Bačkorius Arvydas Kundrotas

Šį savaitgalį Vilniuje šurmuliuos Kaziuko mugė. Daugelis vilniečių ir Vilniaus svečių lankydamiesi mugėje būtinai įsigys kokį liaudies amatininko darbą, o nieko neradusieji – bent jau raguolį. Ne vienerius metus ir aš dairausi po Kaziuką rimtos medinės statinės, bet dažniausiai tekdavo grįžti iš Kazio tik su baronkų ryšuliu. Tinkančią alui brandinti statinę šiais laikais sunkiai rasi – tai lankai ploni, tai kranelis menkas, ar šiaip meistrui patirties pritrūkę.

Vieną saulėtą savaitgalį kartu su kolega iš „Kaziuko laikraščio“ redakcijos patraukėm pasisemti žinių pas vieną iš nedaugelio bačkadirbių Lietuvoje Arvydą Kundrotą į Anglininkų kaimą, Kruonio seniūnijoje.

„Artėja Kaziuko mugė, tad nėra laiko namuose sėdėti – daug darbo“ – kviečia meistras į medžiu kvepiančią dirbtuvę. Dirbtuvė nuo grindų iki lubų apkrauta dirbinių ruošiniais, kubilais, statinėmis. Ant sienos tvarkingai sukabinti įrankiai. Spaudžiame rankas, susipažįstame. „Staliauju 28 metus, anksčiau dariau kėdes, langus, duris. Bet va ant bačkų jau kokius 10 metų „sėdžiu“.

Arvydas kubiliaus amato pradmenų išmoko iš savo tėvo. „Tėvukas man pradmenis parodė. Anksčiau kaimuose, gaminančių statines po kelis buvo. Visi indai juk mediniai buvo, ir grūdus laikydavo , ir galų gale maudydavosi. O visi tie indai buvo padaryti statinių principu.” Tik pokariu medinius rakandus pakeitė metaliniai, o vėliau plastikiniai.

Meistras rodydamas savo darbus aptaria, koks medis kuriam dirbiniui tinka: „Statinėm daryti naudojamas tiktai ąžuolas, kubilams tinka ir eglė bei klevas. Uosis turi negerą kvapą, todėl maistui laikyti netinkamas.” Ąžuolas – pagrindinė bačkoriaus mediena, tačiau ne visi žmonės gali mokėti didelius pinigus už ąžuolinius kubilus, todėl kubilius gamina ir eglinius kubilus, liepines sviestamušes. Eglės ir liepos mediena pigesnė ir pats darbas su šia žaliava daug lengvesnis, reikalauja mažesnio tikslumo. Tačiau bačkas meistrauja tik iš ąžuolo.

Statinė ar kubilas daromas tik iš gerai išdžiovinto medžio. Per greitai džiovinama mediena tampa trapi. „Lankais jau suvaržytos statinės šulai trauksis ir ji subyrės”, – pastebi bačkorius. Mediena turi džiūti natūraliai bent vienerius ar pora metų. Dar žalią medį meistras supjausto reikiamo dydžio kaladėm, o paskui skaldo. Ruošiniai tik skaldomi, pjauta mediena netinka, nes pjaunant pažeidžiamas medienos pluoštas ir tokios medienos jau neišeina lenkt. Kaip skelti reikia žinoti – tinka mediena iki šerdies, atskelsi iš kitur – šulo nebeišlenksi.

Iš išdžiovinto ruošinio gaminami bačkos šulai arba statiniai. Seniau kubiliai bačkoms gaminti naudojo skirtingo pločio statinius, o Arvydas pasidarė šablonus ir pagal juos gaminasi statinius bačkom. Čia aš pasmalsavau: „Kaip seniau žmonės paskaičiuodavo šulų suvedimo kampą? Negi kiekvieno šulo apskaičiuodavo atskirai?“

Pasirodo toks klausimas, tik pradėjus daryti pirmuosius kubilus, kilo ir mūsų kalbintam kubiliui. Šį klausimą jis uždavė savo tėvui. Tėvas parodęs įrankį, kurio kubilius negalėjo įvardinti. Prietaisas panašus į skriestuvą, tačiau jis ne skriestuvas, gal tiksliau jį vadinti kampainiu. O naudojamas jis labai paprastai – apskaičiavęs statinės dugno spindulį bačkorius pasižymi jį ant įrankio įkaldamas vinukus. Suglaudęs tarp kampainio kojelių ruošinį jis mato kampą atitinkantį lanko ilgiui. Nuobliavus tinkamai statinio kraštinės kampą jis jungsis su gretimu ir jų seka sudarys apskritimą.

„Statinės spindulys kvadratu dauginti iš Pi ir aukščio“, – demonstruoja savo geometrijos žinias bačkorius. „Taip paskaičiuoju statinės tūrį. Aišku gaunasi koks litras paklaida, bet čia nieko nepadarysi.”

Kubilius pasiima glėbį statinės šulų ir paberia juos ant aplink savo ašį besisukančio stalelio. Susižavėjęs stebiu kaip mikliai aplink metalinį lanką bačkorius stato šulus, galų gale įspraudžia dugną ir bačkelė baigta. Tada nupasakojau bačkoriui savo vargus kaip teko savo bačkelę ardyti, o vėliau sudėti. „Per praeitą Kaziuką priėjo prie manęs dvi merginos. Sako mes restauratorės iš Valdovų rūmų, gavom užduotį surinkti subyrėjusią statinę. Ir taip bandom ir anaip – vis nesigauna,“ – porina bačkorius. “Tai aš patariau pasinaudoti senoviniu būdu, dar mano tėvuko naudotu – pasiimti pagalvę ir ją įspraudus tarp lankų šulus statyti. Tada šulai į vidų nekrenta.”

Tačiau darant statinę nuo pradžių iki galo darbo daug daugiau, statinę reikia „nokinti“ – užgrūdinti vandeniu ir ugnimi. „Vieną statinę pagaminti užtrunka 3 dienas, o tiksliau apie 20 valandų,“ – tvirtina meistras. „Bet aš laiko neskaičiuoju, leidžiu medžiui palengva užsigrūdinti. Jei lūš belenkiant koks šulas – darbo bus daugiau jį išimti.”

Jei pastebėjote, bačkos galai yra smailėjantys, o būtent tas nusklembimas ir reikalauja didžiausios bačkoriaus meistrystės. Norint užlenkti statines galus reikia statinės šulus iš vidaus deginti („gniuždyti“), o iš išorės medieną drėkinti, taip suteikiant paviršiui tamprumo. Šulų nusklembimui bačkorius susimeistravęs įrankį, kuriuo lenkiami šulai net braška. Bet kam tiek vargti, juk galima, gaminti statines iš tiesių šulų. Pasirodo tokia statinės forma radosi Portugalijos ar Ispanijos uostuose. Siaurėjantys statinės galai leidžia lengviau pilną statinę ridenti, pasukti ją kai reikia.

Labai svarbu statinėm parinkti tinkamus lankus. Metalas turi būti ne per minkštas, kitaip brinkdama statinė lankus ištampys, jei per kietas – gražiai nesulenksi. Meistras dievagojosi, jog sunku šiandien rasti tinkamų ruošinių lankams: “ problemos su juostom, tai per plonos, tai per storos. Todėl perku lakštą ir kerpuosi.“

 Paklaustas, kas daugiausiai perka statines, bačkorius deja aludarių nepaminėjo, – „Dažniausiai perka degtinei laikyti. Bet ne visi gi sako ką su ja darys, nusiperka ir tiek.” Meistras taipogi patarė nusipirkus statinę, būtinai pasiimti bačkoriaus kontaktus, tokiu atveju jei statinė leistų, meistras turėtų ištaisyti „broką.“ “Čia jau meistro garbės reikalas, juk nenori, kad apie tave vėliau blogai šnekėtų.”

P.S. Šiais metais bačkorius Arvydas Kundrotas vėl dalyvaus Kaziuke, neoficialūs šaltiniai prasitarė, jog su savo kubilais ir statinaitėm Arvydas stovi Maironio gatvėje priešais Dailės akademijos galeriją „Titanikas.“

Straipsnis taip pat publikuotas Pononieko bloge, bei pasirodys “Kaziuko naujienose”.

.

Panašūs įrašai:

• Skubėti lėtai, arba Jungle Bells jaunystė ir kaprizai
• Kalnapilio ir Švyturio atėjimas į “boutique” alaus rinką
• Resursai (meistrai, įranga ir kt.)
• Julius Simonaitis, senojo alaus meistras (interviu)
• (Stipraus) alaus rungtynės