Na štai ir šalies dienraščių lyderis gavo progą pirmame puslapyje prabilti apie lietuvišką alų – pas mus apsilankė charizmatiškas JAV kabelinės televizijos laidos “Three Sheets” vedėjas Zane Lamprey ir susuko laidą apie alų ir midų – nepamiršdamas tiek paaiškinti jo kilmę, tiek pabrėžti, kad jis visada “vartoja atsakingai”… Visuma gavosi visai juokinga ir reprezentatyvi, bet…
Tag Archive for 'Šnekutis'
Šaltinis: Bitės Alaus forumas
- Festivalio “B2Gether” metu Norviliškių pilis pasipuošė “Kanapinio” alaus vėliava, o VIP bare buvo galima ir paragauti naujo “Aukštaitijos bravorų” arba UAB “Fulgor” berods “Butautuose” (pasak Vidmanto “Alučio” Laurinavičiaus, gamina “Kupiškio alus”) verdamo alaus. Nors reklaminėje medžiagoje vaizduojama baisi žmogysta tamsiai žaliu veidu ir geltonu neonu degančiomis akimis, pats “Kanapinis” alus vilioja gintarine spalva ir lengvu kartumu, pridengiančiu berods 6% ABV stiprumą. Ar sudėtyje naudojamos kanapės, reikia papildomo tyrimo…
- Nauja “Rinkuškių” ambasada Vilniuje turėtų tapti Sodų 21 (prie Autobusų stoties) atsinaujinęs “Tauragno” “Tauringio” baras. Iš krano kol kas bėga stiprieji tamsus “Biržiečių” ir šviesusis “Baro” (atidarymo proga kol kas už juokingą 2.50 kainą), tačiau šeimininkė žadėjo, kad netrukus čia bus pastatytas ir šaldytuvas ir su kitomis “Rinkuškių” gaminamomis rūšimis (t.y. kol kas “Porto” ir “Prieš & Po” alumi).
- Dar pora naujienų Vilniuje. Užupio “Torres” parduoda dvi rūšis “savo” pilstomo alaus, pavadintus restorano vardu (šviesų ir tamsų-karamelinį, pusė litro – 6 Lt). Šį skanų alų jiems tiekia “Biržų alaus” bravoras – panašu, kad tai tradicinės daryklos rūšys. Dar įdomesnis mums pasirodė kitoje gatvės pusėje, legendiniame “Šnekučio” bare, vėl atsidariusiame po remonto, pilstomas naujas tamsus “Šnekutis Steponas” – šis išvirtas “Piniavos” darykloje.
- Sklando legendos, kad Nidoje jau taip pat galima rasti užtektinai pilstomo tikro alaus, tame tarpe čekiško “Bernard”. Tikimės netrukus ten apsilankyti ir patikrinti.
- Klaipėdos “Mėmelis” taip pat bando neatsilikti, pasiūlydami dvi naujas pačių verdamas alaus rūšis – “Karamelinį” (4.3%) ir “Kvietinį” (3.9%), pastarasis netgi visai geriamas. Deja, idiotiški čia orgnanizuojami kamuolio mėtymo žaidimai (bare?!) su per mikrofoną spiegiančiom vedėjom nepalieka vilties, todėl ir toliau vengsime šio baro.
[For full english version of this post, follow this link]
Sveiki, skelbiame subjektyvią “Tikro Alaus” draugijos ir šito blogo nuomonę, kas tikrai džiugino, ir tikrai liūdino praėjusių metų mūsų alaus scenoje. Mūsų idealai – alaus įvairovė ir galimybė rinktis, tinkamas vartotojų informavimas, istorijos nepadirbinėjimas, mažesnis šiukšlinimas ir kad vaikai, paaugliai nebūtų skatinami gerti. Visi žinome, kad padėtis šalyje sunki, į biudžetą nesurinkti milijoniniai mokesčiai, todėl leidome sau nesivelti į samprotavimus, ar įvairaus dydžio ir kokybės šalies aludarystei yra reikalingos mokestinės lengvatos ar netgi kokios tai regioninės privilegijos. Tad į Naujus, Jaučio ir sunkaus darbo metus žengiame pažymėdami:
METŲ ŠAUNUMAI
* * *
Foto: Iki
“Gurmanų” serijos alaus šaldytuvai “IKI” ir “IKIuko” parduotuvėse UAB “Palink” ir UAB “Fulgor” bendrą projektą reiktų apdovanoti už valią, ryžtą ir nuoseklumą nuolatos laikyti pasiūloje tikrą lietuvišką alų – ir tamsų, ir šviesų, o taip pat rūpintis daugkartinių butelių supirkimu ar net įsileisti ten naują alų (šiemet šaldytuvuose švystelėjo dar vieno jau labai lietuviškai tikro – naminio, mielingo “I.O. Boiko” alaus iš Kurklių / Anykščių rūšis, nors šiaip dažnai apsigyvena ir “Faxe” produkcija). Dabar kai manęs autobusų stoties IKI turistė iš Estijos užklausia, kur galima gauti “unikalaus jūsų gyvo alaus”, aš turiu ką jai atsakyti (atvejis iš gyvenimo, beje)! Bet laukiame dar daugiau rūšių!
Foto: Broniaus Talakio
“Pas Rudolfą II” už pateikiamo alaus įvairovę Pateikiamo alaus įvairovė bent jau Vilniuje šiemet išaugo, aišku, ne tiek, kiek norėtųsi mūsų draugijos nariams, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Aišku, prie to prisidėjo ir “Rene”, ir “BoBo”, ir “Bunte Gans”, o toks “Šnekutis” aplamai sukūrė dvi Šiaurės Lietuvos ambasadas, bet jei reiktų išskirti vieną nugalėtoją, juo renkamės Gedimino g. 46 įsikūrusią užeigą. Nors, tarkime “Verslo žinių” specialistė (neskirianti “krkonogų” nuo Krkonošų) jo virtuvę vertina žemai, mes džiaugiamės ne tik pateikiamu čekišku alumi (nuo “Gambrinus” per “Kozel” iki “Velvet”), bet ir vokišku “Tucheriu”, airišku “O’Hara”, ir belgišku “Witterkerke“.
Apyniai mūsų sode
Lietuvos apynių augintojams už paneigtą mitą, kad geri apyniai pas mus negali augti. Lietuvos apynių augintojų draugijos apynyne Kauno Botanikos sode auga per 30 rūšių apynių, tame tarpe trijų Lietuvos selekcionierių kartų išvestos lietuviškos apynių rūšys (pvz. “Fredos Taurieji”); Tikro Alaus draugijos sėkmingi praktiniai bandymai auginti ir naudoti aluje lietuviškus bei užsienio apynius; “BūtautųButautų dvaro” alaus gamintojų sprendimas auginti apynius patiems – visa tai patvirtina, kad apyniai Lietuvoje auga, dera ir duoda puikius rezultatus!
Antanui Astrauskui už monografiją “Per barzdą varvėjo… svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje” , leidėjas “Baltos lankos” - už atvirą, šiuolaikišką, intriguojantį žvilgsnį į fermentacijos istoriją mūsų kraštuose.
Naminei aludarystei už suteikiamą alternatyvą, kokybę ir bendravimą Šiemet dar stipriau įsitikinome, kad namuose tikrai galima pasigaminti alaus, kokybiškesnio ir skanesnio nei parduotuvėse. Receptais keitėmės su bendraminčiais Lietuvoje ir užsienyje; gaminome lietuvišką alų, alt’us, dunkelweiss’us ir tikrus imperinius stautus; medžiagas užsakinėjome Kaune, Biržuose ir ebay.com; virėme namų virtuvėse, rūsiuose ir garažuose; degustavome, džiaugėmės rezultatais ir jais dalijomės su kitais. Ir svarbiausia, daug bendravome ir bendradarbiavome!
Tarptautinei alaus mėgėjų bendruomenei ir blogeriams už inspiracijas Šiemet ypač daug pasisėmėme iš kolegų, rašančių apie alų visame pasaulyje – nuo Didžiosios Britanijos iki Lenkijos. Skaitydami juos, keliavome ir atradome įdomiausius bravorus bei alaus rūšis įvairiose šalyse, išgyvenome nepakartojamus nuotykius dirbant pube arba vaikštant po alaus festivalius, gilinomės į alaus tradiciją ir istoriją, dalyvavome bendrose rašymo apie alų sesijose. Linkėjimai visiems! O kitais metais mūsų draugijos siekis – pradėti pažindintis ir gyvai!
* * *
METŲ NUSIVYLIMAI
Foto: Vigmantas Butkus
Neveikianti, nesukurta plastmasinės taros tvarkymo sistema Lietuvoje – plastmasiniai buteliai nesuperkami, nors Estijoje jie superkami. Jei kokie “žalieji taškai” ar kiti plastmasės pramonės pakalikai ir tvirtina, kad tai neturi įtakos taršai mūsų krašte, tegu nueina ir pasižiūri į bet kokią pamiškę, paežerę, paplūdimį, pakelę…
Plečiamas “alaus kokteilių”, akivaizdžiai skirtų paauglių rinkai, asortimentas – be komentarų. Geria vaikai… Nelabai čia yra kuo didžiuotis mūsų šaliai ir kartai, gal tik tuo, kad jau baigėsi naktinė prekyba šia chemija.
Istorijos falsifikavimas, pristatant naujas alaus rūšis. Apie vieną tokių atvejų – jau netrukus bloge…
Sutinkate? Nesutinkate? O gal turite savo pasiūlymų? Labai kviečiame pasisakyti komentaruose!
Sako, Estijoje jau užsidarė trečdalis barų ir kavinių… Rygoje kavinėse išleidžiamų pinigų kiekis sumažėjo perpus. Šių ir kitų pikantiškų gandų įkaitinti, lengvos lietuviškos panikos pakurstyti su kolega Ramtynu išsiruošiame po nedidelį kraulį po Vilniaus barus, teikiančius tikrą alų. O kas jei ateisi ir kitą kartą jau neberasi..? – toks motyvas gena mus prisiminti, ką gero turėjome per šitą iliuzinį Šiaurės Prahos klestėjimo laikotarpį….
Taigi, dėmesio centre – belgiškas alus. Ir jį teikusios Vilniaus kavinaitės.
- Čia gyvena belgiškas monstrs…
Pirmiausia – siauroje Antokolskio gatvėje įsikūrusi „René“. Tai dar viena užeiga (po „In Vino“ ir tos rislingo parduotuvės Teatro g.), kuri priklauso sumaniam reklamos specialistui Kristupui Baubliui ir draugams. Todėl neveltui jau patį pastato fasadą puošia bilbordas, pranešantis kad čia paruodamas „Tripel Karmeliet“ šiais metais buvo išrinktas „geriausiu eliu pasaulyje“. Iš tikrųjų, su „World Beer Awards 2008“ rezultatais galite susipažinti čia .
- ….mielas….
„René“ vis dar vyrauja René Magritte dvasia, malonio ūsuotos padavėjos su katiliukais, nors lankytojų ir dvigubai mažiau nei prieš dvi savaites. Neaptarsime čia garsiųjų šios alaus virtuvės teikiamų šonkauliukų, midijų ar tegu ir klasikinių bulvyčių, užtenka pasakyt, kad Brouwerij Bosteels dabar gaminamas „Tripel Karmeliet“ iš tikrųjų vertas vizito, nuodemės ir t.t.
- …trigubas karmelitų alus.
Meniu galima perskaityti, kad jam pagaminti reikia trijų – kviečių, miežių ir avižų salyklo, ir kol jo skonis pražysta vanilės, citrinos saldžiu poskoniu, nejučiomis pradedi kažką paišyt ant popierinės staltiesės… Nes man visada buvo neaišku, kaip basakojai karmelitai iš tikrųjų kūrė vieną turtingiausiu skoniu abatijų alų?
- O čia jau iš Paradis Belge kolekcijos…
Bet laikas nelaukia, jis kviečia tolyn, ir mes atvykstame prie „Rūdninkų vartų“ viešbučio įsikūrusią dar vieną belgišką kavinę „Paradis Belge + 32°“. Kadaise čia rinkdavosi, atrodo, aukšti politikai ir amerikietiškai pliauškiantys ekonomistai bei žvalgybos pareigūnai, dabar čia daug tyliau. Kažkas įsisuko ir į 21 rūšių 0,33 l talpos buteliukų alaus kolekciją, palikdamas joje tik „Briuselio berniuką“ ir padavėjos tyliai bet atkakliai peršamą „Chimay“. Bet mes renkamės „Brugse Zot“ elį už 11 litų, kuris irgi šiek tiek auksu stiprokas, saldumą maloniai kompensuoja gražiai subalansuotas apynių derinys, ir Briugės pajacas man vėl tampa šiek tiek savas… O ką veikti Briugėje sekmadieniais, galite paskaityti čia .
Kadangi degustacija trumpa, ji vistiek baigiasi netoliese esančiame – perpildytame – „Šnekutyje“, kur ragaujame mūsų dupelį alį „Morkūno“, o namo įsidedame penkiadupelio „Stačias“. Trumpas pokalbis su ponu Valentu apie tai, kaip bankrutuos rinkodaros neišmanančios ir tik savo apylinkei alų parduodančios mažosios daryklos… ir mes vėl išeiname pasitikti kriziso nakties…
- – -
In our short Vilnius pub (cafe?) crawl, we discover the Belgian ales – „Tripel Karmeliet“ at „René“ (Antokolskio 13) and „Brugse Zot“ at „Paradis Belge + 32°“ (Rūdninkų 15/Pylimo 46) before heading to „Šnekutis“ again for some silly discussion on impact of global and local crisis for brewing…
Foto: Couchsurfing
Bičiulis Justas, prijausdamas Tikro alaus draugijos idėjoms ir siekiams, nusprendė paimti interviu iš p. Valento, kažkada virusio alų Pasvalyje, o dabar Vilniuje sėkmingai plėtojančio tikro alaus barų “Šnekutis” tinklą. Interviu darytas idant išspausdinti jį viename iš garsių Lietuvos žurnalų, tad tikimės, kad ekstravagantiška Valento asmenybė leis sudominti tikru alumi ir plačiąsias mases.
Mes tuo tarpu dėkojame Justui, suteikusiam mums galimybę pirmiesiems paskelbti to pokalbio ištraukas, o nežinantiems, apie ką čia visa šneka, siūlome užsukti į Šnekučio barą Vilniuje Šv. Stepono gatvėje arba Užupio Respublikoj, Polocko gatvėj.
Taigi interviu.
—
Ar galima sakyti, kad Lietuva yra tradicinis aludarystės kraštas?
Užsiimu aludaryste jau trylika metų, ir kiek esu domėjęsis, šaknys tikrai yra gilios. Apie istoriją man sunku kalbėti, dar per jaunas, tačiau alaus gamyba yra paminėta istoriniuose šaltiniuose prieš 500 metų. Pas esu kilęs iš Pasvalio rajono. Kiek prisimenu iš savo vaikystės ir jaunystės, beveik kiekvienas kiemas darė savo alų. Tai buvo bendravimo ir atsiskaitymo priemonė. Jokių pinigų kaime ir miesteliuose nebuvo, alus buvo pinigas. Ar daržą suarti, ar burokus nurauti, ar krikštynos švenčiamos, ar laidotuvės – visada būdavo alaus.
Kodėl Aukštaitijoje aludarystė yra paplitusi, o kituose Lietuvos regionuose – ne?
Matyt, dėl to, kad ji čia nuo senų senovės, ir perduodama iš kartos į kartą. Jeigu senelis darė, perima sūnūs, anūkai. Taip ir plinta.
Ar paties senelis virė alų?
Senelio jau neprisimenu, močiutę irgi kaip per rūką. Kadangi užaugau be tėvo, alų darė mano mama. Kaip minėjau, tai buvo atsiskaitymo forma, todėl alų virti buvo privalu. Niekas neidavo į talką ten, kur nebūdavo alaus. Yra alaus – talkininkų pilnas kiemas!
Kiek alumi kainuodavo talkos diena?
Talkininkai stengdavosi neįkaušti pas vieną šeimininką. Ypač jeigu kūlimas. Juk kuliamoji mašina buvo viena visam kaimui. Jeigu pasigersi, nenuvažiuosi į kitą kiemą. Alus būdavo tam, kad smagiau ir stipriau dirbtųsi – po vieną kitą ąsotį žmogui. Todėl dienai talkininkams reikėdavo vieno kito kibiro, žiūrint, kiek žmonių dalyvauja. Juk darbininkams ir kitą dieną reikėdavo tęsti darbus.
Tai kiek mama galėdavo alaus išvirti?
Turėjo kokių trijų kibirų medinę statinę. Jos užtekdavo mėnesiui ar daugiau. Neišpilstydavo per vieną kartą, laikydavo rimtesniems darbams. Žinoma, įpildavo vieną kitą stiklinaitę, jeigu jau kam labai bloga būdavo.
Kuo skiriasi Pakruojo, Pasvalio ir Biržų alus?
Kalbėsiu už mažuosius darytojus. Pakruojyje jie karščiau užduoda mieles. Ką tai reiškia? Greičiau gaunamas alus. Per pusę paros jau galima košti ir ragauti. Mes darome per parą ar pusantros. Biržiečiai panašiai, kiti net savaitę raugindavo – tai jau šaltas rauginimas. O šaltai ir karštai raugintas alus labai skoniu skiriasi. Pirmasis labiau nusistovėjęs, o antrasis dar dūksta, labiau mieluts…
Koks?
Daugiau mielių. Gyvybės dar labai daug. Juokauju, kad vietoj tų mielių tablečių iš vaistinės galima gerti Pakruojo arba Pasvalio alų. Tačiau saikingai – kad atsimintum, su kuo buvai, ką kalbėjai, ką darei.
Kuo skiriasi naminis alus nuo verdamo didžiosiose alaus daryklose?
Pastaruoju metu nelabai domėjausi, tačiau kiek girdėjau – viskas iš ekstraktų. Viskas suplakama ir išgaunamas alus. O gaminant naminį alų senovinės technologijos nesikeičia. Prieš kurį laiką didžiosios daryklos dejavo, kad trūkta salyklo. Paklauskite dabar, ar trūksta. Manau, kad viskas daroma dedant ekstraktų. Suplaki ir pagamini per kelias valandas ar kiek, o namie alus nokinamas. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt dienų. Nokinimas, galima sakyti, yra grynas nuostolis. Juk reikia konkuruoti su didžiaisiais gamintojais – pirmiausia žmonės žiūri į kainą, tik tada į skonį.
Argi ne skonis pirmiausia?
Kur tau! Pavyzdžiui, vilniečiai nežino, kas yra kaimiškas alus. Vieni kaimynai bandė pardavinėti kaimišką alų, tai suraugino dvi statines ir metė. O aš juk jau trylika metų su alumi. Visada elgiuosi drastiškai – vasarą su veltiniais, žiemą pusnuogis šokinėju, kad pritraukčiau tautą. Man tai patinka, prie širdies, nesu kankinys. Jeigu iš manęs juokiasi, dar geriau – nemokama reklama.
Ar tikrai aludaris geriau nusineš savo paslaptis į kapus, bet niekam neišduos?
Dažniausiai taip. Jeigu iš šeimos niekam neįdomu, tikrai jokiam kaimynui ar svetimam neišduos.
—
A friend of ours did an interview anotherday with an ex-brewer from nothern Lithuanian region of Pasvalys who had started to run a chain of pubs in Vilnius. The interview is due to appear in one of the fancy-glossy Lithuanian magazines, however we’ve been kindly allowed to publish some extracts first!
In this extract Valentas Vaškevičius (the name of the brewer) tells the story how all the farmers in Pasvalys countryside were “paying” for the works done in the farm with the beer. If you have beer available as the reward for hard work, you can expect working hands in your farm.
He also comments a bit on the beer brewing differencies in several traditional Lithuanian brewing regions (Pakruojis, Pasvalys and Biržai) indicating that fermentation process is the key differentiator between the domestic beers made there.
Finally Valentas expresses his belief that brewing is definitely a traditional craft in Lithuania having fathers transfering their secret recipies of the beer to their sons and so on. “If the [North Lithuanian] brewer has no interested family member, he would rather take his secrets to the grave than tell it to strangers”, Valentas Vaškevičius the brewer concluded to our correspondent.
However, when in Vilnius, take a chance to visit Valentas’ pubs “Jovarų Šnekutis” and taste some Northern Lithuanian beer at the two outlets at Polocko 7A (Užupis district) or Šv. Stepono 8 (near Pilymo street in the Old Town).
Jau vasaros saulė persirito į antrą pusę, štai ir javapjūtės pabaigą žymintis Šv. Rokas atėjo, kitoje žemės pusėje mūsų vyrai oranžinę pūslę gainiojasi, o vis nesenka nesenka publikacijų apie alų ir aludarystę srautas. Taigi, ir vėl – sveiki, mielieji…
Apie “Šnekučio” barų įkūrėją, aludarį iš Pasvalio Valentą Vaškevičių pasakojama naujo nemokamo leidinio “Mano Aukštaitijos” rugpjūčio 1 d. numeryje. Linos Vyšniauskienės straipsnyje – plati aludario veikimo panorama – nuo badavimo prie Seimo ir trijų barų Pasvalyje iki genialios minties persieklti į Vilnių, kur jau netrūksta jo “skystos duonos” mėgėjų. Geraširdis ponas Valentas net ir sostinėjė pašnekina kiekvieną lankytoją, o kai kam ir pagal seną tradiciją ir į skolą duoda…
O štai ‘Lietuvos žinios” ir “Alfa” publikacijoje “Bendruomenė kovoja prieš aludarį ir girtuoklius” muša pavojaus varpais dėl alkoholizmus vulgaris Krinčino miestelyje prie Pasvalio. Kadangi vietos Žaldokas nusitaikė į pardavimų skatinimą tarp vietos gyventojų pagal formulę “nuo ankstaus ryto”, nuolatiniam girtavimui nepritariantys žadėjo jo įmonę… netgi išsprogdinti…
Kitoje šalies pusėje pamišęs / susilažinęs jaunas Veiviržėnų gyventojas alaus pirkti išsiruošė nuogas…
Tačiau, didieji aludariai bėdavoja – alaus šią vasarą parduodama mažiau, net 15 proc. mažiau parduota pilstomo alaus. Reportaže “Kalnapilio-Tauro” direktorius skundžiasi, kad alų dabar labiau geria sėdėdami ant suoliuko, o ne bare. Dėl to gal kaltas rūkymo uždraudimas. O pats ką dėl to padarei, ponas Valdai – šįmet, ar tik ne plastmasinį 1,5 litro talpos bambalį. Tiesa, mažiau alaus parduodama ir Anglijoje...
Pasaulio naujienose galite paskaityti apie alaus, ekonomikos ir gyvenimo santykį Belgijoje. Ir čia.
Pabaigai – nugirstas pokalbis, kaip be jo. Šį kartą, nugirstas, Slovakijoje. “Ar žinote, kodėl alus tamsus, o jo puta – balta? … Tam, kad kvailiai žinotų, nuo kurio galo pradėti gerti!”. Na zdravie!
