Šiandiena mūsų puslapiuose svečiuojasi bičiulis, virėjas ir tikro alaus mėgėjas Linas Kesminas, geriai žinomas “Gyvo maisto” šalininkams ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo metu gyvendamas ir dėstydamas Amerikos gyvo maisto institute bei turuodamas po kitas šalis, jis maloniai sutiko karts nuo karto pasidalinti su mūsų skaitytojais istorijimos apie sutiktą įdomesnį egzempliorių… šiandien: Japonija, pelėdos, ir kofeinas.

Jau kokie metai gyvenu North Coast Brewery pašonėje ir ragauju Kalifornijos alus, tačiau tik dabar prisiruošiau parašyti apie tai (ne be Ramtyno padrasinimų). Nors Kalifornija man asocijuojasi su amerikietiškais “užturbintais” kvapniais apyniais IPA alumis, tačiau pirmas atvirlaiškis ne apie juos, o apie japoniško bravoro Kiuchi kavinį stautą.

Japonų alūs tūlam lietuviui, o turbūt ir didžiai daliai europiečių, asocijuojasi su giganto Asahi, gal dar Sapporo lageriais. Šitie tai nieko ypatingo – tas pats Calsbergas, tik kitoj rankoj ir dar su hieroglifais.

Tačiau plečiam akiratį. Kiuchi bravoras, Ibaraki prefektūroje matomai nesiekia užversti pasaulio lageriais, o sau ramiai nuo 1823 metų verda geros kokybės sake, šočių (toks japoniškas tradicinis distiliuotas gėrimas). Nuo 1996-ųjų – jau ir alų. Kad jiems tai gerai sekasi, gali paliudyti ne vienas tarptautinis apdovanojimas. Viena alus rūšis brandinama šočio statinėse. Bet jei manot, kad galit išvirti dar geresnį alų, bravoras su mielu noru leis pasinaudoti savo įrenginiais ir dar jūsų pagamintą alų pristatys į namus. Nėra ką ir pridurti, gal tik tiek, kad deja, Europoje jo dar neteko matyti.

Nors ir nesu didelis stautų gerbėjas, japonai mane intriguoja, ypač kai uždeda juokingą pelėdą ant alaus butelio. Pažintis su Kiuchi bravoro produkcija prasidejo nuo raudonųjų ryžių alaus, po to imbiero alaus, kurie tiesą sakant, didelio įspūdžio nepaliko. Bet pamatęs Espresso Stout, ilgai negalvojęs pagriebiau nuo lentynos, įsimečiau į krepšį šalia kito grobio, ir nutariau paturėti jį iki tinkamos progos. Juo labiau kad ne kasdien apsilankau Berkeley Bowl, parduotuvėje su 500 rušių alaus.

Taigi, sėdėjo ta pėlėda (ne bet kokia, o bronzos medaliu 2008 pasaulio alaus taurėje padabinta) ant butelio pas mane kamaraitėje gal kokį mėnesį, kol nutariau išleisti ją į laisvę be jokios kokios tai progos, tiesiog užsimaniau kavos skonio. Su salyga kad kavos negeriu, ypač kai laikrodis rodo 10 vakaro, teko išleisti pėlėdos džiną iš japoniško butelio.

egzotiškas alus reikalauja egzotiško bokalo

egzotiškas alus reikalauja egzotiško bokalo

Alus tamsiai tamsiai rudas, vos ne juodas. Atrodo kiek tirštokas, kvapas, kaip ir parašyta ant etiketės – kavos, persimaišantis su salyklu. Na, įjungus fantaziją, galima dar užuosti ir grikių medų, razinas ar džiovintas slyvas. Pilant atrodo pusėtinai tirštas, puta, kapučino spalvos, gerai laikosi. Ragaujant kiek nustembu, nes tikiuosi tirštesnės konsistencijos. Greitai į tai nebekreipiu dėmesio, nes skonis nukreipia mintis visai kita linkme. Kaip ir reikia tikėtis, kava groja pirmu smuiku, tik ne kaip Vanessa Mae, o daug subtiliau. Kavos aromatas su karstelėjimu pereina į apynių kartumą, tačiau neišnyksta ir galima dar gan ilgą laiką mėgautis kavos ir apynių skoniu, kurio nepermuša per didelis saldumas ir liežuvio neužvelia tirštumas. Tas, ko reikia. Taip pat nustebina tai, kad nelabai jaučiasi alkoholis, nors stiprumas 7,6 %.

Alaus analitikams aukščiau pateiktą literatūrinę skonio receptorių pasaką galima išversti į labiau technišką kalbą. Alaus receptūros pagrindas – Rusiškas Imperinis Stautas. Apyniai – Saphir ir Northen Brewer. Kavos aromatą ir spalvą priduoda kepinto, karamelinio, juodo, bei šokoladinio salyklo kombinacija, o labiau specifinį espresso skonį – virimo metu į alų dedamos espresso kavos pupelės. Matomai ir vanduo ne iš krano pilamas.

Dar truputis lyrinių nukrypimų. Kadangi maistas man antra prigimtis, tai nori nenori galvoje pradeda suktis mintys su kuo tiktu tas alus, ką čia galima būtų tokio užkrimsti. Dviračio be abejo, čia neišrasi. Kaip 2×2=4, taip ir kava su šokoladu – klasikinė kombinacija. Gaila, kad baigėsi pačio gamybos kavos skonio šokoladas, tai tenka traukti Kalėdom dovanoto 72 % ir 70 % tamsaus, kartaus prancūziško šokolado iš Gajanos ir Venesuelos kavamedžių pupelių. Kombinacija pasakiška. Nebepykstu jau ir ant viešbutėlio šeimininko, kuris šį vakar nukosėjo mano alų – sezoninį (tad teks laukti kitų metų, jei išvis pasirodys šis alus), laikytą šaldytuvę 3 mėn lyginamajai degustacijai. Ką čia jau tie mirtingieji su Sierra Nevada alumi :) Mėgaujuosi nuostabiu skonių duetu ir tiek. Po šios degustacijos nors ir tvanas…

Trumpas reziume. Nors ir nesu didelis stautų mėgėjas, tačiau šitą alų tikrai turėsiu savo sandėliuke (po raktu), kad reikiamai progai ištikus, būtų galima juo pasimėgauti. Tikrai nebus gėda ir kitiems pasiūlyti paragauti šio subtilaus japoniško skanėsto, galbūt net kaip ir deserto, su tamsiu, karčiu šokoladu. Kampai!

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

3 Responses to Atvirutės iš Kalifornijos: Hitochino Nest “Espresso Stout”

  1. ramtyns says:

    Ačiū už reportažą, Linai, smagu skaityt! Teko ragaut gal porą kavos stautų, ypač stipraus skonio pasitaikė Mikkeler “Beer Geeks Breakfast” su Kopi Lewak kava – kas domisi, žino kad tai Malaizijos ar Vietnamo laukinių kačių prarytos ir apvirškintos pupelės. Tai jau tikrai pusrytis!:)

    Mane dar suintrigavo tas alus brandintas šočio statinėse. Vieną originaliausią atitikmenį Lietuvoje teko ragauti žemaičių iš pajūrio namuose virtą “Onžoulinį”… jau norėjau plačiau apie tai, bet dabar pamaniau, kad tai bus puikus atskiras postas. Tad, bus daugiau.

  2. tomonzo says:

    Labai įdomus atradimas. Jei pavyks rasti kur nors, būtinai paragausiu.

  3. lina says:

    kaip skaniai persiskaitė straipsnis!
    ir aš užsimaniau alaus su šokoladu. :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *