Tęsiame žurnalo svečio šefo Lino Kęsmino, šiuo metu dirbančio Kalifornijos gyvo maisto institute Living Light, impresijų rubriką. Kas bendro tarp stauto ir mėlyno sūrio? Sužinosite skaitydami toliau. Ačiū Linai už dar vieną e-atvirutę!
Šį kartą nekeliausiu per toli po geografines platumas, o paragausiu “Dogfish Head” bravoro nuo rytinės pakrantės “Chicory Stout” – cikorinį stautą (vienok jau pradejau dometis šia alaus kategorija).
Patinka man ši aludarių kompanija už savo netipišką požiūrį į alų (panašu, kad ne vien Linui ji patinka – Dogfish Head JAV turi kultinį statusą, o jos įkūrėjas ir pagrindinis aludaris Sam Caglione yra bene garsiausias celebrity brewer pasaulyje – red. past.) Kol kas visi man jų pasiekiami alūs tikrai padarė įspūdį, tiek “Palo Santo” – tirštas, sodrus rudasis elis brandintas kvapnaus Paragvajietiško medžio statinėse ar “Midas touch”, pagamintas pagal senovinį receptą, koloboruojant su archeologais iš Pensilvanijos Universiteto. Taip pat neliko nepastebetas ir “90 Minute IPA”, į kurį visas 90 misos virimo minučių be perstojo kraunami apyniai. Vartant šio bravoro internetinį puslapį apima tikra neviltis, matant tiek įvairiausių alų, kurių net skonio neįmanoma įsivaizduoti – alus su spirulina, ingridientais iš visų žemės kontinentų, ir gallop visai galvą susukantis alus, inspiruotas neolito laikotarpio kaimelyje, gyvavusio apie 7000 metų pr. Kr, radinių. Kas liūdniausia, didžioji dalis šių kūrinių pasiekiama tik tiems išrinktiesiems, kurie gyvena rytinėje pakrantėje, Delaware…
Na, bet geriau “Chicory stout” saujoje, nei alaus armija internetinėje girioje. Vėlgi ačiū savo parduotuvei Berkeley Bowl už tą neaprepiamą alaus pasirinkimą!
Skaitau etiketę. Rašo: pagamintas su cikorija ir ekologiška meksikietiška kava. Tamsus, turtingas skoniu alus, besislepiantis po kaulo baltumo puta. Atkemšam. Kvepia deginta kava, tokia cikorijos, gan pigia… Jaučiasi, kad alus nebus saldus ir tirštas. Pilam į stiklą. Alus tikrai netirštas, kaip ir rašo ant butelio – kaulo spalvos, tačiau puta silpna, nei minutei neprabegus ištirpsta nepalikdama pėdų.
Ragaujam. Iš karto jaučiasi angliarūgštė. Alus visai nesaldus, netgi kiek rūgštus, matomai kava “prikišus nagus”, man visai netikėtas toks rūgštumas, neteko tokio porterio ar stauto dar ragauti. Skonių gama gan paprasta. Pirmu smuiku groja rūgštoka kava, su cikorijos kartumu, kuri man asocijuojasi su pigia kava skardinėse, kaimo parduotuvėlėse. Tačiau visa ši rūgštelės, H2CO3 ir kavos kokofonija palieka gan malonu kartų geros juodos kavos poskonį.
Gurkšnojant vėliau šį alų ir “apsipratus” su rūgštele ir angliarūgšte, galvoje emė suktis mintys apie maistą. Na čia šokoladas tikrai netiktų. Nesinori nieko saldaus, nesinori “užmušti” alaus. Toliau gurkšnojant, vienu metu visai netikėtai į paviršių “išplaukė” mėlyno pėlėsinio sūrio skonis. Tikrai netikėtas skonis alui, tačiau jei tuo metu bučiau kur netoli “cheesboard” tikrai negalvodamas nusipirkčiau kampelį nepasterizuoto pėlėsinio sūrio, su jų kepama duona ir manau, prie šio alaus daugiau nieko nereikėtu.
Trumpai drūtai – alus nesunkus, visai lengvai geriamas. Su mielu noru galima atsikimšti prie pietų stalo ir nebijoti “apkiausti” (stiprumas tik 5,2 % ABV). Nepavadinčiau šio alaus kažkuom ypatingu. Tačiau reikės nusipirkti dar buteliuką ir šmotelį pelėsinio sūrio ir pažiūrėti, ar tikrai man tas mėlyno pėlėsio skonis aluje neprisisapnavo.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Linai, dėl rūgštumo – stautai neretai turi tam tikrą rūgštumą, ir dažniausiai jis pareina iš juodo salyklo, kuris duoda aštrų, degėsio, rūgštoką skonį, o kartais ir kvapą. Šiek tiek panašų, tik labiau aitrų/kandų, apanglėjusio medžio ir kavos skonį gali suteikti deginti miežiai, bet rūgštumo šitas ne.
Taip pat čia gali būti dėti ir apyniai, kurių alfa rūgštys suteikia charakteringą kartumą, bet priklausomai nuo rūšies ir kombinacijos su kitais salyklais, gali taip pat duoti rūgštumo efektą.
pilnai gali buti. man stautai dar daugiau maziau “terra incognita”, tai kolkas nepasitaike tokis rugstus ir skystas(thin) :)