas ir jo vartai į alaus kultūrą

Rašė ciobiskis, June 9, 2010 - Alinės, Aludarystė, Dunkeliai, Lageriai, Lenkija, Porteriai and Ragaujam. 1 Comment Tags: , .

„Tikri Żywieco gyventojai dabar renkasi „Brackie“, – išduoda man paslaptį vietos gyventoja. Ir tikrai – ko nesirinkti šio Cieszyno mieste išvirto alaus, jei roko festivalyje jis tekainuoja 3,5 zloto. Ir skonis kitoks, žaviai kitoks, tamsesnis lageris. Abu bravorai  kadaise kartu priklausė Habsburgų arkikunigaikščio Alberto Fridriko „grupei“. Tačiau per pusantro šimto metų iš regioninio Galicijos bravoro gražioje vietoje prie upės „Browar Żywiec“ virto lenkiško alaus gamybos monstru.

Tiesa, tas monstras ne toks jau „monstriškas“, nors jo vertė išlieka apie 8 mlrd. Lenkijos auksinų, tačiau pastaruoju metu ji nelabai kinta, tuo tarpu kai jos pagrindinis konkurentas, „SAB Miller“ valdoma „Kompania Piwowarska“, pasak lenkų spaudos, sėkmingai pavystė vietinius prekės ženklus (tokius kaip „Tyskie“, „Lech“, baltstogiškasis „Zubr“ arba toks niekalas kaip „Wojak“) ir paliko Żywiecą su savo strateginiu investuotoju „Heinekenu“ toli už pečių. Tai yra, pagal finansinius rezultatus.

Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne

Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne

Na bet o ką Żywiecas? Turi jis Grzegorz Zwierzyna, žmogų, kuris atsakingas ne tik už minėtą roko festivalį „Browar Rock“, bet ir už birželio mėnesį vykstančią milžinišką alaus kolekcionierių biržą, bei šalia jos jau įtvirtintus nedidelių bravorų bei naminio alaus konkursus, apie kuriuos jau skelbėme. Belieka patvirtinti, kad bravoro kiemas ir sodas, kuriame ir vyks šie renginiai, alsuoja pavasariu, kol kas nebuvo užlietas potvynio ir parengtas gerai.

Bet apie viską iš eilės. Pažintį su Żywieco alumi pradedame pačio miestelio viduryje esančioje „Karczma Żywiecka“ (Al. Wolności 1). Įsteigta tik prieš šešis metus, užeiga savo medine išore ir vidumi atspindi mums pažįstamas „dvarų – unijų“ nuotaikas su šiaudiniais diedais, drožtais naminukais ir netikrais vandens malūnais. Tiesa daugelis vietų užsakyta, o patikinus, kad atėjome tik „na piwo“ iš karto nešamas „Żywieco“ lageris. Na mes šiandien firminio patiekalo – „avienos kotleto grietinėlėje“ nenorime, todėl dar papildomai ragaujame ir „Żywieco Porterio“. Jis – ne tik kiek aitresnis ir “raziniškesnio”, kepintų riešutų skonio (9.5% by the way), bet ir ypač kilmingos juodojo gitaro spalvos (bent kaip aš įsivaizduoju juodąjį gintarą, t.y.) ir tamsios putos.

Tačiau iš tikrųjų pažintį su pilnu Żywieco ir Galicijos / Prieškalnių regionu geriau pradėti pačiam bravorui priklausančioje “Piwiarnia Żywiecka” (ul Browarna 88), kuri yra pačiame “Żywieco” bravore. Nors patiekalai pateikiami kitoje patalpoje, t.y. restorane – bravoro valgykloje, viduje jau maloniai renkasi vietinių alaus mėgėjų grupės. Pastebime, kad čia galima paragauti ne tik jau minėto porterio ar “Brackie”, bet ir “filialinių” alų (“Warka” ar “Heineken” Lenkijos prasme) bei grupės teikiamo “Murphy” stouto ar Vokietijai atstovauti patikėto “Paulaner” kvietinio alaus. Labai gaila, kad jau išpirktas “ožinis” alus arba “Kozlak Dubletowy” pagamintas pagal pono Krysiako receptą tame pačiame Cieszyno bravore kaip apdovanojimas už pirmą vietą geriausio naminio alaus konkurse. Toks tai Żywieco grupės santykis su “netikrais” aludariais.

Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika

Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika

O dar išrankesniam alaus gėrėjui “Piwiarnia Żywiecka” siūlo ir spintoje sustatytus belgiško alaus buteliukus, kitas to paties “Paulaner” atmainas… Susižavėjęs stipresniu gėrimu, gali gauti čia pat išdistiliuotos Żywieco “porterinės” (orig. porterówka) ar netgi jos variacijų Miodula Staropolska, Śliwowica Podbeskidzia, Zozworówka, Litworówka ar Tatarczówka (skamba kaip Šveiko kapeliono Kaco meniu – red. past.).

Na o mes kol kas spiritinius gėrimus, Beskidų upėtakius ar salyklo porteriui skrudinimo sesiją pasiliekame kitam kartui, ir gražiai atsisveikiname su Żywiecu, tikėdamiesi čia dar paviešėti.

Rašė ciobiskis, June 9, 2010. 1 Comment

Latvijos alaus konkursas

Rašė ramtyns, May 2, 2010 - Kaimynai and Lageriai. 8 Comments

Ačiū Jur Mur už atsiųstą informaciją.

—

Po Bauskės alaus darykloje įvykusios devynių Latvijos alaus daryklų alaus degustacijos nustatytos geriausios Latvijos alaus markės, verslo portalui nozare.lv informavo AB “Aldaris” komunikacijų direktorė Laura Krastiņa.
Kiekviena darykla vertinimui galėjo pateikti nedaugiau trijų alų. Geriausias alus buvo renkamas trijose kategorijose: šviesusis, tamsususis ir statinių alus. Buvo vertinami alaus vizualieji požymiai – skonis, aromatas ir skaidrumas, o taip pat ir apynių kokybė ir putų patvarumas.

Kiekvienai alaus markei buvo sumuojamas gautų balų skaičius. Puikiais buvo pripažinti tie alūs, kurie surinko 23-25 balus, o labai gerais – pelnę 21-22,9 balo.

Pasak Krastiņos, šviesaus alaus kategorijoje vertinimas “puikiai” nebuvo skirtas nė vienam alui, nors visi buvo įvertinti kaip labai geri. Tamsaus alaus kategoriją įvertinimą “puikiai” gavo dvi Bauskės tamsaus alaus markės bei Aldario Porteris. Statinių alaus kategorijoje aukščiausią įvertinimą pelnė Užavas alus ir alaus namai “Brālis”.

Degustacijos komisijoje dirbo dešimt alaus ekspertų, turinčių specialų išsilavinimą ir ne trumpesni nei 3 metų darbo stažą alaus gamybos srityje. Siekiant konfidencialumo, degustacijos metu buvo draudžiama trukdyti komisijos narių darbą.

Dalyvavimą degustacijoje patvirtino devynios Latvijos alaus daryklos: Bauskas alus, Aldaris, Cido grupa,  Lāčplēša alus, Cēsu alus, Zaksi, Piebalgas alus, Valmiermuižas alus, Alus nams ir Lido alus.

Jur Mur komentaras: ale gi gaila, kad nedalyvavo Kraslavos alus ir Brengulių Abuls, tie būtų parodę lygį. Kraslava, kaip žinia, daro dunkelį. Nebuvo ir Bruverio, užsiimančio imbierinio vienos alaus darymu.

Rašė ramtyns, May 2, 2010. 8 Comments

Piniavos alutis ir “Raudonieji dobilai”

Rašė ramtyns, April 17, 2010 - Aludarystė and Lietuviškas. 17 Comments Tags: , , , .

Dobilų alus

“Raudonųjų dobilų” alų (apie kurį jau rašėme) pernai pasirinkome vienu iš dviejų 2009-ųjų geriausių (kitas atradimas – Paliūniškio “Senolių”). Šis alus verdamas “Piniavos alučio” darykloje, kurios aludarį Vidmantą Perevičių ir pakalbinome.

- – -

Pristatykite „Piniavos alučio“ daryklos istoriją. Kas ir kada ją įkūrė?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir leidus gaminti alų, Panevėžio rajone Piniavos kaime 1990 m. liepos 1d. buvo įkurta alaus darykla „Piniavos alutis“. Daryklą įkūrė Vidmantas Perevicius, dabartinis savininkas o taip pat ir pagrindinis aludaris. Darykla buvo įkurta nusprendus pratęsti gimines aludarystes tradicijas, nes Vidmanto močiute buvo aludarė Kupiškio raj. Medinų kaime. Močiutės brolis Steponas Šerelis buvo žymus aludaris Troškūnų miestelyje (Anykščių raj.) Jis ir perdavė visas savo žinias Vidmantui 1989-ųjų metų vasarą.

Kas šiuo metu yra Piniavos alaus daryklos aludaris? Gal trumpai pristatytumėt jo aludarystės patirtį? Kas yra dabartinio ‘Raudonųjų dobilų alaus’ recepto autorius ir kokia šio recepto istorija?

Pagrindinis aludaris yra alaus daryklos savininkas Vidmantas Perevičius. Jo aludarystes patirtis tęsiasi nuo 1989 m., per tą laiką sukurtos devynios alaus rūšys ir išvirta apie septynis milijonus litrų alaus.

„Raudonųjų dobilu“ alaus receptas siekia šimtą, o gal ir daugiau metų. Jis buvo perimtas Vidmanto Perevičiaus iš mokytojo Stepono Šerelio, bet gamyboje jis buvo įdiegtas tik 2009 metais, artėjant alaus daryklos dvidešimties metu jubiliejui.

Aludaris Vidmantas Perevičius tęsia tikrą, šimtametę tradiciją

Ar tai tradicinis šio krašto alus? Jau žinome, kad recepte naudojami raudonieji dobilai. Ar galėtumėte papasakoti kurioje stadijoje, ir kokiais kiekiais?

Tai yra tradicinis Aukštaitijos krašto alus. „Raudonųjų dobilų“ recepte  išties naudojami raudonųjų dobilų žiedai. Kokiais kiekiais ir kokiu būdu jie naudojami atskleisti negalime, nes tai yra mūsų alaus daryklos paslaptis. (Visgi iš atsitiktinių pokalbių aiškėja, kad anksčiau šie dobilai būdavo naudojami mentalo filtravimo metu, o šiandiena juos deda jau kitu metu. Raudonuosius dobilus aludariai superka iš vietinių, o taip pat iš specialiai juos auginančių Dzūkijos ūkininkų – red. past.)

Kokios dar medžiagos, salyklai ir kokios mielės naudojamos šio alaus recepte? Kokie apyniai suteikia jūsų alui stipresnio kartumo?

Šiame recepte naudojamas tyras vanduo išgaunamas iš 145 m. Gręžinio. Receptą sudaro šviesusis salyklas, karamelinis salyklas, apyniai, raudonųjų dobilų žiedai ir žemutinio rūgimo (lagerio – red. past.) alaus mieles. Mūsų alui naudojami vokiški kartieji , bei aromatiniai apyniai.

Kaip apibūdintumėte šio alaus skonį?

„Raudonųjų dobilų“ alus turi švelnų, lengvai išreikštą raudonųjų dobilų žiedų aromatą ir skonį, lengvą apynių kartumą. Alus yra labai lengvai ir skaniai geriamas bei lengvai pasisavinamas organizmo, nes angliarūgštės turi tiek, kiek pasigamina alui rūgstant, dirbtinai ja neprisotinama.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje alus, kuriame stipriai atsiskleistų apynys, nėra dažnas ir populiarus?

Apynys aluje veikia kaip konservuojanti medžiaga, neleidžianti alui “nurūgti”. Kadangi didieji alaus gamintojai naudoja alui visokius cheminius priedus ir pakaitalus, tai jų alus yra netoks kartus. Turbūt dėl šios priežasties auganti karta nebežino tikro alaus skonio ir gyvas natūralus kartokas alus nėra toks populiarus.

Kur pardavinėjamas “Raudonųjų dobilų” alus baruose? Kur jo galima įsigyti pilstomo?

Vilniuje: „Bambalynė“ (Stiklių g. 7 ), „Alaus namai“ (A.Goštauto g. 8), „Bermudai“(Upės g. 6) , „Chill out baras“ (Pylimo g. 8 ), „Šnekučio alaus barai“ (Polocko g. 7A ir Šv.Stepono g. 8) , „Vingrių 17“ (Vingrių g. 17).

Trumpai pristatykite kitas ‘Piniavos alučio’ daryklos alaus rūšis.

Pagrindines alaus daryklos alaus rūšys yra : „Seklyčios“ , „Raudonųjų dobilų“ , „Botago“, bei labai stiprus alus pavadinimu „Stačias“ (kai kurių rūšių galima paragauti „Šnekučio“ baruose Vilniuje – red. past.)

Papasakokite kokią įdomią istoriją ar nutikimą, susijusią su jūsų darykla, alaus virimu, arba kuriuo nors receptu.

Įdomi istorija nutiko verdant pirmąjį savo alų, tai įvyko 1989 m. spalio mėnesį. Alų išvirti pavyko puikiai, tačiau alui baigiant rūgti, reikia stebėti jo putą ir budėti prie alaus, kad jis per daug nenurūgtų. Kitaip jį sukošus į statines, alus neturės pūtimo. Kadangi tokios patirties dar neturėjau, tai alų į statines sukošiau per daug anksti, tad alus savo rūgimo procesą pabaigė statinėse. Gerai kad ąžuolinės statines buvo gerai pagamintos ir stiprios, bet viena statinė apie 60 litrų talpos vis tik neatlaikė to slėgio, kuris susidarė statinėje alui baigiant rūgti, ir sprogus statines dugnui, visas alus putodamas išsiliejo. Buvo skaudu žiūrėti, kaip alutis putodamas trykšta ant grindų, bet nieko padaryti buvo nebeįmanoma. Beliko tik stebėti, kaip kanalizacijos trapukas godžiai ryja putojanti alutį.

Kaip jūsų alų vertina vietiniai?

Vietiniai Piniavos gyventojai mūsų alų vertina labai palankiai. Tai rodo ir mūsų alaus pardavimai, palyginus su kitu alumi.

Kaip jūs vertinate dabartinę Lietuviško alaus padėtį?

Dabar tikrą lietuvišką alų gamina tik smulkieji gamintojai, ir tai ne visi. Didžiųjų gamintojų alus su lietuviškom tradicijom neturi nieko bendra ir labai gaila, kad valstybes politika orientuota į smulkiųjų aludarių išnaikinimą.

Kokie sunkumai gula šiais laikais ant mažųjų daryklų pečių ir kaip sekasi juos įveikti?

Sunkumai tokie, kad mažieji aludariai su didžiaisiais gigantais, panaikinus akcizo mokesčio lengvatą, negali konkuruoti. Įveikti sunkumus sekasi sunkiai – teko sumažinti ir atlyginimus, ir darbuotojus.

Kokie jūsų ateities planai?

Ateities planai – kažkaip išsilaikyti, kad netektų užsidaryti, iki kol mūsų valstybė susiprotės ir atsižvelgs į smulkiųjų aludarių verslo problemas, o ne tik atstovaus stambiasias alaus daryklas.

Ar planuojate ateityje virti naujų alaus receptų? Jei taip tai kokių?

Taip, šiuo metu yra planuojama išleisti naują alaus rūšį, tačiau ji yra kūrimo procese.

Ką norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams, ištikimiems tikro alaus gerbėjams?

Labai smagu, kad vėl sugrįžta į Lietuvą tikras, natūralus, gyvas lietuviškas alus. Pardavus visas didžiasias alaus daryklas užsienio kapitalui, atrodė kad lietuvišką alų mes prarasime visiems laikams. Ta karta, kuri užaugo ragaudama didžiųjų daryklų alų, net nebežino tikro alaus skonio ir kartais neskiria tikro alaus nuo „alaus gėrimų“, bet dėka mažųjų aludarių lietuviškas gyvas alus vėl atgauna savo populiarumą. Tikras lietuviškas alus – tai tik mažųjų gamintojų alus, nes tik mažųjų daryklų savininkai patys dalyvauja alaus virimo procese ir įdeda į alų visą savo meilę.

- – -

Our one of two best new Lithuanian beers’ of year 2009 was “Raudonųjų dobilų” brewed by “Piniavos alutis” brevery. Even though this beer made into production only last year to mark the twentieth year anniversary of the brewery founded immediately after Lithuania regained its independence, the recipe itself is more than hundred years old and was inherited from brewer’s grandmother and uncle. The red cloves used in recipe gives it distinct flavour. Here we speak with the head brewer Vidmantas Perevičius about the tradition, the beer, small brewers’ survival and funny accidents in the brewery…

Rašė ramtyns, April 17, 2010. 17 Comments

Kaštavonės – Tikras Alus atsiveda elį į Lietuvą

Rašė ciobiskis, April 13, 2010 - Aludarystė, Bendra, Eksperimentai and Eliai. 14 Comments Tags: , , .

Per šiuos metus nemažai “Tikro Alaus” draugijos veiklos idealų jau pasiekta ar siekiama – šalyje tikrai išaugo alaus (ypač vietinio) pasiūla, gerėja vartotojų (ir mūsų :) supratimas apie alaus kategorijas ir skoninius niuansus, stiprėja “pasidaryk pats” aludarių judėjimas. Artėja vasara, prasidėjus turizmo sezonui geriau pažinsime ir užsienio alaus tradicijas, naujoves, alaus pateikimo kultūrą…

Naujojo elio degustacija viename iš pajūrio barų. Foto: Artūras Styx (Lava)

Tačiau ypatingai malonūs būna etapiniai,  Pirmieji tokie pasiekimai. Ir čia tikrai reikia pasveikinti kolegą Ramtyną, kuris  pirmą kartą savo sukurtą receptą realizavo tikroje mažoje (ne namudinėje) alaus darykloje. Aišku, jis tai padarė ne naktį įsibrovęs, ir ne slapčia. Bet ar reikia sakyti, kad ši naujovė prisideda prie alaus įvairovės, nes buvo iš esmės išvirtas angliškasis premium bitter, kurio senai (dar nuo tarpukario, kuomet elis buvo gana populiarus), nebuvo Lietuvoje – o ne dar vienas lageris, “tamsusis” ar “stiprusis”.

Kiek žinome, kūriniui ilgai buvo renkamas vardas, ir štai pagaliau vieną pavasario popietę jis pasiekė jau su vardu “Atpūtys” (speciali padėka ir pavadinimo autorystės prizas eina žemaičių aludariui Ruobutui iš Palangos), įkomponuotu į žalią ratą, savo simbolika kiek primenantį Londono metro ir senos “Žalgirio” programėlės ovalo mišinį. Taip atrodė vienoje Vilniaus kavinėje dalinami kuponai, kurių kitoje pusėje buvo išspausdintas ir aiškinimas, kodėl ir koks čia buvo alus.

Kadangi Vilnių pasiekė tik pirmoji statinaitė šio labai įdomaus alaus ir vakaro šeimininkė Natalija žaismingai normavo šį gėrimą kontroliuodama kuponus, mums pavyko paragauti net du bokalus dar bręstančio, dar gal net ne geriausio “Atpūčio” elio. Korėta puta ir gelsva spalva žadėjo elio nuotykį, ir tikrai šiame gaiviame aluje netrūko nei salyklo, nei nuosaikiai gausių apynių (prisipažinsiu, kai kurie angliškieji IPA man jau per daug). Citriniškas, greipfurtinis poskonis vertė pasvajoti, koks šaunus šis elis gali būti po varpelio ar grybo formos stogeliu karštą vasaros dieną, kai bus pateiktas šaltas.

Ramtyns papildo:

Alus eksperimento tvarka buvo išvirtas su Kupiškio Alaus darykla – nuoširdus ačiū už bendradarviavimą, visokeriopą pagalbą ir palaikymą jos direktorei Jolitai, aludariui Šarūnui ir vadybininkui Domantui. Alaus gamyboje buvo panaudotas šviesusis Kupiškio salyklas, ypač daug kilmingų slovėniškų apynių, viršutinio rūgimo britiškos elio mielės ir taikytas specialus elio gamybos procesas. Vėliau sekė eilė uždarų degustacijų Vilniuje, Kaune ir Palangoje, kur naujagimis sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Artimiausiu laiku šio alaus bus galima paragauti parodos “Elnių žmonės – Sibiro oročėnai” parodos atidarymo metu Vilniuje – Tikras Alus stato alų parodos autoriui D. Brandišauskui.

- – -

When we stay true to our aims and ideals, many of our dreams are fulfilling. One of them for Tikras Alus Fellowship was to try brewing in a small brewery and produce tasty beer. We teamed up with Kupiškis brewery, loaded bags of locally grown malts, lots of hops and british ale yeast, and ended up with a large batch of proper, tasty and aromatic premium bitter similar to Styrian Stunner. We proved that a tasty british-style bitter really can be done locally, in a country dominated by single-substyle lagers. There’s still lots of space for growth of our newborn, and we are already planning something else. Watch this space!

Rašė ciobiskis, April 13, 2010. 14 Comments

Kaštonų alus

Rašė kontekstas, April 5, 2010 - Eliai and Ragaujam. 28 Comments Tags: , , .

“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”

Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, ir jau po kelių dienų Tikro Alaus draugijai buvo pristatyta dėžutė naujo Kalnapilio alaus, kuris, kaip jau turbūt ir supratote, vadinasi „Kaštonų“. Tad kaip toj dainoj, susidarė proga smagiai pasėdėti kartu.

Pirmiausia, norime pasveikinti Kalnapilį už drasią ir atvirą iniciatyvą pademonstruoti savo naują alų blogerių bendruomenei, kuri, prisipažinkim, iki šiol gan kreivai žiurėjo į didžiųjų gamintojų masinę produkciją. Tai, kad alus buvo be baimės atiduotas degustuoti bei nuomonei laisvai pareikšti alaus entuziastams, kurie ir šilto ir šalto, ir kartaus ir rūgštaus yra ragavę bei žodžių į vatą nevynioja, yra geras liudijimas, kad toks didelis bravoras kaip Kalnapilis atsigręžia į vartotoją ir yra galbūt pasirengęs kažką įdomaus ir naujo pasiūlyti.

Na tad eikim prie esmės.

Vartom butelį. Atpažįstama Kalnapilio etiketė su alas pavadinimu ir užrašu – „Tamsusis alus Ale beer“. Aha, tai nejaugi Kaštonų alus – ne lageris?. Nejaugi sulaukėm bene antro bandymo iš Lietuvos didžiųjų bravorų pristatyti visuomenei elį? Įdomu įdomu. Jau vien už tai reikia siųsti sveikinimo telegramą alaus daryklai. Tik… Man tai tas „Tamsusis alus Ale beer“ nepatinka. Na jeigu tai elis, tai ir užrašykim, kad elis. Manau reikia grąžinti šitą alaus rūšies pavadinimą į oficialią lietuvišką aludarių terminologiją. Juk visi dar kažkada knygose skaitėm, kaip Robinas Hudas elį gėrė -vadinasi, leidžia redaktoriai tokį žodį vartoti. Tad tegu visi gėrėjai žino, kad alus lageris nelygu alui eliui. Ir daugiau informacijos bus, ir vartotojas išmoks daugiau, o ir gamintojai galbūt labiau pradės varžytis elį gamindami. Kaip jūs manot?

Laikas atkimšti butelį ir įpilti į taurę, pažiūrėti, ką čia turim.

Taip iš tiesų, pavadinimas ir informacinė etiketė ant butelio nemeluoja. Alus prinokusių kaštonų spalvos, skaidrus. Puta akivaizdžiai ne lagerinė. Nėra labai ilgai besilaikanti, tačiau malonaus tirštumo, smulkiai korėta. Alus ant akies gražus pažiūrėti.

Uodžiam.

Pirmiausiai ir stipriausiai juntamas tradicinis lietuviškam tamsiajam alui būdingas karamelinio salyklo aromatas. Bandau užuosti apynius, bet nesiseka. Kažkur tolumoj šiek tiek duonos, šiek tiek uogienės kvapo. Nieko ypatingo. Tradiciška. Kaip eliui galėtų būti geriau.

Na paragaukim.

Iš pradžių dėl nemažo angliarūgštės kiekio pagalvojom, ar tik neapsigavom, ar tik nebus lageris. Bet ne. Alui taurėj pakvėpavus, atsiskleidė skonio kreminė tekstūra, išnyko tas pirmas sausumo įspūdis. Nepasakytum, kad labai gilus skonis, tačiau alus nėra lėkštas. Nepasakytum, kad skonyje kas nors labai pirmauja, gan gerai subalansuotas. Na tik gal, tas skrudintas salyklas nori išsišokt. Galėtų jam būt kokia atsvara. Poskonyje tuomtarp – nieko ypatingo. Gal lengvas rūgštumas jaučiamas, bet greit išnyksta. Ant etiketės parašytas tvirtinimas, kad skonis “turtingas” – ne visai pagrįstas.

Alus vidutinio stiprumo – 4,8 %, tad bokalas neturėtų prailgti. Įsivaizduojame, kad gerai atgaivintų vasarą.

Išvada – visai malonus lengvas alus, kuris galėtų pretenduoti į „session beer“, alaus, kurio tikslas pabendrauti, o ne išgerti, kategoriją. Kaip visam lietuviškam alui trūksta akcento į apynius, skonio balansas – ne per sudėtingas. Pagyrimai už spalvą, minusas už ne per sudėtingą aromatą ir tą standartinį salyklo pirmąjį kvapą. Šiaip manau visai vykęs pirmasis bandymas, linkėtumėm, kad gamyba nebūtų nutraukta po kelių partijų. O jei atsiras pilstomo, tai gal bus proga pagirti dar kartą.

Beje, internautams skirtas ir pačio aludario pasakojimas apie alų, kas irgi yra maloni naujovė. Prasikasus per reklaminius apdarus ir užuolaidas, iš pačio aludario Ričardo Barakūno pasirodymo vaizde sužinome, kad iš pradžių “Kalnapilis”  bandė net 10 alaus rūšių, iš kurių buvo atrinkti 3 “kandidatai” – matyt, pretenduosiantys, į nuolatinę gamybą. To labai reiktų linkėti nors vienam eliui. O kol kas ir toliau “Facebooke” kviečia provincijos reklamininkų išgalvotas šūkis “Kaštonizuokis”… Kodėl ne “išbandyk ir pamėk elį?”.

Rašė kontekstas, April 5, 2010. 28 Comments